Galima išskirti bent keturias svarbias prielaidas, kurios leido ir skatino sukti vertybinės užsienio politikos keliu arba klystkeliu.
Pirma, tai įsivaizdavimas, kad užsienio politikai ne(be)reikia plataus konsensuso ir ji gali būti partinė, ideologinė. Tai tiesiogiai susiję su dabartinės valdžios atstovų patirtimi užsienio reikalų srityje (ji didesnė nei daugelio kitų partijų) bei mąstymo ir veikimo elitizmu – dalykais, apie kuriuos išsamiau rašiau pirmoje straipsnio dalyje.
Antra prielaida, tai per didelis įtikėjimas viena – liberalia – tarptautinių santykių samprata, atmetant realistinę sampratą kaip klaidingą ir / arba prieštaraujančią Lietuvos nacionaliniams interesams.
Trečia prielaida, ko gero, įkūnija tam tikrų Tėvynės sąjungos orientyrų pasikeitimą. Kol prezidente buvo Dalia Grybauskaitė, Lietuva leido sau kartais net demonstratyviai ignoruoti JAV prezidentą, kelti vajų dėl menamų CŽV kalėjimų, nesiekti glaudesnio ryšio su Lenkija ir gan ištikimai laikytis to kurso, kurio europiniai orientyrai buvo nukalami ne tiek Vilniuje, kiek Berlyne.
Ir nors Vokietijos politika nieko gero nežadėjo Lietuvos nacionalinio saugumo prioritetams, mūsų konservatoriai žvelgė su viltimi ir pasigėrėjimu ne į Donaldo Trumpo JAV (ir čia galima juos suprasti), o Merkel Vokietiją, kuri, nors ir palaikydama simbolines sankcijas Kremliui, aktyviai rėmė toli gražu ne simbolines Kremliaus energetinės diplomatijos pastangas pririšti Europą prie rusiškų dujų vamzdžio, bendradarbiaudama su Rusija „Nord Stream 2“ projekte.
Šį keistoką flirtą su Vokietija kuo toliau, tuo sunkiau buvo kaip nors racionaliai pateisinti. 2015 metais Merkel atvertas duris nelegalams iš viso pasaulio buvo bandoma girti aiškinant – „lietuviai irgi migravo“. Juokingas palyginimas, bet tokia buvo partijos politika: garbinti ponią Merkel. Tačiau „Nord Stream 2“ ir kiti Berlyno prorusiški judesiai akivaizdžiai tapo per sunkiu išbandymu Tėvynės sąjungos nervams.
Kai neliko Merkel bičiulės Grybauskaitės, o JAV prezidento rinkimus laimėjo liberalas Joe Bidenas, Lietuvos konservatoriai, tikintys, kaip minėta, liberalia tarptautinių santykių samprata, gavo strateginę bendramintę – JAV vyriausybę, o kartu su ja – šansą pakeisti Lietuvos tarptautinius orientyrus ir prioritetus.
Liberali tarptautinių santykių samprata ir ja grįsta „vertybinė užsienio politika“, kad ir kaip ją vadintume, tai – ne Tėvynės sąjungos išmislas, o Vašingtone aprobuota koncepcija, kuri atsispindi beveik prieš tris dešimtmečius „istorijos pabaigos“ prezidento Billo Clintono paskelbtoje strategijoje (A National Security Strategy of Enlargement. Washington, The White House, 1994).
Tai – vadinamosios liberaliosios hegemonijos strategija, kurią vėliau plėtojo George’as W. Bushas, kurios laikėsi Barackas Obama ir kurios nedidele, bet reikšminga dalimi nešant pasauliui demokratiją, laisvę, teisės viršenybę ir žmogaus teises nusprendė tapti Tėvynės sąjunga.
