Turime dvi klaidingas nuostatas, kurios iškreipia mūsų bandymus kalbėti apie save kaip visuomenę. Pirmoji skamba taip: Lietuva nebėra vieninga. Šią tezę mėgsta nepriklausomybės atkūrimo laikus nostalgiškai menantys žmonės ar tie, kurie bent akimirkai buvo pajutę saldų vienybės akimirkos jausmą.
Didžioji šios tezės gynėjų problema, kad jie vaikosi būtent šių vienybės akimirkų ir mano, kad mes savo kasdienį gyvenimą, politikos lauką ar viešąją erdvę galime sudėlioti kaip vientisą paveikslą.
Niekada Lietuvos ar kitos valstybės istorijoje nebūta absoliučios vienybės akimirkų. Sąlyginis vienybės jausmas visada susikuria kaip atsakas kažkam. Tai niekaip nepaneigia jo svarbos ir, kalbėdami apie modernios Lietuvos istorijos svarbiausius įvykius, mes visada galime fiksuoti tokias vieningumo akimirkas, ištikusias krizių, išorės iššūkio, bendro pavojaus akivaizdoje.
Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad mes galime nuolat kalbėti apie vienybės prarastį ar aiškinti, kad tam tikrame istorijos taške ištikusios vienybės akimirkos buvo to laiko visuomenės tikrasis atvaizdas.
Užtenka paminėti netikėtai iš istorijos glūdumos sugrįžusį „Jedinstvo“ protestų prisiminimą, kad suprastume, jog vienybės jausmas niekada nebuvo persmelkiantis visus visuomenės narius ir, nepaisant pozityvaus jo poveikio, negalime bandyti vaizduoti ar net siekti valstybės vienybės kaip idealaus modelio.
Banalu, bet teisinga, kad demokratija funkcionuoja būtent ne vienybės, o pliuralizmo, nuomonių įvairovės, racionalaus diskurso sąlygomis. Nekalbėkime apie ekonomiką, socialinę politiką ar viešąją moralę, net ir Konstitucijos atžvilgiu visada išliks skirtingos interpretacijos ar noras papildyti, pakeisti, kitaip traktuoti tai, kas priimta kaip pagrindinis valstybės įstatymas.
Tad visi, kurie šaukiasi vienybės ar desperatiškai konstatuoja vienybės, vieningos valstybės, vieningos tautos prarastį, gyvena iliuzija arba siekia tą iliuziją primesti ir sukurti pavojingą demokratijos iškreipimo situaciją.
Bet pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje išplito ir buvo išplatinta ir kita idėja. Kadangi konstatuojame, kad vienos Lietuvos nėra, tai atsirado dvi Lietuvos. Suprask, tai, kas buvo vieninga, skilo į dvi dalis.
Dviejų Lietuvų koncepcija tapo labai patogi komentuojant visus iš principo dichotomiškus (padalijamus į dvi dalis) klausimus. Keisčiausia, kad šiai įsikalbėtai dichotomijai noriai paklūsta net ir politologai, sociologai, visuomenės kritikai. Žmonės, kurių pagrindinis veiklos principas turėtų siūlyti kompleksinį požiūrį ir analizę.
Bet dviejų Lietuvų idėja tapo labai palanki sudėlioti viską į savotišką metafizinį kiautą. Viena Lietuva už Rolandą Paksą, o kita prieš. Viena už mokesčių didinimą, kita prieš. Viena uždirba daugiau, kita mažiau. Viena labiau išsilavinusi, kita mažiau. Viena labiau nusivylusi, kita mažiau. Viena protestuoja, kita ne. Ir taip iki begalybės.
Didelė dalis viešųjų diskusijų nuvingiavo šios pagundos – matyti Lietuvą dichotomiškai –keliu. Kodėl? Nes tai beprotiškai patogu. O kartu – labai paguodžia. Įsijautrinęs intelektualas gali įsivaizduoti, kad jis turi užmegzti betarpišką ryšį su tuo rėkiančiu protestuotoju ir parodyti jam, kad supranta jo nusivylimą. Ir staiga įvyks susivienijimas, sugrįžimas į tą Platono aprašytą androginijos būklę.
