Atsidurti Londono Downing gatvėje ir prašokti dešimtą numerį ne kiekvienam pasitaiko. Ne kiekvienam pasiseka štai toks natūralus diplomatinis bajeris prie Didžiosios Britanijos premjero rezidencijos. Kai į tave nukreiptos televizijos kameros, fotoreporterių objektyvai, kai pasaulis spokso per internetą, o dviejų valstybių protokolo tarnybos visas smulkmenas derino iki paskutinės minutės, iki paskutinės eilutės.
Aš irgi juokiausi. Ir kiti, kas dar geba juoktis – lietuviai, anglai, visas humorą suvokiantis pasaulis. Toks diplomatinių incidentų aukščiausiame lygyje žanras prancūziškai vadinasi „gaffe“. Tyčia ar netyčia pasižymėjęs vadovas, politikas vadintinas „gaffeur“. „Gaffe“ yra vertingas testas. Reta, specifinė situacija, kurios metu valstybių galingieji iškrenta iš protokolo rėmų ir lyg nuogi atsiduria atidžiai stebinčio pasaulio akyse.
Dar daugiau: prezidentai ir diktatoriai, imperatoriai ir karalienės, kancleriai ir premjerai vienai kitai akimirkai tampa eiliniais piliečiais. Tokie, kaip visi. Ir tie visi užkandę žadą laukia: ką dabar ji ar jis darys? Kaip elgsis?
Elgsis taip, kaip asmeninė charizma davė. Vieni pasimeta, nežino, ką daryti. Kiti susigėsta, nevykusiai bando apsimesti, kad nieko neįvyko. Treti po vienos nesąmonės daro kitą, dar didesnę nesąmonę. Tarkime, buvęs Pasaulio banko prezidentas, amerikietis Paul Wolfowitz Turkijoje įžengė į mečetę, nusiavė batus, kaip reikalauja musulmonų maldos namų taisyklės, o tada pasaulis išvydo dvi didžiules skyles bankininko kojinėse. Reikalo aptarimas pakliuvo į antruosius dienraščių puslapius. Arba nesena ir nelabai kvapni istorija apie prezidentinį pirstelėjimą Britanijos karūnuotų galvų akivaizdoje. Arba olimpinėse užsnūdęs deržavos viršininkas.
Visaip būna. Nes, galų gale, jie – pasaulio galingieji – yra tokie patys žmonės. Jie valgo, virškina, ne laiku užsnūsta, pavargsta, pralekia pro premjero duris. Vieniems „gaffeur“ sekasi, kitiems mažiau. Sekasi tiems, kurie demonstruoja įgimtą empatiją, natūralų gebėjimą išsisukti. Ne visiems tai lemta, daug kas apsijuokia.
Mūsų Šimonytė Londone normaliai išsisuko. Parodė klasę. Nesisteminiai tegu pasimoko. Nes galėjo nervingai sučiaupti lūpas, apsimesti, kad taip ir turėjo būti. Bet padarė teisingai, pati iš savęs pasijuokė ir kitus prajuokino: „Man visko pasitaiko, tai tokia truputėlį kurioziška situacija, bet pasijuokėme dviese ir tiek“.
Problema yra ši: humorą supranta ne visi. Ir štai, mūsų feisbuką užliejo patyčios, piktdžiuga, įžeidimų srautas. Lietuva kažkada gal ir buvo Marijos žemė, gailestingų žmonių žemė, bet dabar tapo toksiško erzelio slėnis. „Jinai ne pas premjerą, o apsipirkti ėjo“, „galėjo į mapsą žiūrėti“, „neužsirašė adreso“ ir panašiai. Toks jausmas, kad būtų buvę dar daugiau nacionalinio džiugesio, jeigu savos valstybės premjerė būtų išsitiesusi prie 10 namo slenksčio.
Ten, ūkanotame Albione, pamatėme tai, kas yra šimonizmas. Leiskite man pažaisti: imu rimtą, ideologijomis kvepiančią priesagą „izmas“ ir klijuoju trolinį naujadarą. Kas norės, tas supras. O kas nenorės, tas gaus nemokamo adrenalino. Kalbu ne apie konkretų asmenį, nesvarbu, ar ten būtų Ingrida, ar Vilija, ar Viktoras. Kalbu apie reiškinį. Šimonizmas yra toks gana savotiškas „izmas“. Vos pastebima ironiška šypsena ir saikingas humoro jausmas. Tai, kuo negalėjo pradžiuginti mūsų „eks“ – nei Skvernelis, nei Kirkilas, juolab Paksas.
