Pasak olimpinės chartijos, olimpizmas yra gyvenimo filosofija, aukštinanti ir į darnią visumą jungianti kūno, valios ir proto savybes. Jungdamas sportą su kultūra ir švietimu, olimpizmas siekia kurti gyvenseną, pagrįstą džiaugsmu dėl įdėtų pastangų, gero pavyzdžio auklėjamąja galia, socialine atsakomybe ir visuotinių esminių etikos principų gerbimu.

Tai ypač svarbu pabrėžti, mat prieš pradedant bet kokią racionalią diskusiją naudinga apsibrėžti sąvokas, o kone kiekvienas šiuolaikinės vadybos pradžiamokslis teigia, kad prieš pradedant svarbią veiklą, privaloma suformuluoti jos vertybes, viziją ir strategiją. Būtent jos ir reglamentuotos olimpinėje chartijoje, kuri yra kertinis olimpinio judėjimo dokumentas.

Jeigu aklai juo tikėti, olimpinis judėjimas turėtų siekti vien akivaizdžiai teigiamų, moralių tikslų bei daryti tai harmoningai. Kaip dabar priimta sakyti, tvariai. O ar šios skambios deklaracijos siejasi su tikrove? Nelabai, ką rodo pastebimai suprastėjusi olimpinių žaidynių reputacija, transliacijų reitingai, stipriai sunykęs olimpiadų prestižas ir nuolatiniai skandalai.

Viskas prasidėjo dar tais laikais, kai olimpiados buvo kone svarbiausiu planetos reginiu: dar prieš kelioliką metų jas šeimomis lankydavo monarchai, susirinkdavo keliasdešimt valstybių vadovų, o sklandus olimpinių žaidynių suorganizavimas akcentuodavo valstybės ekonominę, kultūrinę, politinę ir sportinę didybę. Šalys lyg sužvėrėjusios varžydavosi dėl tokios teisės, tam būdavo samdomi brangiausi architektai, projektų valdytojai, maketuotojai ir viešųjų ryšių specialistai su teisininkų ešelonais.

Bet netrukus tapo akivaizdu, kad garantuoti geriausias (apgyvendinimo, ekologijos, infrastruktūros, saugumo, transporto ir kt.) sąlygas – tai dar anaiptol nereiškia, kad regionas pelnys teisę organizuoti eilinę olimpiadą. Teko pasitelkti ir žmones, kurie išmano šešėlį ir žino, ką per kokius tarpininkus, kiek ir kada patepti.

Pasirodė akivaizdūs požymiai, kad esama neoficialių susitarimų drumstam vandeny. Nors negalima tuo kaltinti vien Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) – panašiai su stambiausiais turnyrais elgėsi ir kitos sporto organizacijos, visų pirma, Tarptautinė futbolo federacija (FIFA).

Pasirodė akivaizdūs požymiai, kad esama neoficialių susitarimų drumstam vandeny. Nors negalima tuo kaltinti vien Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) – panašiai su stambiausiais turnyrais elgėsi ir kitos sporto organizacijos, visų pirma, Tarptautinė futbolo federacija (FIFA). Tad nereiktų stebėtis ledo ritulio čempionatu ar Europos žaidynėmis Baltarusijoje, žiemos olimpiada Sočyje ar futbolo čempionatu Rusijoje. Visuomenėms neatskaitingi autokratiniai vadovai turi neribotą kišenę ir mėgsta parodyti savo piliečiams, kolegoms ir tarptautinei auditorijai, kokie jie šaunūs organizatoriai. Paprasta ir malonu būti dosniu už svetimus pinigus. TOK į tai žiūrėjo pro pirštus, tačiau pasaulis pamatė – teorinis idealizmas ir išreklamuotos aukštos vertybės yra viena, bet ekonominių paskatų nieks neatšaukė: jeigu renginys toks paklausus ir geidžiamas, vadinasi, galima jį paprasčiausiai pardavinėti.

Atrodytų, kas čia tokio? Juk TV transliacijos pardavinėjamos jau pusė amžiaus, o 1986-aisiais buvo įteisintas ir komercinis olimpinių simbolių naudojimas. Buvęs TOK vadovas Juanas Antonio Samaranchas gerokai monetizavo olimpinį judėjimą, net reikalavo jį patį visur priimti lyg valstybės vadovą, kreiptis „ekscelencija“ ir principingai visur būdavo vežiojamas vien prašmatniausiais limuzinais bei apsistodavo tik pačiuose prabangiausiuose prezidentiniuose apartamentuose. Tai ciniška, bet jis tai darydavo atvirai, visai nesidrovėdamas, visiems matant.