Supykęs protestuotojas gali manyti, kad štai jis išrėks savo vietą demokratiniame politikos konstrukte. Jei tik labai piktinsiuosi ir protestuosiu, tai demokratija išsilenks ir kažkokiu būdu mano asmeninė valia taps bendra valios maksima. Visi darys taip, kaip noriu aš ar mano draugai.
Dviejų Lietuvų modelis palankus ir tiems, kurie turi politinių ambicijų suburti savo rinkėjus, apeliuodami į prigimtinę priešstatą ir jos įveiką. Paprasčiau sakant, apsibrėšiu savo rėmėjus kaip Antrąją Lietuvą ir tada jau eisim versti ar vienytis su ta Pirmąja. Visiškai nesvarbu, kad kasdienybėje antralietuvis susiduria su pirmalietuviu gatvėje, turguje, bažnyčioje ar poliklinikoje.
Dvi Lietuvos palankios ir tiems, kurie nori paauklėti įsivaizduojamą Antrąją Lietuvą ar atkeršyti įsivaizduojamai Pirmajai. Tiesiog priskirki kažką prie elito, o kažką prie nuskriaustųjų, pažemintųjų ar nepatekusių, nepriimtų, atstumtų nuo vienokių ar kitokių gėrybių.
Bet tikrovė juk kur kas labiau komplikuota ir joje gerokai daugiau skirčių, o, kita vertus, ir gerokai daugiau vienybės akimirkų galimybių. Suteikdami visuomenei ar valstybei binarinį apmąstymo modelį, mes atimame iš savęs galimybę matyti kompleksiškumą ir užčiuopti tikrąsias problemas.
Jei jau norime ieškoti didžiųjų trijų laisvės dešimtmečio kalčių, tai turėtume pripažinti viena – mes neišmokome gyventi prieblandoje. Tokioje prieblandoje, kurią nuostabiai aprašė vokiečių filosofas Peteris Wustas, analizuodamas insecuritas humana būklę.
„Žmogaus protas nesti nei absoliučioje visiškos netikrybės tamsoje, nei absoliučioje visiškos tikrybės šviesoje, – jis yra tam tikroje prieblandoje tarp netikrybės ir tikrybės“, – rašė P. Wustas.
Taip ir mes įsikalbėjome sau dviejų Lietuvų koncepciją todėl, kad bijome pažiūrėti į tikrąją prieblandos padėtį ir suprasti, kad nesame nei vienoje, nei kitoje pusėje. Taip, tas skirtis mes galime sukurti, užduodami sociologinius klausimus, diskutuodami viešojoje erdvėje, bet jos niekada nebus absoliučiai apibrėžtos.
Statistinis nusivylęs ar patenkintas lietuvis yra tik teorinis konstruktas. Jūs galite kalbėti apie jo atsakymų racionalumą, bet niekada neužčiuopsite skirties taško ir jokiu būdu nepanaikinsite tos skirties tik nuolat ją konstatuodami ir pabrėždami. Tai tik patogi ašis jūsų tyrimo koordinačių sistemai.
Niekada neišnaikinsime dalies visuomenės nusivylimo, nepasitenkinimo, niekada neperkelsime visų į elitą ar visų į runkelius. Niekada neturėsime absoliutaus teisingumo ar absoliutaus neteisingumo būklių. Niekada nebus uždirbusių, išklausytų, suprastų pakankamai.
Ir tai nereiškia, kad mes neturime stengtis. Bet turime tai daryti ne sukimšdami savo sudėtingas asmenybes ar ištisą visuomenę į binarinį modelį, o, kaip pasiūlytų P. Wustas, suprasdami savo gyvenimą kaip judėjimą tarp netikrybės ir tikrumo, suprasdami rizikas, kurias prisiimame ir išmėginimus, kuriuos gauname.
Gana kalbėti apie dvi Lietuvas. Arba kalbėdami konstatuokime, kad darome tai ne tiesos, o patogumo labui. Kalbėkime apie Lietuvą ir jos skirčių įvairovę, padėkime vieni kitiems nepasiduoti netikrybės siaubui.
„Giliuosiuose būties pagrinduose nebėra nerimo. Ten visa – amžinai giedra tyla. Tad bet kokiam žmogaus insecuritas vargui nusakyti tinka gilią patirtį liudijantys Goethe‘s žodžiai: „Kai tu nurimsi, tau bus pagelbėta.“ – Peteris Wustas.