Kita vertus, šimonizmas yra gana sausa retorikos savidrausmė. Per tuos dvejus su pusę metų girdėjome gal dvi ar tris emocingesnes pandemines replikas – apie senolių nenorą skiepytis, apie mirusiųjų nuo vakcinų „statistiką“. Įsivaizduoju, ką tokiam Kepeniui parlamente atrėžtų aštrialiežuvis Borisas Johnsonas. Tas pats, kuris šitaip kalbėjo apie konkurentą: „Jis pasistengs, kad jūsų žmonos papai būtų stambesni ir padidins jūsų šansą įsigyti BMW M3“.
Šimonizmas yra sisteminis nežadėjimas saldaus ir riebaus. Gal todėl šimonizmas greičiausiai niekada nelaimės tiesioginių prezidento rinkimų. Nes nepajėgus užlipti ant autobuso ir paskelbti apie milijoninę Brexito palaimą. Arba kriokti išpūtęs akis „MAGA!“.
Šimonizmas yra valstybės valdymas be žurnalinio grožio terapijos. O taip, „prêt-à-porter“ mados ir kosmetikos adeptus šimonizmas stipriai nervina, nes lūpdažio kokybė nelabai aiški. Neaiški ir asmeninio pobūdžio architektūros samprata, kiti „fashion“ aspektai.
Šimonizmui trūksta populistinės empatijos, kuri skirta miniai. Bet jis gali puikiai susikalbėti ir draugiškai susimirksėti su padauža Bo Jo ar panašiu. Jis patinka satyros kūrėjams. Ikipandeminio gyvenimo etape, kai nieko įdomaus nevyksta, šimonizmas anksčiau ar vėliau nusibostų. Bet kartais valstybėje susiklosto išskirtinis, šimonizmui tinkamas laikas, pandemija. Prezidentas Nausėda šitai numatė, nujautė ir netgi pasakė 2019 metų gegužės 26 dieną: „Tai buvo konkurentė, apie kurią galima tik svajoti, kuri turi tikrai nuoširdų palaikymą, nes tai yra šviesus, išmintingas, kryptingas ir tikrai labai racionalus žmogus, kuris, be kita ko, vaidins Lietuvos politikoje labai svarbų vaidmenį artimiausiais dešimtmečiais“.
Šimonizmas yra specifinis laikas be asmeninio skandalo. Jeigu, žinoma, nelaikysime skandalu pražygiuotą britų premjero rezidenciją, nenureguliuotą kelnių ilgį, smulkius makiažo ar šukuosenos trūkumus. Jokių istorijų apie keliuką, jokių neaiškios reputacijos rėmėjų, jokių reikalavimų rašomojo stalo dizaino tendencijoms.
Šimonizmas iš tiesų kažkiek monotoniškas, nes vyriausybės vadovas be asmeninio skandalo yra kaip ta Pasaulio banko boso kojinė be skylės. Downing street 10 šeimininkas man asmeniškai – simpatiškas velnių priėdęs politikas. Dar didesnę simpatiją jaučiu nesibaigiančius „gaffe“ pakenčiantiems anglams. Jų „sense of humor“. Nors kartais tikrai atrodo, kad profesionalus „gaffeur“ Bo Jo peržengia ne tik politkorektiškumo, bet korektiškumo apskritai ribas. Čia, žinoma, ne mūsų, o jų – anglų – problema.
Taip, bet vis tiek negaliu nuramdyti trolinio šėtono, kuris tampo už ūsų ir liepia paklausti auditorijos: ką pasakytų, kokiu „allegro moderato“ registru baubtų feisbukuomenė sužinojusi, kad Šimonytė karantino metu savo rezidencijoje organizuoja „prosecco antradienius“ bei kitokias alkoholines linksmybes? Atsakymus numanau. Lietuviškas „sense of humor“.
Man patiko žygis per Downing street. Šimonizmas elgėsi teisingai. Manau, kad šis „izmas“ yra būtent tai, ko reikėjo Lietuvai šiuo dramatišku laiku.
P. S. Jeigu kiltų klausimų: teksto autorius nėra niekaip susijęs su I. Šimonyte, jos asmeniškai nepažįsta, niekada jos nesutiko ir netgi neturi jos tarp FB draugų ir sekėjų.