Tačiau TOK kategoriškai nelinkę pardavinėti organizavimo teisių atvirai, skaidriai ir sąžiningai, priešingai – procesas ilgas, miglotas ir neviešas.

Be to, olimpiadoje tapo ypač pastebimas ir kitas reiškinys. Joje ypač padaugėjo gražiai teoriškai aprašytų, tačiau praktikoje visiškai nepopuliarių sporto šakų. Idėja buvo tokia, kad riedlentės ar minikrepšinis padės užkariaut naujas auditorijas. Suprantama, mat federacijų funkcionieriai suvokia lobistinius procesus ir skaičiuoja: bet kurios sporto šakos atsiradimas TV transliacijose reiškia dešimtis milijonų dolerių pajamų. Rezultate turim olimpiadą, kuri ištęsta į tris savaites ir kovojama, įkvėpkite, dėl 339 (!) medalių komplektų. Tačiau praktiškai visos naujosios olimpinės šakos mainais nepasiūlė nieko – nei reitingų, nei finansinių išteklių. Net atvirkščiai, kadangi daugybė žiūrėjusių olimpiadą nuo pradžių iki galo, dabar to daryti nei gali, nei nori. Perkrauta programa, per daug, per ilgai.

Maždaug apie 2004-2008 metus pasirodė esminė olimpinio judėjimo rykštė – dopingas. Jo pasitaikydavo ir anksčiau, tačiau tai būdavo gana reti, išskirtiniai atvejai. Tačiau nuo Atėnų olimpiados tai tapo masiniu, akivaizdžiu reiškiniu. Pasaulis pamatė, kaip olimpiniai idealai apie gerąjį pavyzdį ir socialinę atsakomybę trypiami tiesioginiame eteryje. Tada tuo ypač pasižymėjo postsovietinės šalys: Baltarusija, Rusija ir Ukraina ir kitos.

Ir jeigu dažnas pagautas atletas baigdavo karjerą, atsiprašydavo, gailėdavosi ar kitaip prisiimdavo atsakomybę, tai rusų reakcija buvo įžūliausia – jie anaiptol nė nemanė sustoti, o įsteigė valstybinę dopingo programą , kuri savo maksimalias apsukas pasiekė 2012 Londono ir 2014 Sočio olimpiadose, jau nekalbant apie pasaulio ir Europos čempionatus.

Ir jeigu dažnas pagautas atletas baigdavo karjerą, atsiprašydavo, gailėdavosi ar kitaip prisiimdavo atsakomybę, tai rusų reakcija buvo įžūliausia – jie anaiptol nė nemanė sustoti, o įsteigė valstybinę dopingo programą, kuri savo maksimalias apsukas pasiekė 2012 Londono ir 2014 Sočio olimpiadose, jau nekalbant apie pasaulio ir Europos čempionatus. Virš tūkstančio rusų trisdešimtyje sporto šakų turėjo reikalų su dopingu.

Rusus gaudydavo dešimtimis, tačiau dėl to šalies intonacija tapo tik dar akiplėšiškesnė. Maskvos funkcionieriai net pagauti su įkalčiais neigdavo akivaizdžius dalykus ir visuomet stengdavosi atkeršyti, kaip nors atsilyginti už dopingo persekiojimą, griauti pasitikėjimą tiek Pasauline antidopingo agentūra (WADA), tiek olimpiniu judėjimu, tiek ir sporto organizacijomis.

Kitaip tariant, užsiėmė tyčine ardomąja veikla – žlugdė reputaciją, diskreditavo tradicijas, menkino komercinę vertę, tyčiojosi iš olimpizmo esmės ir t.t. Todėl absoliučiai kiekviena olimpiada, per pastaruosius 10 metų, buvo visuomet linksniuojama dėl dopingo, labiausiai rusiško. O Rusijos lengvosios atletikos federacija, net ir praėjus beveik 7 metams (!) nuo skandalų pradžios vis dar nušalinta nuo pasaulinės lengvosios atletikos bendruomenės. Ignoruojami net konkretūs, geranoriški olimpinės čempionės Marijos Lasickienės raginimai. Sutepė sporto karalienę, susitepė patys ir nė nemano pasitaisyt.

