Iš dalies taip yra todėl, kad esminis Lietuvos pasirinktas užsienio politikos kursas gana aiškus ir nusistovėjęs – provakarietiška orientacija ir Rusijos sulaikymas.
Taktika ar komunikacija skiriasi, bet įtakingų partijų, kurios šiais tikslais abejotų, nėra. Užsienio reikalų ministro kėdė apskritai yra bene patogiausia Vyriausybėje. Vos aštuoni ministrai yra vadovavę Lietuvos diplomatijai po kovo 11-osios (Algirdas Saudargas du kartus). Šešis kartus užsienio reikalų ministrai išdirbo visą kadenciją. Yra vienintelė vyriausybė – Andriaus Kubiliaus antroji, kurioje dirbo du šios srities ministrai. Su prezidente Dalia Grybauskaite nesutaręs Vygaudas Ušackas pasitraukė ir jį pakeitė Audronius Ažubalis. Iš ilgai gyvuojančių ministerijų tik Krašto apsaugos pasižymi panašiu stabilumo lygiu.
Tačiau pastaruoju metu matome vis daugiau diskusijų dėl užsienio politikos tiek Seimo koridoriuose, tiek viešojoje erdvėje. Sausį paviešinta Užsienio reikalų ministerijos (URM) užsakyta apklausa parodė, kad 30% Lietuvos gyventojų pritaria vykdomai užsienio politikai. Nepritarančiųjų – beveik pusė. 60% respondentų neigiamai įvertino ir „Lietuvos vertybinę politiką Kinijos atžvilgiu“. Teigiamai – 13%.
Nors formaliai prezidentas turi visus svertus būti užsienio politikos lyderiu (tą savo kadencijomis įrodė tiek Dalia Grybauskaitė, tiek Valdas Adamkus), bet pastaruoju metu Gitanas Nausėda atrodo atsidūręs opozicijoje sprendžiant svarbius klausimus. Tad ir apklausos įvertinimą reiktų taikyti vyriausybei. Dar 2020 m. Lietuvos užsienio politiką palaikė 61% respondentų. Kas pasikeitė nuo to laiko?
Pirma, santykiai su Kinija. Jeigu Algirdas Butkevičius ir Saulius Skvernelis į santykius su Kinija žvelgė pragmatiškai ir stengėsi išpešti naudos iš ekonominių ryšių, Ingridos Šimonytės Vyriausybė pasirinko kitokią liniją ir Taivano atstovybės atidarymas išprovokavo diplomatinį konfliktą.
Ekonominių ryšių su Pekinu turi ne tik verslas, bet ir eiliniai gyventojai – kiniškos elektroninės parduotuvės yra populiarios tarp Lietuvos gyventojų dėl žemų kainų. Ir apie tai mūsų šalyje žinoma gerokai labiau negu apie tibetiečių ir uigūrų persekiojimą, žmogaus teisių pažeidimus.
Antras svarbus dalykus – subjektyvus saugumo jausmas. BNS užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad daugiau negu pusei Lietuvos gyventojų kelia nerimą Rusijos kariniai veiksmai regione, daugiau negu ketvirtadalis mano, kad tai tiesiogiai paveiks juos arba artimuosius. Nors Kremlius žvangina ginklais pirmiausiai prieš Ukrainą, tačiau migrantų antplūdis ir nestabili geopolitinė padėtis daro savo.
Nemažai įtakos turi ir viešoji erdvė. Dažnai net ir ramybės galinčios įnešti naujienos paslepiamos po bauginančiomis ar dviprasmiškomis antraštėmis, turbūt galinčiomis sugeneruoti didesnį skaitomumą. Prieš kelias savaites buvo surengta bendra kariuomenės vado Valdemaro Rupšio ir NATO karinio komiteto vadovo admirolo Robo Bauerio spaudos konferencija. V. Rupšys kalbėdamas apie Lietuvą teigė, kad „tiesioginės grėsmės šią minutę nėra“. R. Baueris sakė, kad „mes nesitikime, kad Rusija rengs ataką prieš NATO valstybę – tiek tiesiogiai, tiek per Baltarusiją“. Tačiau būta žiniasklaidos priemonių, kurios antraštei parinko frazę apie Rusijos nenuspėjamumą.