Su kuo ir galime ją pasveikinti, nes, galvojant apie šalies saugumą, geriau būti „on the same page“ su Vašingtonu nei su Berlynu. Berlynu, kuris, kai Bundestage pagaliau buvo suvokta, jog vokiečių kariai Afganistane žūsta neturėdami dronų priedangos, nusprendė įsigyti tų dronų, bet tik su sąlyga, kad dronai bus neginkluoti. Nes ginkluoti dronai gali nukauti talibų karius arba sukelti jiems kančią, o šito Berlynas negali leisti.
Tai tikra istorija, ne anekdotas, aš nejuokauju. Jei stebitės, kad vokiečiai atsisako duoti ginklų Ukrainai, turėkite omenyje, kad jie nedavė efektyvios apsaugos net savo kariams Afganistane.
Užtat liepdavo leisti per galingus garsiakalbius į talibų pusę Johno Lennono dainą: „Imagine there's no countries / It isn't hard to do / Nothing to kill or die for / And no religion, too / Imagine all the people / Living life in peace..“ Ok, dabar jau juokauju.
Bet grįžkime prie JAV ir liberaliosios tarptautinių santykių sampratos, kuri, kaip sakiau, yra antra iš keturių prielaidų, kuriomis grindžiama dabartinė Lietuvos užsienio politika (ketvirtos dar neaptarėme). Kokia jos esmė?
„Užuot konstatavęs, kad didžiosios galios susiduria su daugmaž ta pačia problema – saugumo poreikiu pasaulyje, kuriame karas visada galimas, liberalizmas tvirtina, kad valstybių veikimą daugiausia lemia jų vidinės savybės ir tarpusavio ryšių prigimtis. Jis suskirsto pasaulį į „gerąsias“ (įkūnijančias liberaliąsias vertybes) ir „blogąsias“ (kone visas kitas) valstybes ir tvirtina, kad konfliktus pirmiausia sukelia autokratų, diktatorių ir kitų neliberalių lyderių agresyvios užmačios. Liberalų požiūriu, ši problema spręstina nuverčiant tironus ir skleidžiant demokratiją, rinkas bei institucijas vadovaujantis tikėjimu, kad demokratijos nekariauja tarpusavyje, ypač kai jas suvienija prekyba, investicijos ir sutarimas dėl bendrų taisyklių“ (Stephen M. Walt, „Liberal Illusions Caused the Ukraine Crisis“. Foreign Affairs, Jan. 19, 2022).
Kaip toliau cituotame straipsnyje pažymi Waltas, po šaltojo karo Vakarų elitai nusprendė, kad realistinė tarptautinių santykių samprata visiškai nebetinka, ir užsienio politiką turi lemti liberalizmo idealai. JAV ir Europos Sąjungos pareigūnai įtikėjo natūralia demokratijos, atvirų rinkų, teisės viršenybės ir kitų nuostabių dalykų sklaida. Waltas primena, kaip per 1992 m. rinkimų kampaniją Clintonas pareiškė, jog „ciniškiems galios politikos išskaičiavimams“ nebėra vietos šiuolaikiniame pasaulyje, o liberalioji tvarka užtikrins ilgus demokratinės taikos dešimtmečius. Šiuo požiūriu, užuot besivaržiusios dėl galios ir saugumo, pasaulio valstybės tiesiog sieks tapti turtingos vis atviresnėje, harmoningoje, bendromis taisyklėmis grįstoje liberalioje pasaulio tvarkoje, kurią užtikrins Jungtinės Valstijos.
Pasak Walto, jei ši vizija būtų buvusi teisinga, demokratijos ir JAV saugumo garantijų priartėjimas prie Rusijos sienų nebūtų sukėlęs rizikų ir bėdų, bet realistai dar Clintono laikais įspėjo, kad tokia rožinė prognozė – iliuzija.