Paradoksalu, Rusija už tai nėra/nebuvo niekaip nubausta. Jai vis vien patikėjo organizuoti skandalingąją 2014-ųjų žiemos olimpiadą Sočyje ir 2018-ųjų pasaulinį futbolo čempionatą. O rusų rinktinės vis tiek dalyvauja kiekvienoje olimpiadoje, nors ir kosmetiškai performuluotos (kaip OAR ar ROC). Ir vis tiek, nepaisant visko, nuolat pakliūna dėl dopingo. Kaip toji Kamila Valijeva, sekusi pasaką apie senelio seiles ant tariamos stiklinės. Tik penkiolikmetei niekas nepasakė, kad trimetazidinas – tai tabletės.

Nuolatinių skandalų netruko pastebėti ir materialiniai olimpinio judėjimo rėmėjai. Puikiai pamenu laikus, kai TOK rėmimas ne tik simbolizuodavo kompanijos turtingumą ir dosnumą, tačiau ir būdavo laikoma ypač dideliu prestižu. Tapti „globaliu rėmėju“, sudaryti „partnerystę“ ar kitokiais formatais atsisveikinti su pinigais reikšdavo pasaulinio dominavimo ambiciją. TOK atidžiai rinkdavosi rėmėjus, diktavo jiems savo sąlygas (rėmimo sumas, olimpinius ciklus, simbolikos apribojimus ir pan.), tačiau, kalbant vaizdžiai, už durų vis tiek stovėdavo eilė. Minimalus pasaulinio rėmėjo čekis būdavo 100 milijonų USD. Sutikit, čia jums ne ledų porcija pasivaišinti.

Su skandalais rėmėjų lojalumas gerokai suaižėjo. Taivano kompiuterių gamintojas Acer po Londono olimpiados sutarties nepratęsė, elektronikos konglomeratas General Electric su chemijos gigantais Dow rėmimo atsisakė, po 41-ių metų keliai išsiskyrė ir su McDonald’s, Coca-Cola savo rėmimą jau dalinasi su kinų pienininkais Mengniu, o Toyota pati atsisakė olimpinės simbolikos, kad nepykdyt savo tautiečių. Kitų rėmėjų irgi nepavadinsi grietinėle. Mat Panasonic su Samsung – tai anaiptol ne Apple, Airbnb – ne Google, o Alibaba – ne Amazon. Skirtingi masteliai.

Panaši situacija ir Lietuvoje. Anksčiau vien faktas, kad „Audimas“ rengdavo olimpinę rinktinę ir buvo LTOK techniniu rėmėju skaitydavosi kaip nacionalinis pasididžiavimas. Dauguma su Nike, Adidas ir kitais pasauliniais gamintojais, o Lietuva gamindavosi savo. Analogiškai būdavo su „Lietuvos rytu“, kuris buvo ilgametis LTOK informacinis rėmėjas – anksčiau tai reikšdavo turėti išskirtinį priėjimą prie stipriausių šalies sportininkų, publikuoti autorinius interviu ir fotoalbumus, dideliais tiražais leisti olimpiadų brošiūras ir panašiai gaminti unikalų, kalbant šiuolaikiškai, kontentą.

Olimpiadų auditorijos žiūrimumo rodikliai – rekordiškai maži. Matyt, čia kalčiausias ne Netflix’as ar interneto portalai, kuriuos dažniausiai kaltina televizininkai. Ir net ne pandemija, kurią visi visada kaltina.

Dabar visa tai pasikeitė. Olimpiadų auditorijos žiūrimumo rodikliai – rekordiškai maži. Matyt, čia kalčiausias ne Netflix’as ar interneto portalai, kuriuos dažniausiai kaltina televizininkai. Ir net ne pandemija, kurią visi visada kaltina. Žinoma, ji suvaidino didžiulį vaidmenį, nes tiek pernai, tiek ir šiemet visiškai dingo šventinė nuotaika, buvo sudaryti vadinamieji burbulai, rungtynės vyko praktiškai be žiūrovų ir jautėsi, kad viskas daroma sukandus dantis, tik iš pareigos, be jokios olimpinės atmosferos. Be to pradžioj pacituoto olimpizmo principo, akcentuojančio džiaugsmą. Todėl žmonės ir praranda susidomėjimą žaidynėmis, pandemija tik pastiprino tendenciją.

Tuo remdamasis darau prielaidą, kad netrukus ir kai kurios televizijos nebenorės mokėti didžiulių pinigų už transliacijas, kurias galima pakeisti kažkuo žiūrimesniu ir labiau atitinkančiu laikmetį. Kol kas pilnaverčio pakaitalo dar nėra, bet prielaidos – akivaizdžios.

