Po šiuo nieko paprastam mirtingajam nesakančiu, tiesiog mandrai ir kiek paslaptingai skambančiu projekto pavadinimu slypi idee fixe visus šalies gyventojus automatiškai paversti organų donorais.

Jei būtų įteisintas vadinamasis kietasis numanomo sutikimo modelis, paprieštarauti negalėtų nė gedintys artimieji. Šansas būti neišmėsinėtiems liktų tik tiems, kurie dar gyvi suskubtų raštiškai atsisakyti savo kūną po mirties atiduoti „išparceliavimui”.

Žiūrint labai primityviai, lavonui gi neturėtų rūpėti, kas su jo „mėsa” bus daroma. Gal žmogus per daug susireikšmina, būdamas laikinas ir mažutis keleivis amžinybėje? Kūnas, išsikvėpus gyvybei, - kaip visiškai nudėvėtas ir jau neįmanomas pataisyti (sielos) rūbas, kuriam metas suirti ir pavirsti dulke. Nepaisant to, esti bent kelios priežastys, dėl kurių užmojis iš žmonių atimti ar „apkarpyti” sprendimo galią, - labai pavojingas.

Visų pirma, mirtis - itin jautri tema ir bene mįslingiausia būsena iš visų, kurias gyvoms būtybėms tenka neišvengiamai anksčiau ar vėliau patirti. Nėra vieno ir vienareikšmio atsakymo, kas atsitinka, gyvybei nutrūkus. Tai amžinas religijų, filosofijos bei šiuolaikinių tyrinėtojų klausimas. Galbūt dėl to pasaulyje esti tokia daugybė būdų ir alternatyvų, kaip su velioniu atsisveikinti, kaip jį išlydėti, ką daryti su palaikais.

Laidojimo, gedėjimo papročius lemia ir gamtinės sąlygos, aplinka, ir tikėjimas, ir, be abejo, vietos bendruomenių per tūkstantmečius sukauptos žinios apie su mirtimi susijusius reiškinius.

Pavyzdžiui, Tibeto budizmo kraštuose vienas iš kelių įprastų laidojimo būdų - lavoną palikti sutaršyti paukščiams. Atiduoti save gamtai ir jos apykaitai, nepaliekant kūno pūti be jokios prasmės, - aukščiausia mielaširdingumo ir dosnumo forma. Į ją šiek tiek panašus ir mirusiojo organų paskyrimas medicinai.

Tačiau panašus tik iš pirmo žvilgsnio. Tokia auka gali būti tik visiškai savanoriška. Kai kurios tradicijos neleidžia negyvėlio trikdyti, taigi, liesti ir tuo labiau kniausyti, naikinti tam tikrą dienų skaičių. Kai kurios religijos, kaip antai hinduizmas, atvirkščiai, pirmenybę teikia kuo skubesniam lavono kremavimui, esą taip sielai lengviau atsiskirti nuo mirusiojo ir tęsti kelionę per samsarą.

Laimei, Lietuva, nors gan neseniai, bet irgi grįžo į civilizaciją: su katalikų Bažnyčia pavyko sutarti, ir čia vėl leidžiama mirusiuosius sudeginti. Tokį kūno sunaikinimo variantą renkasi nebūtinai tie, kurie žavisi Rytų mokymais ar domisi pagonybe. Liepsnų liežuviams patikėti palaikus valią išreiškia tie, kurie paprasčiausiai nenorėtų būti uždaryti grabe ir maitinti kirminų.

Jei vis dar esame demokratinė valstybė su gilia istorija, puoselėjanti tokias vertybes kaip religijos, įsitikinimų laisvė bei tolerancija, tai pomirtiniai reikalai turi likti tradicijos ir žmonių, bet ne vien kokių nors sejonienių ar savų interesų turinčio Nacionalinio transplantacijos biuro reikalas. Tad, pripažįstant tikėjimų įvairovę, netradicinis kūno trikdymas po mirties ir organų išėmimas persodinimui jokiais būdais negali būti prievolė.
Goda Juocevičiūtė

Lygiai taip pat ne visi juk trokšta būti išpjaustyti ar, kaip kai kurie valdovai ir pats Pilsudskis, laidojami nepilnoje sudėtyje, o, pavyzdžiui, dalimis skirtingose vietose arba atskirai po žeme pakasama ar į urną patalpinama tik širdis, o likęs balzamuotas kūnas atsiduria visai kitur.