Waltas beda pirštu į Rusijos dabar keliamą įtampą aplink Ukrainą. Galima būtų pridurti, kad Vakarų tikėjimas liberaliąja užsienio politikos doktrina pernai baigėsi visišku šios doktrinos fiasko Afganistane. Galios politika ten pasiteisino – įsiveržusios sąjungininkų karinės pajėgos sutriuškino Talibaną, bet liberalioji politikos samprata su jos tikėjimu, kad demokratija, žmogaus teisės, atvira visuomenė ir kiti nuostabūs dalykai natūraliai prigyja visose išlaisvintose nuo politinės priespaudos visuomenėse ir kultūrose, susimovė.
Neverta ir mums pamiršti, kaip Vakarų politikai nuo Clintono laikų iki Obamos santykių su Rusija „perkrovimo“ aiškino, kad Baltijos valstybės be reikalo nuogąstauja dėl Rusijos keliamos grėsmės. Vakarams atrodė, kad tai – viso labo iš sovietmečio paveldėtos lietuvių, latvių ir estų baimės, fobijos, kompleksai, kurių reikia atsikratyti kaip sveikatos problemų. Mums aiškino, kad Rusija – liberaliųjų vertybių link sunkiai ir lėtai, bet užtikrintai judanti Vakarų partnerė, rimtos karinės grėsmės nekelianti valstybė su niekam tikusiomis ginkluotosiomis pajėgomis ir menku BVP, irgi turinti iš praeities paveldėtų kompleksų, kurie netrukus bus įveikti, ir mes kartu su ja kursime bendrą šviesią pasaulio ateitį.
2014 m. viename privačiame vakarėlyje teko pasiginčyti su Amerikos diplomatu, kuris, atsakydamas į pastabą dėl JAV padarytų klaidų vertinant Rusijos veiksmus Ukrainoje, užsipuolė Lietuvą: jei jūs tokie protingi ir žinojote, kad iš Rusijos reikia laukti imperinių ambicijų proveržio ir karinės agresijos, tai kodėl skyrėte savo krašto apsaugai tokią mažą BVP dalį?
Aš jam tada atsakiau, kad Lietuvoje nuo pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio tik viena partija labai nuosekliai įspėjo apie Rusijos keliamą grėsmę: Tėvynės sąjunga. Tačiau šiai partijai nuolat teko įrodinėti ne tik vidaus politiniams oponentams, bet ir, deja, Vakarų partnerėms, kad Rusija neatsisakė imperinių ambicijų ir tebekelia grėsmę savo kaimynėms. Kaip įtikinti Lietuvos visuomenę, kad būtina skirti didesnius asignavimus krašto apsaugai, jei net NATO partneriai mums aiškina, jog Rusija nekelia grėsmės ir natūraliai integruojasi į JAV dominuojamą „istorijos pabaigos“ pasaulį ir liberaliąją šio pasaulio tvarką?
Viešoji opinija Lietuvoje buvo formuojama taip, kad atrodytų, jog egzistuoja amžina konservatorių politinė paranoja dėl Rusijos iš vienos pusės ir, iš kitos pusės, „vakarietiškas“ suvokimas, kad Rusija taps liberaliosios pasaulio tvarkos dalimi. Lankydamasis Maskvoje 2001 m. kovą prezidentas Valdas Adamkus, be kita ko, sveikino Rusijos tariamą pažangą kelyje demokratijos link. O kai aš, dar būdamas Tėvynės sąjungos valdybos nariu, 2000 m. pavasarį, Putinui tapus Rusijos prezidentu, surengiau Seime spaudos konferenciją apie Rusijos posūkį sovietinės imperijos atkūrimo link, BNS išplatino pranešimą su gan ironiška antrašte – „Laučius sees looming KGB shadow“. Tokios vyravo nuotaikos Lietuvai stojant į NATO.
Štai čia prieiname prie ketvirtos prielaidos, kuria remiasi dabartinės vertybinės užsienio politikos apologetai: kad reikia, užuot kaltinus Vakarus neryžtingumu ir silpnumu, patiems rodyti ryžto pavyzdį. Kaip ir aiškino tas mano minėtas JAV diplomatas: jei jaučiate Rusios grėsmę – ginkluokitės.
