Didesnės nesąmonės negu trijų raidžių įstatymas ši vyriausybė nėra priėmusi. Nežinau, kiek Lietuvoje gyvena Xavierų, Quentinų ar Williamų. Bet dėl šimto žmonių dirbti tiek daug nereikėjo. Geriau būtume pagalvoję, kaip infliaciją suvaldyti. Kita vertus – turime geriausią finansų ministrę, anot The Banker, kas tikriausiai turėtų signalizuoti, kad aukšta infliacija yra siekiamybė. Tiek to. Panagrinėkime niekam nereikalingą įstatymą. Praėjo jau dvi savaitės po priėmimo ir prezidento pasirašymo. Emocijų nebeliko. Galime viską blaiviai įvertinti.
Kažkas vienoje Vilniaus girdyklų man bandė aiškinti, kad šis įstatymas priimtas „dėl lenkų“, suprask, taip pat ir dėl manęs (idiotų šalyje nemažai). Suprask, teisingumo ministrė – lenkė. Todėl prastūmė. Labai ačiū! Dabar pase galiu būti ne Tomaš, o Tomasz. Valio!
Štai čia ir prasideda linksmybės. Lenkai turi… (net nežinau, kaip tai pavadinti) dvigubas priebalses: sz, cz, dz, dż, dź. Kai kurias iš jų užrašyti mes jau galime! Ir skubame tai padaryti!! Žvengiu balsu tai rašydamas. Kai kurių – negalime. Įstatymą reikia taisyti (vis dar žvengiu).
Kaip tarti dvigubas priebalses, žino tik lenkai. Ne visi. Tik tie, kurių lenkų kalbos žinios mokykloje buvo įvertintos bent jau septynetu. Ar yra planas priversti lietuvius (ir rusus, baltarusius, karaimus, žydus ir kitus) išmokti taisyklingai leisti šiuos „lotyniškus“ garsus? Aišku, kad nėra. Kokio plano reikia? Įvesti privalomą lenkų kalbos mokymą visose mokyklose (konservatorių valdymo laikais). Kokia prasmė rašyti tai, ko dauguma ištart negali? Reikia padėtį taisyti. Jei jau kovojat už „žmogaus teises“, kovokit iki galo. Jei nekovojat, neaiškinkit, kad kovojat. Jei meluojat, dinkit iš vyriausybės, parlamento, savivaldybių tarybų ir t.t.
Evelina Dobrovolska, kuri tikriausiai netrukus taps Ewelina Dobrowolska (jei ne, tai aš liksiu daug ko nesupratęs šioje istorijoje), savo problemą išsprendė. Jos patarėjas Daniel Ilkevič, kurio vardą tuoj mes rašysime „Daniel Ilkiewicz“ (jei ne, tuomet irgi liksiu kažko nesupratęs), savo problemą irgi išsprendė. Bet. Mano klasėje mokėsi žmogus vardu Jarosław Kodź. Kaip jam dabar gyventi? „Ł“ ir „ź“ lyg ir nėra… Aš net Jareko neklausiau, ar jis nori užsirašyti savo vardą taip, kaip Dievulis ir tėveliai sumąstė. Bet man čia kvepia diskriminacija.
Yra dar geresnių pavardžių. Pavyzdžiui, Vengrovska turėtų būti Węgrowska. Kaip „Węgrowska“ ištars pirmą kartą šį žodį pamatęs lietuvis millenialsas? Vegrovska? Nosinių lietuvių abėcėlėje – tiek pat, kiek lenkų abėcėlėje. Tik lenkų abėcėlėje nosinės yra nosinės, nes tariamos „per nosį“: „ę“ yra prancūziška „in“, „ą“ yra prancūziška „on“. Skamba kitaip. Ir paskirtis jų kitokia. Węgrowska dar kažkaip supras, kai ją oro uoste kvies prie išėjimo vartų. Bet ar supras ponas Grzegorz Łabędź?
Beje, kaip mes linksniuosime „Łabędź“? Šito nežino niekas. Na, jeigu ir žino, tai tik kokia nors lingvistė Karalienės Mortos mokykloje.
Yra ir kitų niuansėlių. „Ó“ yra „u“. „Ć“, „ń“, „ś“, „ź“ yra minkštos priebalsės, kurių, žinoma, abėcėlėje nėra. Visa laimė, kad visų šitų ženklų įstatymas rašyti neleidžia! Tad kam jis reikalingas?!
Kažkoks politologas (berods, Jurkynas) panašiai kalbėjo, kaip tas girtuoklis girdykloje: prezidentui būtų naudinga pasirašyti, nes… hm… nes Lenkija. Jėzus Marija! Pažiūrėkite aukščiau išdėstytą paskaitą apie tai, kad ši nesąmonė nesprendžia daugumos Lietuvos lenkų problemos (kurios, jei paklaustumėt manęs, niekada ir nebuvo).
Įstatymas yra beprasmis daugumai vietinių lenkų, nes viską galima rašyti, kaip nori, bet… be diakritinių ženklų. Tai ponas Grzegorz Łabędź gali būti Grzegorz Labedz, todėl tikriausiai liks – kaip dabar įrašyta – Gžegož Labed (nes taip arčiausiai originalaus tarimo). Dar kartą klausiu: kurioj vietoj jūs čia lenkui padėjot?
Išvados.
Jeigu buvo kažkoks spaudimas iš Europos priimti tokį įstatymėlį, tai taip ir sakykite (kaip Brazauskas mėgo sakyti): mums liepė, mes priėmėm, kitaip negalėjom. Tik nepasakokite briedo, kad tai buvo daroma dėl lenkų. Nieko jūs dėl lenkų nepadarėte, nedarote ir nepadarysite. Dėl lietuvių irgi.
