Kaip ir per krizę prieš daugiau nei dešimtmetį, kai premjeras buvo Andrius Kubilius, o Ingrida Šimonytė buvo finansų ministrė, buvo galvojama, kad protingi ir taip supras, o kvailam nepaaiškinsi.
Bendravimo ir aiškinimo buvo labai nedaug.
Šiandien niekas nepasikeitė. Tik situacija dabar žymiai blogesnė - Rusija pasiruošusi agresijai Ukrainoje (arba hibridiniam karui, arba abiems dalykams), kaimyninėje Baltarusijoje viskam vadovauja save pasiskyręs aferistas ir ligonis, kuris turi pavojingą fantaziją ir jokių stabdžių (puola kaimynines šalis, siųsdamas ten tyčia atgabentus migrantus - čia kaip prekyba gyvais žmonėmis, tik blogiau), Kinija agresyviai ir liguistai reaguoja į vieną žodį ant Taivano atstovybės iškabos Vilniuje, pandemija visiems, o užvis labiausiai Vyriausybei ir medikams, ištampė nervus, o prezidentas, užuot dirbęs kartu, išnaudoja visas Vyriausybės patiriamas problemas nuosavų taškų rinkimui.
Vyriausybei nepatinka kartoti tą patį vėl ir vėl tiems žmonėms, kurie nesiruošia jos klausyti ir tik spjaudosi ir švilpia. Todėl Vyriausybė renkasi nekartoti, nebendrauti ir palieka tuos žmones be dėmesio, kas yra labai bloga mintis.
Ne todėl, kad jie kažkaip vertybiškai nusipelno, kad su jais bendrautų, ir ne todėl, kad jie turėtų kažkokią savo tiesą, kurią reikėtų gerbti.
Kokia ten tiesa: prasimanymai, antivakserių teorijos, neapykantos kalbos, riaušininkų siautėjimai ir kartuvių inscenizacijos prie bibliotekos yra patys tikrieji Viduramžiai, tai yra velnių ir velnienių pasėti baisūs, šėtoniški, nuodingi augalai.
Žmonės, kurie švilpia ir dergiasi, vien išgirdę Šimonytės arba Landsbergio vardą, nieko nenusipelno ir man irgi būtų maloniausia, kad jų tiesiog daugiau nebesimatytų horizonte. Tačiau jie nedings. Lietuva yra jų namai, ir jie turi balsą rinkimuose, ir tokias pat teises, kaip ir mes visi.
Todėl su jais reikia kalbėtis: įstatyme tokia pareiga nėra numatyta, tačiau mums patiems tai apsimoka, ir štai kodėl.
Tų žmonių protai yra lyg neužimta vieta automobilio parkavimui: jei mes nepastatysime ten savo automobilio, pastatys kas nors kitas. Jei mūsų Vyriausybė nevirs savo propagandos mišinio ir nepils į tas tamsybininkų galvas, tikrai atsiras kiti, kas nepatingės įpilti.
Kremlius, visokie kolūkiniai politiniai oportunistai ir aferistai, nuskriaustųjų gelbėtojai, net Baltarusijos propaganda, kuri šiaip yra apgailėtina - bet kas bus įpilta į tą indą, ir bus pilama tol, kol ten bus tuščios vietos.
Propaganda nėra keiksmažodis. Gerų žmonių rankose ji yra gėris.
Jums atrodo, kad komiški yra Baltarusijos prezidento pasakojimai, kaip jis 1991 metų sausio 13 dieną gynė Lietuvos laisvę Vilniuje - kas tokiais pasakojimais gali patikėti? Jūs būsite nustebę. Ligi šiol labai daug žmonių Lietuvoje tiki, kad Vytautas Landsbergis pavadino mūsų šalies žmones šunauja, nors tai yra tokia pati nesąmonė, kaip Alyaksandro Lukašenkos išsigalvojimai.
Jei norite kada nors pamatyti, kaip veikia propaganda, pažiūrėkite kada nuomonių apklausas, vykdomas Rusijoje, kur žmonių klausia, kas kaltas dėl įtampos tarp Maskvos ir Kijevo. “Amerikiečiai”, atsako apklaustieji.
Amerikiečiai, girdi, prikalbėjo ukrainiečiams, kad Rusija puls. Nepaisant to, kad būtent Rusija sutelkė daugiau nei šimtą tūkstančių karių prie sienos su Ukraina. Bet propagandos paveiktieji to nežino.
Išsilavinusius ir mačiusius pasaulio žmones, kurie dargi ir turi kelias profesijas, labai sunku paprastais šablonais paveikti. Jie žino, kaip veikia manipuliacija, matę įvairių jos pavyzdžių ir, stebėdami gyvenimą aplink, suvokia, kad dažniausiai reiškiniai yra daugiasluoksniai.
