Iš kur kilo kalbos?
Pirmasis 2021 m. spalio 30 d. naujieną apie V. Putino rezgamą puolimą prieš Ukrainą paskelbė laikraštis „Washington Post“ remdamasis anoniminiais šaltiniais. Dar po savaitės lapkričio 6 d. tą pačią žinią pakartojo CNN, irgi be konkretaus šaltinio. Abu šie leidiniai neslepia savo palankumo JAV demokratų partijai.
Toliau platinti pasigavo kiti, ir per Vakarų pasaulį nuvilnijo baisi žinia apie artėjantį karą. Pavojaus akivaizdoje JAV oficiali valdžia iš pradžių tylėjo kaip susitarusi, nors, atrodo, turėtų trimituoti visais kanalais.
Netylėjo oficialusis Kijevas: Ukrainos generalinio štabo viršininkas ir gynybos ministras skelbė, kad nieko panašaus į karo grėsmę nemato. Ukrainos nacionalinio saugumo tarybos sekretorius pavadino gandą dezinformacija ir prisipažino nesuprantantis, kodėl skleidžiamos tokios kalbos.
Tokia buvo pirmoji reakcija žmonių, kasdien gaunančių Ukrainos žvalgybos ataskaitas apie rusų kariuomenės judėjimus.
Diplomatija
Į Maskvą itin reto vizito lakričio 2-3 d. vyksta CŽA direktorius Williamas T. Burnsas (jis yra tik trečias CŽA direktorius, apsilankęs Maskvoje per visą Agentūros istoriją) – buvęs diplomatas, artimas Joe Bideno žmogus. Jo vizito turinį gaubia paslaptis, bet jau pats vizito faktas yra labai iškalbus: turėjo būti sprendžiami itin svarbūs slapti klausimai. Ne šiaip jį priėmė ir Vladimiras Putinas. Oficialiai paskelbta, kad buvo aptariamas „platus dvišalių santykių spektras“.
Dar po savaitės, lapkričio 9-10 d., Vašingtone apsilankė didelė aukšto lygio delegacija iš Kijevo. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba dalyvavo spaudos konferencijoje su valstybės sekretoriumi Anthony Blinkenu, per kurią buvo deklaruota parama Ukrainai, bet nieko nekalbėta apie žvalgybinę informaciją, kuri patvirtintų skleidžiamą žinią apie Rusijos rengiamą puolimą. Delegacijoje buvęs Ukrainos prezidento administracijos vadovas Andrijus Jermakas tyliai susitiko su W.T. Burnsu, grįžusiu iš Maskvos.
Nežinome, kas kalbėta kuluaruose ir slaptų pasitarimų kambariuose, tačiau galime vertinti pasekmes.
Apie naują situacijos vertinimą lapkričio 23 d. pranešė Ukrainos karinės žvalgybos agentūros vadas generolas Kyrylo Budanovas. Pasak jo, netoli sienos sutelkti Rusijos daliniai, kuriuose 92 000 karių, puls Ukrainą vasario pradžioje. K. Budanovas konkrečiai nusakė, kad puls keliomis kryptimis: 1) pietuose Odesą ir Mariupolį, 2) rytuose ir 3) mažesnis įsiveržimas šiaurėje iš Baltarusijos teritorijos. Dar pabrėžė, kad JAV ir Ukrainos žvalgybų nuomonės Rusijos agresijos klausimu sutampa.
Generolas viešai paprieštaravo prieš keturias dienas „Washington Post“ išsakytai Ukrainos gynybos ministro Aleksijaus Reznikovo nuomonei, kad, jo žiniomis, V. Putinas nėra apsisprendęs dėl invazijos. Retenybė, kad kariškis imtų ginčytis su savo ministru. Turi būti stiprus politinis užnugaris. Jį galėjo suteikti prezidento V. Zelenskio administracija.
Po kelių dienų Baltieji rūmai paskelbė, kad prezidento J. Bideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake‘as Sullivanas telefonu kalbėjosi su prezidento V. Zelenskio administracijos vadovu A. Jermaku, ir abu išreiškė susirūpinimą dėl Rusijos karinių veiksmų netoli Ukrainos sienos bei dėl Rusijos aštrių pasisakymų apie Ukrainą, sutardami imtis diplomatinių veiksmų deeskalacijai.