Ši mintis iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti graži, logiška ir teisinga. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Pabandykite pratęsti jos logiką, ir pamatysite, kad toli gražu ne viskas joje taip gražu ir išmintinga, kaip daug kas įsivaizduoja.
Kokius teiginius implikuoja ši mąstymo logika? Jei JAV, ES, NATO vadovai nemato Rusijos grėsmės, tai nekritikuokime sąjungininkų dėl jų klaidų ir nesąmonių, bet kovokime su Rusija vieni ir rodykime pavyzdį kitiems. Šitoks mąstymas pastaruosius porą dešimtmečių nebuvo svetimas konservatoriams-krikdemams ir jų gerbėjams. Juos erzino kritika ES ir JAV atžvilgiu, jie net kaltino kritikus prorusiškumu ir kartojo „pasidaryk pats“ mantrą: prieš kaltindami netoliaregiškumu ir silpnumu didžiuosius Vakarų partnerius, paverskime Lietuvą teisingos politikos rojumi, o jei to nepadarėme, tai ir nekritikuokime Briuselio ar Berlyno.
Kitaip tariant, jei matote problemų ES politikoje, nekritikuokite ES, o pirmiausia laimėkite rinkimus Lietuvoje ir parodykite, kokia ta politika turi būti. O jei nesate politikas? Pagal šią mąstymo logiką, tai jau jūsų asmeninė problema. Vadinasi, tiesiog nekritikuokite Briuselio ir Vašingtono. Bet net jei hipotetiškai tartume, jog kritikams pavyksta lemti Lietuvos politiką, kas tada? Juk Lietuva nė iš tolo negali nulemti ES, Vokietijos ar JAV požiūrio į Rusiją, o Vakarų santykiai su Maskva priklauso būtent nuo didžiųjų galios žaidėjų valios ir supratimo. Į šį klausimą „pasidaryk pats“ politikai ir apžvalgininkai neturi rišlaus atsakymo.
Tęskime jų mąstymo logiką. Jei ES atsisako skelbti griežtesnes europines sankcijas Aliaksandro Lukašenkos režimui, tapkime pavyzdžiu visai Europai: paskelbkime tas sankcijas vieni. Stabdykime kalio trąšų tranzitą. Tegul Europa tai mato ir gailisi nepasielgusi analogiškai.
Europos valstybės neatidaro Taivano atstovybių? Net atstovybė JAV vadinasi „Taipėjaus“? Ką gi, „pasidaryk pats“ logika rodo vieną „teisingą“ kelią: tegul vertybinę užsienio politiką pasirinkusi Lietuva būna ta Vakarų pasaulio pirmeive, kurioje atsiras Taivano, o ne Taipėjaus atstovybė. Valio? Vargu, nes kol kas rezultatai nedžiugina.
Būtent Taivano atstovybės pavadinimo istorija ryškiai parodo, kad entuziazmas vadovautis „užuot kritikavęs partnerius, pasidaryk pats“ prielaida neatlaiko kritikos. Lietuva tiesiog viena, ir Europos politika nepasikeitė dėl Vilniaus drąsaus sprendimo.
* * *
Taigi, turime situaciją, kai tikrai patyrusi užsienio reikalų baruose, principinga ir drąsi politinė jėga, norinti padaryti taip, kad Lietuvai būtų geriau, suklumpa ne tiek dėl gražių programinių tikslų arba kompetencijos (kad ir ką sakytų politiniai oponentai), kiek dėl kelių klaidingų prielaidų, kuriomis grindžia savo politiką.
Viena jų yra ką tik aptarta „pasidaryk pats“ mąstysena. Ji dažniausiai netinka mažai neįtakingai valstybei, bent jau aptartais atvejais. Tokia užsienio politikos prielaida, vertinant jai būdingą atotrūkį tarp tikrovės ir idealo, atrodo kaip užrašas „savitarna“ ant masažo salono durų.