Propagandai lengviausiai pasiduoda tie, kas yra menkesnio išsilavinimo, mažiau matę įvairių šalių ir kultūrų ir kas įsivaizduoja pasaulį kaip labai paprastą. Tie žmonės visą laiką yra apsupti vienodų daiktų, vienodų vaizdų ir tų pačių žmonių, valgo tą patį maistą, žiūri tas pačias programas per televizorių, kur (o stebuklai!) rodo tuos pačius veikėjus, kurie kartoja tą patį per tą patį, propagandos paveiktiesiems kasmet patinka “Eurovizija”, nes kiekvieną kartą gali sakyti, kad Lietuva nusiuntė ne tą atlikėją ir nieko nelaimėsime, ir jie nuolatos sako, kad žiniasklaida yra blogis, ir todėl mirksta toje žiniasklaidoje, kad galėtų tatai kartoti nenutildami.
Tokiems žmonėms propaganda net patinka, nes viską paaiškina labai prieinamai, sukramto ir nieko nekomplikuoja. Propagandos sakiniai trumpi, logika tiesinė. Pavyzdžiui, jeigu valdžia žmones skiepija, reiškia, skiepų gamintojai nori iš to uždirbti ir liga išgalvota.
Propaganda visada aiškiai parodo, kas kaltas kiekvienu konkrečiu atveju. Jei kažkas jaučiasi nuskriaustas dėl mažo atlyginimo, piktos žmonos arba per brangių dujų, visada galima parodyti pirštu, kieno tai kaltė. Ką reikėtų išbuožinti, nubausti, jo turtą padalinti, kad užtektų visiems. Jei tu turi per mažai, tai dėl to, kad kažkas kitas turi per daug.
Kai nelabai protingas žmogus išgirsta propagandos žinutę, jam būna malonu. Pirmiausia, jis žino, kad į kiekvieną klausimą yra paprastas atsakymas, ir turbūt sudėtingas atsakymas, kurio jis anksčiau nenorėjo girdėti, buvo tiesiog nesąmonė. “Tai ne aš buvau kvailas, kad nesupratau visų tų sudėtingų dalykų, tai kiti žmonės buvo kalti, kad man nepasakė suprantamai.”
Doriems žmonėms užsiimti propaganda visada yra nemalonu. Lygiai kaip nepatinka manipuliuoti, meluoti arba išsisukinėti. Tai nėra džiaugsmingas darbas. Tai nėra darbas, kuriuo didžiuojamasi.
Tačiau, neįjungdami propagandos mašinos Vyriausybės tikslams ir priemonėms aiškinti (o aiškinama turi būti jiems patraukliai, įdomiai, paprastai ir linksmai: “ačiū už jūsų klausimą, labai gerai, kad domitės, mes tuoj jums paaiškinsime, ir kartosime ir aiškinsime tol, kol suprasite, fainuoliai jūs mūsų”), mes paliekame didelę dalį piliečių kaip grobį kitiems propagandininkams, kurie toli gražu ne gėrio pusėje.
Jeigu prisiminsime Lietuvos nepriklausomybės aušrą, Sąjūdį ir atgimimą, propagandos apie Lietuvos laisvę buvo daug ir ji buvo labai intensyvi: tai buvo išlikimo klausimas, nes kitoje pusėje (tų, kas norėjo tą laisvę užgesinti) sava propaganda veikė ir nestabdė.
Ar tais laikais viskas buvo sakoma taip, kaip yra, be jokių nutylėjimų ir manipuliavimų? Žinoma, ne. Neturėkime iliuzijų. Tiksli, nieko neslepianti ir nepagražinanti žinutė apie būsimą Lietuvos laisvės kelią mažai kam būtų patikusi, daugelis būtų sakę: jei čia viskas taip bus sunku ir toks tolimas kelias, tai nereikia tos laisvės, ačiū, geriau mes taip pabūsime (Baltarusijoje būtent tokia propaganda laimėjo, žmones įtikino, kad geriausiai gyventi kaip anksčiau, traktorius gaminti ir trąšas eksportuoti, ir nieko čia kito nereikia išsigalvoti). Tačiau tie, kas kūrė Lietuvos valstybę, pasirinko nusidėti vardan didžiojo tikslo (ne dėl savęs), ir labai gerai, kad taip darė.
Tikslingas, išmanus ir kryptingas, gausus ir entuziastingas kalbėjimas - užvis labiau tiems, kas nenori klausyti - yra ne mažiau svarbus, negu teisingų dalykų darymas. Gerosios propagandos mašiną reikia užkurti jau dabar ir negailėti jai nei lėšų, nei laiko. Turi būti pajungti visi talentingiausi specialistai, nes kitoje pusėje jie tikrai netaupo.
Po Antrojo pasaulinio karo Italijoje buvo įjungti visi propagandos svertai, nuo plakatų ir filmų iki bažnyčios, kad italai nebalsuotų už komunistus rinkimuose. Ar ten nebuvo melo, pagražinimų, bauginimo ir manipuliacijos? Kiek tik nori. Bet tikslas pateisino priemones. Ir mes dabar turime nugalėti bet kokia kaina. O nugalėtojų, kaip žinia, neteisia.
