Vis tik nesutarimai bei bendros linijos neturėjimas tampa jau tiek aktualia problema, jog pradeda negatyviai veikti ir šalies užsienio politikos kokybę, o ypač priimamų sprendimų pasekmių prognozavimą. Taip pat kyla abejonės, ar mūsų politikai dar pajėgūs dėl ko nors sutarti apskritai net ir kelių krizių bei saugumo iššūkių akivaizdoje.

Prieštaraujanti naujam susitarimui dėl užsienio politikos, Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkė Laima Andrikienė teigia, jog pakanka dar 2020-jų pabaigoje absoliučia dauguma priimtos Seimo rezoliucijos dėl užsienio ir Europos politikos ilgalaikių gairių. Vis tik rezoliucija nėra partijas įpareigojantis dokumentas, nors gal ir galėtų būti neblogu pagrindu naujam susitarimui, nes paskutinysis 2014-2020 metų jau nebegalioja.

Tačiau toks gana vieningas pritarimas rezoliucijai Seime tarsi liudytų, jog pasiekti ilgalaikį visų politinių jėgų sutarimą dėl užsienio ir saugumo politikos visgi įmanoma, nors ir nebūtų lengva. Nes į rezoliucijas dėmesio kreipiama mažai, o jau šiuo metu yra įvairių sprendimų, dėl kurių atskiros politinės jėgos turi skirtingas nuomones, ypač kai pamato pasekmes.

Nacionalinis susitarimas dėl užsienio bei saugumo politikos, mano nuomone, yra būtinas dėl kelių svarbių priežasčių. Pirmoji – nacionaliniai, platūs tarpartiniai, tarpinstituciniai susitarimai visuomet yra efektyvesni politikos realizavimo požiūriu, ką matėme praktiškai stojant į ES ir NATO, ko nematome šiandien. Dabartinė situacija, deja, labiau primena garsiosios Ivano Krylovo pasakėčios herojus nei darniai veikiantį parlamento, Vyriausybės ir prezidentūros užsienio politikos mechanizmą.

Dabartinė situacija, deja, labiau primena garsiosios Ivano Krylovo pasakėčios herojus nei darniai veikiantį parlamento, Vyriausybės ir prezidentūros užsienio politikos mechanizmą.

Tai jau akivaizdu ne tik Kinijos bei Taivano atstovybės, bet ir kitais smulkesniais atvejais. Ne veltui Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, jog „ne viena valstybė mielai naudojasi Lietuvos politikų nevieningumu esminiais užsienio politikos klausimais“. Tai sermėginė tiesa. Tačiau ar turime kokį nors mūsų užsienio politiką vienijantį ir įpareigojantį susitarimą, kad ir tos pačios Kinijos politikos klausimais? Ne. Senasis sutarimas baigė galioti dar 2020-aisiais, kaip jau buvo minėta, naujo dar nėra.

Tokiame šalies užsienio politikos lauke – vis daugiau netvarumo ženklų. Antai Valstiečių ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis sako, kad sprendimą dėl Taivano atstovybės, gavęs valdžią, atšauktų, o jo pavaduotojas Giedrius Siurplys jau susitikinėja su Kinijos diplomatais ir teiraujasi, kokių nuolaidų Kinija norėtų.

Todėl kuo ilgiau nebus sutarta dėl pagrindinių užsienio politikos krypčių, tuo daugiau tokių ženklų matysime. Pagaliau per šį laikotarpį jau susikūrė ir naujos politinės jėgos, kurios turi atstovų Seime. O tai reiškia, kad jų prisijungimas prie naujojo susitarimo būtų taip pat aktualus, kaip ir prie partijų sutarimo dėl 2% gynybos finansavimo.

Antroji priežastis yra ta, jog ruošiant naująjį susitarimą, būtina pasitelkti ir užsienio politikos ekspertus, komentatorius, universitetus gal būt ir platesnei bei racionalesniai diskusijai, nei tik politinei. Sparčiai besikeičianti geopolitinė padėtis reikalauja ir naujų požiūrių, o ne tik įvardijant visus, taip pat ir klaidingus sprendimus „vertybine politika“, dėl kurios galima ir pakentėti.

Tiesa, ekspertai Linas Kojala, Alvydas Nikžentaitis, Marius Laurinavičius ir kiti jau paskelbė ne vieną įžvalgą, galinčią turėti naudos būsimam partijų susitarimui. Neabejoju, kad pakvietus, ekspertų prisijungtų ir daugiau.

Pagaliau susitarimas dėl pagrindinių užsienio politikos krypčių aktualus ir šalies verslui, kuris daugiausia orientuojasi į eksportą. Jei viena Vyriausybė orientuojasi į Kinijos rinką, o kita kone į priešingą ir dar neaišku į kokią pusę, verslui tai reiškia nuostolius, resursų švaistymą, neapibrėžtumą.

