Aš išklausiau visą valandinę kalbą, nes mano toks darbas, bet net ir kitokiu atveju būčiau įdėmiai išklausęs, nes tai buvo tekstas ir pasirodymas, kuris kada nors bus minimas istorijos vadovėliuose. Kalba buvo pilna senojo raugo Kremliaus šnekos, tokių frazių ir retorikos, kokias prisimenu nuo tų laikų, kai Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną, kai JAV boikotavo olimpines žaidynes Maskvoje arba Tolimuosiuose Rytuose sovietai numušė Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą. Tačiau šį kartą pagieža, nuoskauda, paniekinimai neįprastai buvo nutaikyti į bolševikus ir jų vadą Vladimirą Leniną (kuris, girdi, neapdairiai leido sukurti Ukrainą ir dar bukaprotiškai davė sovietų respublikoms teisę laisvai išstoti iš sąjungos), į Josifą Staliną, kuris, nors valdė teisingai, bet nepasirūpino patvarkyti konstitucijos, į sovietų lyderį Nikitą Chruščiovą, kuris kvailai atidavė Ukrainai Krymą, ir į neadekvačius vėlyvosios Sovietų Sąjungos vadus, kurie nesustabdė šalies byrėjimo. Klausyti buvo keista, skambėjo taip, lyg koks buvęs bedievis muzikantas, kilogramais šniojęs kolumbietišką krakmolą ir lakęs viskį kibirais, krušęs viską, kas juda, ir dainavęs apie pinigus ir šliundras, dabar atrado savyje Dievą bei naująją moralę ir tais pačiais tekstais keikia viską, kas anksčiau buvo taip artima jo širdžiai. Harmonija buvo ta pati, akordai pažįstami, tik dainos tekstas visai apie kitką.
Daugiausiai, aišku, niekinimo teko Ukrainai, ir ten vertėjo paklausyti to detalių nuoskaudų ir paniekos kokteilio. Kai prieš aštuonis dešimtmečius sovietai pavadino Lenkiją „bjauria Versalio taikos išpera“, kad galėtų ją sudraskyti dviese su Vokietija, tai buvo labai santūrus apibūdinimas, palyginti su tuo, ką dabar Putinas (ir tie, kas jam rašė kalbą) žarstė Ukrainai. Vagių, sukčių, teroristų ir šiaip amoralių pusiaužmogių šalis, iššvaisčiusi viską, ką per klaidą gavo iš didžiosios Sovietų Sąjungos, dabar parsidavusi Amerikai, Vakarų šeimininkų ginkluojama ir administruojama, marionečių susibūrimas, kurio tikslas – kelti grėsmę Rusijai. Tik šį kartą kalba nebuvo skaitoma nuobodaus televizijos diktoriaus arba vos prašnekančio Kremliaus senolio: čia kalbėtojas visiškai tikėjo tuo, ką kalba, ir viskas buvo tikra. Senukas prezidentas (amžius tikrai daro savo) labai nuoširdžiai giliai dūsavo, kartais susijaudinęs net supainiodavo žodį kitą (natūralu – kalbėti valandą, net ir skaitant paruoštą tekstą, nėra lengva) ir balse buvo tikra gėla ir nuoskauda, suirzimas ir neapykanta.
Lyg žmogus, trenkiantis durimis dešimtmečių santuokos, kuris išdeda buvusiai žmonai arba buvusiam vyrui viską, kas buvo blogai: „tu niekada man nedovanojai gėlių, viskas buvo tik apie tave, tu namie viską išmėtai, o dar tu nuolatos palieki pakeltą tualeto sėdynę“. Tik šiuo atveju kalbėtojas turi branduolinius ginklus ir ilgą šlovingą kraujo praliejimo ir prievartos istoriją.
Rusijos prezidentui tos ilgos kalbos reikėjo, kad paaiškintų kitą žingsnį: atplėštų nuo Ukrainos „liaudies respublikų“ pripažinimą nepriklausomomis. Net ir kurčiam ežiukui aišku, kas bus toliau: Donecko ir Luhansko liaudies respublikose įvyks entuziastingi referendumai dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos, ir tada rusai turės du naujus krymus, tik jau jie vargu, ar ką nors džiugins taip, kaip džiugino pusiasalio Juodojoje jūroje prijungimas prie Rusijos 2014 metais. Doneckas ir Luhanskas jokios emocinės vertės rusams neturi, bet, žinoma, mokėti už juos teks kaip už gerus: ir gyventojų išlaikymui, ir pagal naujas sankcijas iš Vakarų, kurios bus ir kurios tirpdys Rusijos rublį, ir toliau skurdins žmones.
Bet palaukite, kodėl aš kalbu apie tai, kad mokausi iš Putino kalbos? Iš jo galima mokytis, kaip nereikia elgtis, kaip nedera kalbėti ir kokia neturėtų būti mano ir jūsų senatvė. Kokie pavojai tyko mūsų visų. Kaip pavojinga, kai su amžiumi žmogui, vaikystėje traumuotam ir gyvenime neišpildžiusiam ambicijų, pradeda geniai barškinti į kaukolę, ir domėjimasis istorija perauga į norą istoriją kurti.
Iš Putino galima mokytis, kaip žmogus gali atrodyti graudžiai ir komiškai, kaip tie paklaikę diktatoriai iš istorinių kadrų – Fidelis Kastro, pulkininkas Kadafis, Idi Aminas, Pol Potas, kuriems visiems proto rūgimas ir vertybių atrofavimas ėjo ta pačia kryptimi ir kainavo jų žmonėms begales gyvybių ir siaubingas kančias.
Dabar dar vienam diktatoriui, šįkart Maskvoje, smegenų ląstelių fermentacija peržengė pavojingą ribą, kaukolės turinys suputojo ir išmušė vožtuvus. Akys dar mirksi, burna žiopčioja ir leidžia garsus, bet jau tik langai šviečia, o namuose nieko nėra.
Kada bus geriau? Kažkada bus, tačiau, deja, prieš tai viskas turės dar pablogėti. Tai vienas paskutinių pragaro ratų, vienas baisiausių atrakcionų, bet bloga naujiena yra tai, kad iškyla šėtono pramogų parke tik prasideda.