Tiesiog kam įdomu muštynės – tie pasižiūri MMA ar profesionalų boksą, kam dviračiai – Tour de France su kitais grand-turais, kam triatlonai – tie susiranda Ironman varžybas, kas domisi stajeriais – įsijungia World Marathon Majors, apie futbolą su tenisu net neverta kalbėt. Šie laiku susiprato, atsisiejo nuo olimpinės sistemos ir sukūrė sėkmingus finansiškai bei visam pasauliui įdomius produktus. Tuo tarpu žaidynėse absoliuti dauguma sporto šakų yra nuostolingos, nepritraukiančios reikšmingesnių pajamų, negalinčios savęs išsilaikyti, todėl finansiškai netvarios. Lyg kompaktinis diskas su 20 dainų, iš kurių tau patinka vos dvi ar trys.

Olimpiadose nebeliko tokių superžvaigždžių kaip sprinteris Usain Bolt, slidininkė Marit Bjørgen, biatlono karalius Ole Einar Bjørndalen arba 23-kart olimpinis čempionas Michael Phelps ir panašios asmenybės, kurias puikiai dažnai žino net ir nesidomintys sportu. Užtat dabar kone visi girdėjo apie nuolatinius dopingo atvejus kiekvienose olimpinėse žaidynėse. Deja, būtent tokia pirma asociacija.

Olimpinio judėjimo klerkai ėmėsi neigimo, taikstymosi, nuolaidžiavimo ir nutylėjimų taktikos. Niekas nenori žengti būtinų, ryžtingų žingsnių ir, kaip šiais laikais sakoma, imtis lyderystės. Tikėjosi, kad problema išsispręs savaime, o rusai staiga pasikeis bei laikysis visuotinių normų. Tačiau jie nuėjo diametraliai priešinga kryptim

Olimpinio judėjimo klerkai ėmėsi neigimo, taikstymosi, nuolaidžiavimo ir nutylėjimų taktikos. Niekas nenori žengti būtinų, ryžtingų žingsnių ir, kaip šiais laikais sakoma, imtis lyderystės. Tikėjosi, kad problema išsispręs savaime, o rusai staiga pasikeis bei laikysis visuotinių normų.

Tačiau jie nuėjo diametraliai priešinga kryptim ir savo sportininkų elgesiu toliau mėgina visiems įteigti, kad nepasveikinti nugalėtojo, negražinti svetimo medalio ir vartoti dopingą yra nauja olimpinė norma. Siekia, kad tokia norma taptų dominuojančia. Tam laužomos taisyklės, trinamos ribos, o olimpinė vicečempionė leidžia sau viešą isteriją, kurią galima laikyti klasikine neapykantos kalba . Panaši situacija nutiko pernai, kai Rusijos meninės gimnastikos federacijos vadovė (t. y. oficialus asmuo) Irina Viner viešai išsityčiojo iš varžybų, jų teisėjavimo ir olimpinės čempionės. Kitaip sakant, tai anaiptol ne pirmas precedentas. Bet vieni apsimeta negirdėję, o kitiems tokia imperinė leksika toleruotina. Suprask, tankai purvo nebijo. Kaip tuomet galima stebėtis prastėjančia olimpinio judėjimo reputacija, jei patys sportininkai ir jų treneriai taip rypauja?

Tuo tarpu Eurolygoje, jau nekalbant apie NBA, net ir pagrįsti paburbėjimai yra tučtuojau baudžiami. Dallas Mavericks savininkas Mark Cuban parašė aštrią žinutę asmeniniam Twitteryje –po savaitės gavo 500.000 (taip, taip, pusę milijono!) dolerių baudos. Tokiomis represijomis lyga saugo savo reputaciją ir pedagogiškai signalizuoja, kad moraliniai orientyrai galioja visiems.

Taigi, olimpiniai veikėjai eilinį kartą nereaguoja į agresyviai tūžmingas rusų intonacijas, ignoruoja elementaraus padorumo trypimą, dopinginius spjūvius, tempia laiką ir transliuoja pasyvią pozą, pamiršdami kokias vertybes deklaruoja olimpizmas ir kokia jo esmė. Tokiu būdu TOK rusišku pjūklu ir toliau pjauna šaką ant kurios sėdi. Ir kažkodėl mano, kad aplinkiniai to nesupranta. Jie klysta.

Visi viską supranta.