Apie pasirengimą mirčiai, gedėjimą ir anapusybės interpretacijas daugiau nesiplėsiu. Apie tai su Raimondu Dikčiumi, tarp kitų temų, gan smulkiai pasakojame knygoje „Geografija transe”, kuri jau spaustuvėje ir netrukus pasirodys.

Bet, jei apibendrintai, tik norėjau atkreipti dėmesį, kad pasaulyje, net ir nedidelėje Lietuvoje, egzistuoja skirtingi - tiek pragmatiški, tiek sudvasinti ir labai mistifikuoti - požiūriai į kūną po mirties bei nusistovėjusios taisyklės, ką galima su juo daryti, o ko - ne, ir mums jokia mažuma - nei mokslininkų, nei politikų - negali primesti to, kas daugumai gali būti nepriimtina ir ginčytina.

Jei vis dar esame demokratinė valstybė su gilia istorija, puoselėjanti tokias vertybes kaip religijos, įsitikinimų laisvė bei tolerancija, tai pomirtiniai reikalai turi likti tradicijos ir žmonių, bet ne vien kokių nors sejonienių ar savų interesų turinčio Nacionalinio transplantacijos biuro reikalas. Tad, pripažįstant tikėjimų įvairovę, netradicinis kūno trikdymas po mirties ir organų išėmimas persodinimui jokiais būdais negali būti prievolė.

Dar labai kertasi štai tokia dviprasmybė: leftistinės feministės spygauja apie tai, kaip jų vagina ir gimda priklauso joms ir niekam daugiau, todėl esą jos turi teisę nutraukti nuosavose įsčiose užsimezgusią gyvybę, tačiau tuo pačiu metu jas užstojanti sistema mums duoda suprasti, kad turime susitaikyti su mintimi, jog mūsų kūnas vis dėlto mums nepriklauso, nepriklauso ir nei gamtai, nei žemei ir gali būti nacionalizuotas.

Pastaruoju metu šios moksliniams bandymams ir manipuliacijoms kūnais, kurios dažniau galimai naudingesnės farmacininkams nei kenčiantiems pacientams, tarnaujančios aukos reklama įžūlėja tiek, kad, kaip matome, jau virsta spaudimu. Jei jis neatslūgs, greitai žmonėms grės išvis nebeturėti galimybės rinktis tradicinių kelių mirti ir laidoti, o galios tik koks nors vienintelis novatoriškas būdas, kokį tuo metu sugalvos mokslu prisidengusi valdžia arba valdžia prisidengęs mokslas.
Goda Juocevičiūtė

Europos vyriausybės individų sveikatą, gyvybes, organizmą per įvairiausius medicininius, farmacinius projektus bei eksperimentus (ypač pastaruosius porą metų) nusavina tokiais etapais: pirmiausia siūlo kilnią savanorystę kaip pasiaukojimą vardan kitų gerovės, paskui - rekomendacijas, kol galų gale šilkiniai raginimai perauga į spaudimą, o pastarasis jau įstatymų lygiu netrukus virsta reikalavimu ir pareiga, kol ilgainiui nelieka vietos nė išimtims.

Pas mus organų transplantacija dar neseniai buvo pirmoje - nekaltoje ir gan saugioje - stadijoje, kai savo kūno dalis po mirties paaukoti kitų gyvybėms gelbėti, kartu - medicinos eksperimentus skatinti buvo pasiryžę tik savanoriai, vedini altruizmo ar noro savo ir taip laikiną žemiškąjį pavidalą kažkaip įprasminti, tam tikra prasme pratęsti, pavyzdžiui, kažkam atiduoti savo širdį ar plautį ir tokiu būdu bent šiek tiek pailginti nepažįstamo kankinio egzistavimą.