Pagaliau susitarimas dėl pagrindinių užsienio politikos krypčių aktualus ir šalies verslui, kuris daugiausia orientuojasi į eksportą. Jei viena Vyriausybė orientuojasi į Kinijos rinką, o kita kone į priešingą ir dar neaišku į kokią pusę, verslui tai reiškia nuostolius, resursų švaistymą, neapibrėžtumą.

Yra ir trečioji priežastis tokį dokumentą paruošti. Artėja prezidento ir Seimo rinkimai. Jau dabar matome pagrindinių institucijų, vykdančių šalies užsienio politiką, stiprų politinį susipriešinimą, jei nepasakyti, kad jau vykstančią ankstyvą rinkiminę kampaniją.

Galima tik įsivaizduoti, kas bus po metų ar juolab po dviejų, jei jau dabar šalies užsienio politika atsidūrė nuožmesniame politinių batalijų lauke, nei, pavyzdžiui, ekonominė ar socialinė, ko nebuvo Lietuvoje nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Kitaip sakant, susitarti bus nelengva, dar ir stingant lyderystės, o vis artėjant rinkimams, dar sunkiau, tačiau kaip tik todėl būtina.

Reikalingas ir tokio susitarimo periodiškos peržiūros ir kontrolės mechanizmas. Politikams atsirastų gera proga korektiškai, be nereikalingo populizmo apmąstyti ir klaidas, ir galbūt apleistas kryptis. Juk žinome, pavyzdžiui, kad įvairiuose dokumentuose, politikų pasisakymuose yra kalbama apie glaudaus bendradarbiavimo tarp Baltijos valstybių būtinumą. Dėl to vargu, ar kas abejoja. O ar iš tiesų taip yra?

Štai Latvijos parlamento užsienio reikalų komiteto vadovas Rihards Kols savo interviu diplomatiškai užsiminė, jog kai kuriais klausimais Lietuva ir Latvija derina savo veiksmus per mažai. Panaši padėtis ir su Estija, nors tokiam bendradarbiavimui yra seniai įsteigti atitinkami formatai: Baltijos parlamentinė asamblėja, Baltijos Ministrų Taryba ir t.t.

„Vilnius nesikonsultavo su latviais dėl santykių su Taivanu, (o būtų apie ką, nes Rygoje Taipėjaus misija veikia seniai – aut.past.) nors ragino ją pervadinti ir kartu pasitraukti iš Pekino suburto 17+1 bendradarbiavimo formato“ – teigė jis savo interviu. Raginimą paremti tik mūsų vienašališkus sprendimus, vargu ar galima vadinti bendradarbiavimu tarp draugiškų valstybių, o bendrų iššūkių bei klausimų turime nors vežimu vežk.

Tarp jų bendros Baltijos šalių gynybos stiprinimas. „Jei norime turėti pažangias gynybos sistemas Baltijos šalyse, mums reikia stengtis drauge. Pavienių biudžetų neužteks, tad turime galvoti apie bendrą įsigijimą“ – tvirtina Latvijos parlamento užsienio reikalų komiteto vadovas. Bendri įsigijimai – įsisenėjusi problema. Ir tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl nei Latvija, nei Lietuva, nei Estija neturi, pavyzdžiui, savo oro erdvės kontrolės lėktuvų, nes juos galėtų įsigyti tik suvienijusios savo finansinius išteklius.

Pagrįstai tikėdamiesi vienybės iš ES ir NATO, nuolat to reikalaudami, negalime būti nevieningi dėl užsienio politikos ir patys savo viduje. Priešingu atveju mūsų politikų siekiai ir deklaracijos neatrodys visuomenei įtikinamai, netelks žmonių.

„Rusijos keliamos grėsmės akivaizdoje, – perspėja Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis, – būtinas viso žemyno solidarumas ir bendradarbiavimas. Europai ir jos transatlantiniams partneriams įvykiai prie Rytinės Europos Sąjungos sienos turėtų būti – galbūt paskutinis – įspėjimas“. Tai, suprantama, galioja ir mūsų šalies vidaus situacijai, už kurią atsakingi, pirmiausia, nesutariantys politikai, kad ir kaip jie bekritikuotų vienas kitą.

Mūsų susipriešinusiai ir supriešintai visuomenei platus, apimantis visas politines jėgas ir institucijas susitarimas dėl užsienio ir saugumo politikos būtų svarbi konsoliduojanti žinia. Tam gali pasitarnauti net ir pats tarimosi procesas.

Objektyviai tokiu susitarimu turėtų būti suinteresuoti ir valstybės vadovas, ir politinių partijų lyderiai, jei jų kalbos apie vienybę nėra tik gražios dekoracijos beprecedenčiam susiskaldymui pridengti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (19)