Antra, tikėjimas, kad užsienio politika gali ir turi būti ideologinė ir partinė. Tokia politika bloga ne tik tuo, kad bendrų vardiklių ieškančią „policy“ paverčia vidaus įtampų ir kovų erdve „politics“. Ji bloga dar ir tuo, kad ji – netvari. Nes iš to, ką šiandien girdime, peršasi išvada, jog opozicinės partijos, jei laimės 2024 m. rinkimus, dabartinę užsienio politiką smarkiai keis. Tuomet tektų konstatuoti, kad Lietuva nesolidžiai blaškosi, o daug praradimų kainavę teigiami rezultatai kas ketverius metus, keičiantis Seimo sudėčiai, būtų paprasčiausiai nurašomi.
Kalbant apie konkretų santykių su Kinija ir Taivanu atvejį, rizikuotume iš pradžių susirinkti visą smūgių krušą iš Kinijos, o tada, kai galimai imtų pasiteisinti Amerikai ir Taivanui skirtas vertybinės politikos principingumas, nauja valdžia nubrauktų tą brėkštantį pozityvą, nes nepaisytų opozicijos nuomonės lygiai taip, kaip dabartinės opozicijos nuomonės neklausė dabartinė valdžia.
Trečias dalykas, Lietuvos sprendimas prisidėti prie JAV užsienio politikos, kurios šerdį vis dar sudaro, nors jau ir smarkiai braškėdamas, gerokai apgriuvęs liberaliosios hegemonijos idėjinis statinys. Nors suvokimas, kad turime būti reikalingi ir naudingi Amerikai, iš esmės teisingas, stebina naivokas tikėjimas, kad labai padėjome Vašingtonui įaudrindami ir įsiutindami Pekiną. Vašingtonui kaip tik sukėlėme papildomų rūpesčių – galvoti, kaip čia dabar kompensavus Lietuvai nuostolius ir kaip įtikinti partnerius Europoje aktyviau solidarizuotis Lietuvos ir Kinijos konflikte.
Pagaliau, ketvirtoji prielaida – vadovavimasis liberalia tarptautinių santykių samprata – bloga tuo, kad pastarųjų trijų dešimtmečių politiniai procesai įtikinamai parodė šios sampratos, iškeltos į valstybinės ideologijos lygį, silpnumą – ir praktinį, ir teorinį. Tai, kas Clintono laikais galėjo būti tiesiog vertinga koncepcija ir veiklos strategija, buvo, deja, paskelbta vienintele neginčijama tiesa, pažangos įsikūnijimu politikoje. O vėliau, kai toji „tiesa“ nemenkai subliuško, palikdama po savęs pasaulyje rūkstančias šen bei ten liberaliosios hegemonijos nesėkmes, Lietuva kažkodėl nusprendė ja šventai įtikėti.
Kaip sako Waltas: „Liberalioji hegemonija suteikė apgaulingą tikslą. Ši strategija žlugo, nes iš esmės buvo grindžiama klaidingu požiūriu į tai, kaip veikia tarptautinė politika. Ji pervertino Amerikos gebėjimą pertvarkyti kitas visuomenes ir nepakankamai įvertino silpnesniųjų veikėjų gebėjimą sutrukdyti JAV tikslams. Jungtinės Valstijos turėjo milžinišką galią ir tam tikrais atvejais – gerus norus, bet šios dorybės neatlaikė kalbamos strategijos vidaus defektų“ (S. M. Walt. The Hell of Good Intentions. America’s Foreign Policy Elite and the Decline of U.S. Primacy. 2018).
Nusprendusi būti naudinga JAV tarptautinės politikos vandenyse nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, Lietuva savo vertybinės užsienio politikos šerdimi padarė kaip tik tą Afganistane galutinai sutryptą liberalų idealizmą, kuris nuo XX a. paskutinio dešimtmečio grindė JAV liberaliosios hegemonijos strategiją ir kurio akivaizdžios klaidos dabar iškeltos kaip Lietuvos užsienio politikos vėliava.