Nuo žiniasklaidos neatsilieka ir dalis ekspertų bei politikų. Netrūksta neapgalvotai dviprasmiškų pasisakymų. Galime rasti ir raginimų pirkti atsargas, suderinti su artimaisiais susitikimo vietas, išsinagrinėti „Pilietinio pasipriešinimo abėcėlę“, kuri pamokys kaip klaidinti okupantus, prie opcijų pasiūlys darbinio kompiuterio užkrėtimą virusais per pornografijos svetaines, bado akciją ar net... susideginimą.
Tokia retorika kuria įspūdį, kad dabar bus puolama Lietuva, o ne Ukraina. Kad okupacija yra tik laiko klausimas. O Lietuva maža ir silpna šalis. Lyg Lietuva nebūtų galingiausio pasaulyje karinio bloko narė. Lyg mūsų šalyje nebūtų NATO karinių pajėgų. Tartum 5-asis NATO sutarties straipsnis, garantuojantis tai, kad vienos šalies ginkluotas užpuolimas yra agresija prieš visą bloką, neegzistuotų.
Žinoma, kad padėtis tarp Ukrainos ir Rusijos yra labai įtempta. Bet kokie Kremliaus puolamieji veiksmai, nepaisant nuo pasirinkto sprendimo, reikšmingai pablogintų Lietuvos saugumo padėtį. Bet panikuojantys ir konservus šluojantys gyventojai nėra būtina Lietuvos saugumo padėties gerinimo sąlyga. O tokia padėtis turbūt galėtų susiklostyti, ypač jeigu dabar įtampoms tarp Rusijos ir Ukrainos nereiktų konkuruoti dėl visuomenės dėmesio su pandemija, Eurovizijos atranka ar Lietuvos ir Kinijos santykių krize.
Politikų vaidmuo šioje padėtyje yra esminis. Suprantama, kad jie nori, jog visuomenė rimtai vertintų esamą padėtį ir valdantieji jaustųsi drąsiai imdamiesi priemonių, gerinančių šalies saugumo padėtį. Kad visuomenė toliau remtų finansavimo šalies gynybai didinimą ir paramą mūsų sąjungininkams Ukrainoje. Bet kartais trūksta labiau subalansuotų žinučių, daugiau ramybės ir realizmo.
Geras pavyzdys galėtų būti Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Nors Kijevo saugumo padėties su mūsų lyginti net neverta, jis sugeba išlaikyti optimizmą. Iš dalies tai yra susiję su noru nuraminti investuotojus. V. Zelenskis vengia skleisti apokaliptinius scenarijus. Siekia gauti kuo daugiau paramos Vakaruose ir ragina kitų šalių lyderius nekelti panikos.
Ukrainos saugumo tarybos sekretorius Oleksijus Danylovas interviu BBC teigė, kad panikos kurstymas naudingas tik Rusijai. Ir tai dar labiau galioja Lietuvai, kurios saugumo padėtis nuo Ukrainos skiriasi kaip diena ir naktis.
Žmonės dalyvaudami rinkimuose siekia išrinkti tokią valdžią, prie kurios nereiktų rūpintis konservų atsargomis ar slaptavietėmis susitikimams su šeimos nariais. Tokią, kuri imtųsi visų reikalingų priemonių stiprindama Lietuvos saugumą.
Pati padarytų viską, ką tik gali, ir palaikytų puikius santykius su visais gyvybiškai svarbiais partneriais. Kad galėtume gyventi kiek įmanoma ramiau ne pačioje maloniausioje kaimynystėje.
Jeigu dabartiniai valdantieji išlaikys balansą ir sugebės visuomenei parodyti, kad esamoje padėtyje jaučiasi užtikrintai dėl Lietuvos saugumo ir rūpintis konservais nereikia, tada vėl turėsime eilinius Seimo rinkimus, per kuriuos apie užsienio ir saugumo politiką bus kalbama tik epizodiškai.
Tačiau jeigu laikotarpis iki 2024 m. Seimo rinkimų prie mūsų sienų bus neramus, informacinė erdvė ir toliau bus persmelkta baimės, o vyriausybė nesugebės įtikinti platesnių visuomenės sluoksnių, kodėl verta remti Taivaną, užsienio politikos faktorius gali būti labai svarbus rinkėjams.
Ir realu, kad jie rinksis tuos, kurie siūlys ramesnį gyvenimą, net jeigu lazda bus perlenkta į kitą pusę ir ramybė taps apgaulinga. Tokia, kaip Ramūno Karbauskio, kuris prieš kelias savaites kažkodėl buvo nusprendęs, kad saugumo padėtis Ukrainoje pagerėjo.