Lapkričio 26 d. V. Zelenskis paskelbė neva žvalgybos duomenis apie Rusijos organizuojamą perversmą Kijeve gruodžio 1-2 d., o D. Kuleba lapkričio 29 d. sako, kad teisėsaugos agentūros nagrinėja tą žvalgybos pranešimą. Ketvirtą dieną tebenagrinėja pranešimą apie perversmą, kuris jau poryt!
Bendras paveikslas
Šioje žvanginimo ginklais fazėje ryškėja kelios kryptys: J. Bideno ir V. Zelenskio sparnas kalba apie galimą invaziją, abiejų šalių diplomatijos vadovai ir gynybos ministrai laikosi nuosaikiau.
Rusija drumsčia ramybę dalinių judėjimu per maždaug 200 kilometrų nuo Ukrainos sienos. Žodiniais grasinimais užsiima ne oficialūs Rusijos asmenys, o Kremliaus propagandininkų kariauna.
Į spektaklį įsijungia ir NATO, imdama rūpintis neįprastu Rusijos kariuomenės telkimu, kuris iš tikrųjų yra mažesnis, negu buvo 2021 m. pavasarį.
Pasak Ukrainos gynybos ministro, sausio 28 d. buvo sutelkta 112 000 Rusijos karių netoli sienos. Pernai balandį jie buvo sutelkę 126 000 karių, o tankų tada buvo 300 daugiau.
Rusijos pajėgumai prieš Ukrainą
Ginkluotų pajėgų koncentraciją visada reikia lyginti su potencialios aukos pajėgomis. Ukrainos kariuomenėje šiuo metu tarnauja apie 250 000 karių. Dar apie 500 000 gali būti pašaukti iš rezervo per kelias dienas. Nepamirškime, kad ugnies krikštą Donbaso fronte yra perėję apie 400 000 iš jų. Kovos patirtis labai didina ginkluotų pajėgų vertę. Vadovėlinė karo meno tiesa sako, kad puolančioji pusė privalo turėti mažiausiai trigubą pranašumą gyvąja jėga.
Rusijos kariuomenę šiuo metu sudaro apie 250 000 šauktinių ir apie 350 000 tarnaujančių pagal kontraktą. Pasak buvusio asmeninio V. Putino draugo bankininko Sergejaus Pugačiovo, kovinga Rusijos armijos dalis – tai 120 000 karių.
Dėl Ukrainos karinės parengties ir jos milžiniško ploto Rusijai ji yra tiesiog neapžiojamas kąsnis.
Tarkim, per Antrąjį pasaulinį karą vien Kijevo išvadavimo kautynėse dalyvavo 1,5 mln. Raudonosios Armijos karių. Prieš 13 mln. gyventojų turintį skurdų menkai ginkluotą Afganistaną Sovietų Sąjunga pasiuntė virš 100 000 karių ir nieko nepešė. Ukrainoje gyvena 40 mln., ji žymiai geriau ginkluota ir turi ne mažesnę valią priešintis.
Rusija karą Sirijoje pradėjo 2015 m. gale, o Alepas krito tik po metų bombardavimo iš rusų bazės, esančios vos už 200 km. Nežinia, iš kur rusai imtų žmonių kontroliuoti užimtas teritorijas, kuriose dar juos puldinėtų ukrainiečių partizanai.
Apie ką triukšmas?
Mąstant apie pirmąjį žvanginimo ginklais spektaklio veiksmą, peršasi išvada, kad V. Putinas su J. Bidenu buvo sutarę sukelti triukšmą aplink Ukrainą, o po to užduoti istorinį klausimą Vakarams: „Ar jūs norite mirti už Dancigą?“ (vietoj Dancigo lietuviams artimesnis būtų Klaipėdos atplėšimas). Lauktas atsakymas, kaip visada, būtų „Ne!“
Tada J. Bidenas, saugodamas pasaulį nuo karo, atsitraukia nuo Ukrainos, ir V. Putinas gauna laisvas rankas ją užvaldyti visais įmanomais būdais. Užsimerkę dėl Ukrainos prievartavimo Vakarai lengviau atsikvepia, o J. Bidenas tampa taikos balandžiu, paaukojusiu tolimą nepažįstamą šalį, kuri yra neva pusiau Rusija, vardan ramaus, saugaus ir sotaus pasaulio.
