Papolitikuoti renkamės kompanijose ar šiaip su draugais, pažįstamais ir tai nėra blogai. Demokratinėse visuomenėse papolitikuoti tiesiog būtina, aptarti politinę padėtį, juolab dabar, kai iššūkių tiek daug, informacijos, vertinimų, sąmokslo teorijų dar daugiau. Ir čia kaip nors reikia mėginti susigaudyti tegul ir pašnekovų pagalba.
Pagaliau visi politikuojantys ar ne yra rinkėjai, bent jau sąrašuose, jiems svarbu apsispręsti, už ką jie balsuos ar nebalsuos visai. Nors politologai teigia, jog nedalyvaujantys rinkimuose paprastai išsirenka blogą valdžią. Tegul tai ir perkeltine prasme, tačiau situacija, kai nedalyvaujančių su kiekvienais rinkimais vis daugiau, demokratijai tikrai ne į naudą, išrinktos valdžios legitimumas ir pasitikėjimas ja menkėja.
Neaišku, ar tie nedalyvaujantys rinkimuose iš tiesų nori blogos valdžios, ar tokiu būdu protestuoja, tačiau turi teisę, nes jie ne politikai. Ir vis tik net ir tokiu savo nedalyvavimu jie realią politiką (ir valdžią) keičia – bent jau po trijų metų parlamento daugumą, Vyriausybę, prezidentą, kitais metais merus, savivaldybių tarybas.
Informacijos gausa (labai nuosaikus apibrėžimas) šiandien kuria visiškai kitokią aplinką nei tai buvo prieš keliasdešimt metų, o dar ir prieš internetą ar anksčiau, kuomet politikuoti buvo ir pakankamai pavojinga, todėl dauguma aštresnių minčių apie politiką ir politikus suguldavo į šmaikščius anekdotus.
Pagaliau socialiniai tinklai atvėrė dar didesnes politikavimo erdves. Tiesa, ten dar reikia savo mintis kaip nors suformuluoti ir užrašyti, pageidautina – be gramatinių klaidų, bet galima ir nesivarginti įkeliant kokią nors nuotrauką.
Socialinių tinklų atžvilgiu skeptiškas Umberto Eco komentare „Twiterinu, vadinasi, esu“ ironizavo, verta pacituoti, jog „internetas pilnas nereikšmingų nuomonių dar ir todėl, kad šimtu keturiasdešimčia ženklų gal ir galima išreikšti didžią mintį (tarkim, „mylėk savo artimą kaip pats save“), bet norint apsakyti Adamo Smitho „Tautų turto prigimtį“ jų reikėtų daugiau“…
Lietuvoje kažkodėl privalantys vykdyti politiką daugiau politikuoja nei geba priimti sprendimus. Pavyzdžiui, kiek prezidentūra gali kartoti, jog reikia suvienodinti Taivano atstovybės pavadinimą visomis trimis – anglų, lietuvių ir mandarinų – kalbomis? Ar čia klausimo esmė? Ar čia ir yra tikroji politika? Nebent tikima, jog su tuo pakeitimu kas nors keistųsi iš tikrųjų.
Aišku, žinia, kad prezidentas supainiojo tautiškos giesmės žodžius, daug svarbesnė. O ypač kai stringa realūs politiniai sprendimai, kai viskas tarp valdžios grandžių vyksta tik periodišku apsišaudymu kritiškomis nuomonėmis viešai, net ir tose srityse, kurios reikalauja konfidencialumo.
Pavyzdžiui, dėl ambasadorių (ne)paskyrimo. Užsienio reikalų ministras pasako opozicinei frakcijai, kad procesas vyksta, atrinkta daug kandidatų, tą pačią dieną prezidentūra į tai atsako, jog pasiūlė kandidatų dar daugiau, bet Vyriausybė jų nė nesvarstė, nes šiaip jau iniciatyva teikti ambasadorius pagal šalies pagrindinį įstatymą ir priklauso Vyriausybei.
Nesinorėtų tikėti, kad prezidentūra to nežino. Ar toks viešas pasibaksnojimas nėra tik prastas politikavimas? Ko siekiama? Pademonstruoti, jog kažkas kitas kaltas dėl to, kad nevykdomos konstitucinės pareigos?
Šioje situacijoje visuomenei būtų daug svarbesnė, o gal vienintelė reikalinga žinia, jog politinis sprendimas priimtas, ambasadorius, pavyzdžiui, Briuselyje jau paskirtas ir dirba, kas šiuo metu ypač aktualu, o ne kas dėl to kaltas ar kaltesnis. Beje, dėl to jau nereikėtų nė varžytis, nes šis atvejis neabejotinai bus įtrauktas į politologijos vadovėlius kaip nesėkmingo politikavimo pavyzdys.
