Net jei visiškai nesidomite užsienio politika, tikrai esate girdėję, kad Rusija baigia virškinti kaimyninę Baltarusiją ir grasina Ukrainai. Vėliau galbūt ateis ir Lietuvos eilė. O gal ir ne. Tai gali nulemti mūsų pačių sprendimai, kuriuos reikia priimti dabar. Nelaukiant papildomų įrodymų, kad mūsų nepriklausomybė ir sėkmė jiems – kaip ašaka gerklėje.
Tenka pripažinti, kad mūsų strategai nėra labai įžvalgūs. Lietuva ilgai ir naiviai gyveno viltimi, kad pamišęs Minsko diktatorius dusins tik savus, o mums tereikia susikibus rankomis tai smerkti ir pas save ramiai globoti ištremtus gudų disidentus. Tvora pradėta statyti tik akivaizdžios fizinės agresijos akivaizdoje, suvaldžius pirminę sumaištį, išgąstį ir užčiaupus etatinius įtakos agentus. Užtvarai kyla, ši valstybės siena bus apsaugota nuo ordų. Tačiau tai – tik pirmieji žingsniai norint gyventi nepriklausomoje, taikioje ir turtingoje šalyje. Deja, jų nepakaks.
Ištižimas – štai ką regiu tiek piktybiškai nevalomose sostinės gatvėse, tiek ir pačioje visuomenėje. Dabar tokie laikai, sakysite. Sutinku, tai – savotiškas civilizacinės pažangos kelias, kai tenka susitaikyti, kad kava būna ir be kofeino, duona – be mielių, alus – be alkoholio, o bankai – be grynųjų.
Bet ką ten kava... Žmonės Lietuvoje ramia sąžine eina į valdžią neturėdami žalio supratimo, kaip ji veikia. O po metų apžvalgininkai diagnozuoja, kad aniems, matote, dvylikos mėnesių prireikė tam, kad suprastų, kaip ta valstybė valdoma. Neprimena tos guvios virėjos iš Lenino veikalo?
Per tokią laiko atkarpą (turint motyvacijos ir išteklių) galima net katiną išmokyti skudučiais groti. Todėl dabar visi turėtume patikėti, kad ir jie jau apšilo kojas, o valstybė bus valdoma bent jau patenkinamai. Kitų neduota, internetu užsisakyti nepavyks, teks juos kęsti bent iki rinkimų. Tokios žaidimo taisyklės.
Vardan tos žydinti vienybė tėra tik romantiko kadaise suraityto posmo eilutė. Vieši susikirtimai – nuobodi ir beprasmė kasdienybė. Visiškai nesvarbu, kas laimės savaitinę žodžių dvikovą – prezidentas, premjerė, ministras, ar naujos partijos vedlys. Tai – niekai, kol sutariama dėl kertinių dalykų. Vienas jų yra mūsų noras (arba ne) rimtai ginti savo šalį. Atrodytų, teorinis klausimas. Specialistų reikalas. Deja, ne.
Ar mūsų šaliai reikia visuotinės šauktinių sistemos? Ar moterys neturėtų irgi mokėti ginklu ginti tėvynę? Tokie klausimai pastaruoju metu aptarinėjami šalyje, kuri jau daugiau nei 500 metų nedalyvavo kariniame konflikte. Šveicarija savo neutralumą gina rimtomis karinėmis pajėgomis. O svarbiausia – bendru nacijos susitarimu. 2013 metais referendume į klausimą apie šauktinių sistemos panaikinimą 73 proc. šveicarų atsakė neigiamai.
Visi sveiki Šveicarijos vaikinai šaukiami atlikti karinę tarnybą nuo 19 metų. Jeigu jie pripažįstami tinkami karo tarnybai (o tokių būna du trečdaliai), vienintelė išeitis – dėl etinių priežasčių ją pakeisti civiline visuomenei naudinga tarnyba. Moterims tai – laisvo pasirinkimo reikalas. Kol kas.
O ką apie tai mano Lietuva? Štai jau beveik 18 metų esame saugūs po NATO skėčiu ir kadaise net buvome panaikinę šauktinių sistemą. Drąsūs kiškiai. Miegame ramiai, saugomi danų naikintuvų ir tūkstančio ginkluotų vokiečių pacifistų, pagal susitarimą atsiųstų pabūti bundančio Mordoro pašonėje.
Taigi, ar Lietuvai reikia visuotinės šauktinų sistemos? Kariškiai tikisi visuotinių diskusijų ir atsakymo. Bet viskas yra kiek sudėtingiau. Atsakymo reikia visai ne generolams, leitenantams ar eiliniams. Čia toks labiau filosofinis klausimas: ar XX amžiuje iš Rusijos glėbio du kartus ištrūkusi Lietuva išmoko pagrindinę pamoką?