Šiam tikslui reikia parašyti sutikimą ir gauti Donoro kortelę, bet, pasikeitus pasaulėžiūrai ar Mėnulio fazei, jos galima atsisakyti.

Pastaruoju metu šios moksliniams bandymams ir manipuliacijoms kūnais, kurios dažniau galimai naudingesnės farmacininkams nei kenčiantiems pacientams, tarnaujančios aukos reklama įžūlėja tiek, kad, kaip matome, jau virsta spaudimu. Jei jis neatslūgs, greitai žmonėms grės išvis nebeturėti galimybės rinktis tradicinių kelių mirti ir laidoti, o galios tik koks nors vienintelis novatoriškas būdas, kokį tuo metu sugalvos mokslu prisidengusi valdžia arba valdžia prisidengęs mokslas.

Iš to gali atsirasti dar viena grėsmė. Prastūmus bent iš dalies privalomą organų donorystę, tokiais pat metodais būtų įgyvendinama ir eutanazija.

Ten, kur ji jau įteisinta, pirmiausia irgi yra tik savanoriškas pasirinkimas. Jei jis neturėtų šansų mutuoti į prievartą, jei šitoje stadijoje ir pasiliktų, tai - išeitis kam nors prijungtam prie aparatų, kad būtų nutrauktos beprasmės kančios.

Tačiau riba tarp laisvos ligonio valios ir postūmio į savižudybę - labai jau klastinga ir neaiški, kai Vakaruose pagarba senoliams slopsta, ir vyriausybės vis mažiau linkusios vertinti bei lepinti senjorus, o rūpestis likimo nuskriaustaisiais - labiau parodinis nei nuoširdus.

Šioje pasaulio pusėje gimstamumas kažkaip „stringa”, senų piliečių yra neproporcingai daugiau nei jaunų asmenų, kurie būtų pajėgūs išlaikyti ligotus ir nedarbingo amžiaus gyventojus. Negana to, kitus kaip atliekas rūšiuoti beįprantančiai, pragmatiškajai visuomenei kirba klausimas: ką daryti su tuo šalių ekonomikai visiškai nenaudingu balastu - sunkiais, nepagydomais, vegetuojančiais ligoniais, neįgaliais vaikais ir besibaigiančio galiojimo kriošenomis? Jie juk užima lovas ligoninėse, tik pamanykit! Jie savo jau atgyveno, jokios grąžos iš jų nenusimato, biudžetui - vien nuostoliai.

Ar suprantate, link ko reikalas krypsta? Įsivaizduokite fantastinio futuristinio romano scenarijų, kuris, kaip daugybė atvejų jau paliudijo, gali išsipildyti. Šiandien jūs pats mielai sutiksite įlįsti į stilingą šveicarišką savižudybės kapsulę. Ten jums ramiai ir greitai uždusus, jūsų kūnas tik jūsų pačių noru bus išpjaustytas ir išdalytas leisgyviams pacientams, kurie irgi kol kas vien savo pačių noru aukojasi dėl mokslo pažangos, kentėdami sudėtingas organų persodinimo operacijas, ir gaudydami šansą išgyventi.

Tačiau, jei tas mokslas ir pastaruoju metu vis dažniau deklaruojama „visų bendra gerovė” atsidurs aukščiau už individo tikėjimo ir pasirinkimo laisvę, gali greitai ateiti diena, kai jūsų vaikų jau niekas mandagiai neatsiklaus, ar jie dar nori pagyventi, ar ne, o jiems jau bus numatyta vieta kokioje nors madingoje kapsulėje ar pažangioje skerdykloje, kam nors iš bandomųjų - irgi ne visai savo noru - persodinimui laukiant dar šiltų kepenų ar smegenų. Aišku, tik dėl visų bendros gerovės.