Originalus šio žanro pavyzdys, tačiau maksimaliai priartėjęs prie tikros politikos – Ramūno Karbauskio pasiūlymas suteikti jam Vyriausybės įgaliojimus derėtis su Kinija dėl santykių atkūrimo. Ir nors iš to bus šaipomasi, tačiau daliai rinkėjų tai bus pakankamai įtaigu.
Prasidėjus Seimo pavasario sesijai, tokių pavyzdžių matysime ir daugiau. Panašu, kad daugiausia svarstant tiesioginių mero rinkimų įstatymą, nes rinkimai jau po metų, o įstatymo dar nėra. Konstituciją greičiausiai pataisysim, tiesiogiai renkamas meras joje atsiras, tačiau pats įstatymas, nubrėžiantis savivaldos vadovo kompetenciją, neabejoju, taps (jau tapo) politikų mūšio lauku.
Ar bus pasiūlytas geresnis modelis nei veikia dabar, daug abejonių, nes tokį įstatymą jau buvo galima paruošti ir prieš pradėjus svarstyti Konstitucijos keitimą. Visas tuo atveju procesas būtų skaidresnis, sklandesnis, be nereikalingų emocijų ir tuščio politikavimo, gal net sulauktų platesnio palaikymo Seime bei visuomenėje.
Dabar gali atsitikti ir taip, jog tiesiogiai renkamas meras Konstitucijoje pagaliau bus, o praktiškai juo bus pavadintas administracijos direktorius ir vėl grįšime ten, kur buvome prieš beveik dešimtį metų – prie vienokios ar kitokios dvivaldystės savivaldoje. Panašu, paneigdami Heraklito posakį, jog į tą pačią upę dukart neįbrisi.
Rimtos ir atsakingos politikos sprendimų reikalaujančių problemų šalyje nors vežimu vežk, jau nekalbant apie grėsmingą geopolitinę situaciją, apie kurią tie patys politikuojantys kalba tiek, kad, žiūrėk, jau greitai ir užkalbės. Tai ir žmones gąsdinančios kainos, didžiausia infliacija Europos Sąjungoje, itin biurokratizuota (ne)parama verslui, (pandemija, tikėsimės eina į pabaigą), daugelis kitų.
Neatsakingai politikuojama net ir ten, kur žmonių problemas reikia spręsti greitai, vieningai ir be populizmo. Vietoj bendro tarpusavyje suderinto Vyriausybės, prezidento ir Seimo požiūrio į reikalingą žmonėms pagalbą, valdžios šakos ir toliau varžosi, kas pateiks populiaresnį pasiūlymą, kuriam neaišku, ar bus pritarta, tokiu būdu demonstruodamos ne tik socialinę nejautrą, nepagarbą, bet ir patį žemiausią politikavimo lygį.
Jei jau Edwardas Lucasas, puikiai pažįstantis Lietuvą daugiau nei 30 metų, žurnalistas ir analitikas sako: „asmeniškai man nerimo kelia tai, kad nebėra aišku, kas vykdo užsienio politiką Lietuvoje“, tai gal šios srities atsakingiems politikams jau derėtų susirūpinti? O gal jie paprasčiausiai neatsakingi?
Dabartinėje itin sudėtingoje geopolitinėje situacijoje, kai jau braška nusistovėjusi Europos saugumo struktūra, svarbiau ne kas sėdės už Europos vadovų stalo, o su kokio lygio Lietuvoje sutartu konsensusu atstovaujama valstybei. Kokie siūlomi bendri sprendimai, kaip siekiama palaikymo iš kaimyninių bei kitų šalių. Nepateisinamas politikavimas, kurstantis nesutarimus tarp savo ambicijų niekaip nesuvaldančių šalies vadovų, jau senokai kelia abejonių ir partneriams, apie ką nedviprasmiškai užsiminė ir Edwardas Lucasas.
Gebėjimas sutarti, pasiekti reikalingus kompromisus yra pagrindinis rimtos demokratiškos politikos bruožas. O ne „didvyriškas“ užsispyrimas jokiu būdu ir niekur nenusileisti per nago juodymą, nuolat įrodinėti tik savo tiesas ir teisumą. Todėl vietoj realios politikos ir matome visiškai neatsakingą atsakingųjų politikavimą sparčiai blogėjančios geopolitinės situacijos ir artėjančių prie Lietuvos sienų grėsmių akivaizdoje.