Tą, kurią daugelis berniukų kadaise gaudavo tarp pertraukų mokykloje. Jei atrodysi kaip auka – ja ir tapsi. Tai – tavo pasirinkimas: įtraukus galvą į pečius tikėtis, kad nepastebės už mokytojos sijono, ar būti pasirengus kovoti ir atėjus klaikui duoti atkirtį. Kad daugiau nelįstų. Arba išvis neprasidėtų.
Bijau, kad mes neturime kitos išeities, tik tapti pasišiaušusia šalimi, su kuria turėti reikalų priešui reikštų daug kraujo ir išmuštų dantų. Arba auka, kurios kvapą mušeikos atpažįsta iš tolo. Trečio kelio gyvenant čia ir dabar tiesiog nėra.
Draugas pakeltais antakiais papasakojo apie metamorfozę. Sūnus pasikeitė neatpažįstamai – vos po kelių tarnybos mėnesių. Anksčiau tai nugarą skaudėdavo, tai akis, tai šiaip prokrastinacija kamuodavo. Kas nežino – čia toks naujų laikų terminas elementariai smegenų ir kūno tinginystei gražiau pavadinti. Dabar net yra specialistų, kurie esą moka užkalbėti nuo tos XXI amžiaus negandos.
Tam vaikinui jų neprireikė. Grįžta pasitempęs, nepervargęs, pasakoja apie dienas ir naktis pratybose. Galvos, nugaros ir akių neskauda. Lovą pasikloja taip, kaip rodo Holivudo filmuose apie jūros pėstininkus: panaši į čiuožyklą, nė raukšlelės. Ir jaunesnį brolį verčia taip gyventi. Stebuklai, ne kitaip.
O aš tik šypsausi ir sakau, kad čia jokių stebuklų. Tik vaistai nuo didžiausio mūsų laikų užkrato – beprasmybės jausmo, kurį sukelia neriboto pasirinkimo perspektyvos. Ta liga mažiau serga Izraelio žmonės, nes ten ir vaikinai, ir merginos eina į karinę tarnybą. Ne tik elgtis su ginklu išmoko, bet įdiegia tai, ką pamiršo mylintys ir atlaidūs tėveliai. Disciplinos, dienos režimo, subordinacijos ir veikimo išvien su ginklo broliais ir sesėmis.
Kai 1948 metais buvo įkurta žydų valstybė, mažai kas tikėjo, kad ji išsilaikys. Arabai tai suprato kaip istorinę klaidą, kurią reikia skubiai ištaisyti. Norėdama išlikti, ši valstybė turėjo sukurti stebuklą. Didelės reguliariosios armijos ji nebūtų pajėgi išlaikyti. Taip atsirado visuotinės karinės tarnybos sistema. Šauktiniai nuo 18 metų ten yra visi. Dvejus ar trejus metus tarnauja ir vyrai, ir moterys. Gatvėse sutiksite daug ginkluotų kariškių, jie mielai fotografuojasi su turistais, patys lanko muziejus ir gyvena vos ne civilių gyvenimą. Tai – taikos ženklai.
Kai pakvimpa paraku, viskas staiga pasikeičia. Prie reguliariųjų pajėgų gali prisijungti dar kone pusė milijono šalies gynėjų. Tai rimta jėga, daug kartų padėjusi įveikti priešus. Bet sukūrę efektyvią gynybos sistemą, jie padarė dar kai ką: padėjo pamatus veržliai ir kūrybingai visuomenei.
Tarnyba kariuomenėje palieka ryškų pėdsaką izraeliečio gyvenime. Jauni karininkai išmoksta priimti esminius sprendimus, nuo kurių priklauso dešimčių ar šimtų žmonių gyvybė. Kartu tarnaudami ir kovodami, o vėliau likę rezerve, jie turi didžiulį pažįstamų ratą. Būsimi valdybos pirmininkai susitinka su paprastais darbininkais, bet ten visi lygūs. Po tarnybos eina padirbėti, kad susitaupytų pinigų „galvos pravėdinimo“ kelionei, o tada traukia į pasaulį. Grįžę pradeda mokslus, kuriuos baigia maždaug 26-erių. Daugelis jau vedę, subrendę. O dar svarbiau – įgiję patirties tarnyboje, regėję pasaulio, užmezgę pažintis.
Galbūt Izraelio ir Šveicarijos žmonės žiauriai klysta? Gal teisūs tie, kurie nuo Mažvydo bibliotekos laiptų šaukia „O tai su kuo kariausime?“. Bet pažvelkite atidžiau į jų veidus. Ir į darbus, jų nuveiktus gyvenime.
O tada pagalvokite apie skruzdėles. Tiksliau – tas jų genties nelaimėles, kurios patenka į skruzdėlių malūną. Tai yra toks gamtos reiškinys, kuomet grupė atsiskiria nuo saviškių ir praranda feromonų pėdsaką. Jos pradeda sekti viena kitą, sudarydamos nuolat besisukantį ratą. Tai dar vadinama mirties spirale, nes išsekusios skruzdės galų gale nusibaigia. Iki paskutinės akimirkos tikėjusios, kad seka įkandin vedlio į šviesų rytojų.