Netverdami savo kalyje dėl artėjančios parduotos jiems Ukrainos, rusai neiškentė ir dar labiau užkaitino atmosferą savo neįvykdomu ultimatumu JAV ir NATO, artindami geidžiamą atomazgą. Matyt, pagal jų užmanymą, kaip atsiprašymas už netenkinamus reikalavimus jiems turėjo tekti Ukraina.
Kremlius išdurtas paskutiniame posūkyje
Bet staiga dėlionė ėmė virsti aukštyn galva. Perkaitinta atmosfera rusams atnešė atvirkščią rezultatą. Yra toks taidzi dėsnis, kad būsena, pasiekusi savo maksimumą, virsta savo priešybe. Taip įvyko ir šiuo atveju.
Nežinia, ar galutinis Vakarų planas, ar tik vienas iš galimų variantų buvo įvilioti V. Putiną į spąstus su ukrainietišku jauku, kuriam jis negali atsispirti: nori Ukrainos, tai rodyk savo begalinį norą realiais veiksmais, gąsdink, kiek tik gali, ir savo pasieksi.
O kai visiems įvarė baimės, pasigirdo nelauktas Kremliui atsakas iš susitelkusių Vakarų: laikas padėti Ukrainai mirtinais ginklais, nes Kremliaus kariuomenė žvangina ginklais ant jos slenksčio! Galbūt šitas variantas atsirado ant stalo, kai Vakarams paaiškėjo, jog ukrainiečiai nepasiduos, ką besitartų keli jų politikai?
Atkreipkite dėmesį, kaip staiga pasikeitė Maskvos retorika, kai prasidėjo reali pagalba Ukrainai. Dabar vienas per kitą Rusijos oficialūs asmenys ir pats V. Putinas bando tikinti pasaulį, kad jie niekada negalvojo pulti Ukrainos, kad niekas iš jų nėra apie tai kalbėjęs, kad vyksta bandymas sumušti kaktomis Ukrainą su Rusija. Bet pasaulinė viešoji nuomonė mena Krymą, mena Donbasą ir tikrai įsibaiminusi, kad rusai gali užkurti karą Rytų Europoje.
Tik vienas kitas Kremliaus agentas Vakaruose ar naudingas idiotas dar pypteli, kaip blogai yra duoti Ukrainai šiuolaikinių ginklų, tačiau bendra tendencija yra visuotinis pritarimas realiam jos suvereniteto palaikymui tiek diplomatija, tiek ginkluote. Ukrainos kariuomenė pagaliau turi tūkstančius prieštankinių „Javelinų“, šimtus „Stingerių“ skirtų oro taikiniams, skrendantiems iki 3800 m aukštyje. Ukraina tampa dar atsparesnė Rusijos agresijai.
V. Putino režimo keliamas pavojus sulaikytas, bet neišgaravęs
Ilgas šokis su kardais, prasidėjęs 2021 spalio gale, po trijų mėnesių pasiekė baigiamąją fazę. Akivaizdu, kad Kremlius žiauriai pralaimėjo. V. Zelenskis jau skelbia, kad užtenka bauginti pasaulį karu, nes tai kenkia Ukrainos ekonomikai.
Kerštingas V. Putinas dar gali imtis savo mėgstamo kandžiojimo nedideliais išpuoliais prakištoje partijoje. Kaip kompensaciją už dar labiau nutolusią Ukrainą jis gali griebti Baltarusiją.
Lietuvai su Lenkija mažiausiai reikėtų, kad Rusijos FSB atsistotų ant abiejų šalių sienų su Baltarusija ir ilgesingai imtų žvelgti per suvalkų žemę į vakarus, svajodami apie susijungimą su FSB kolegomis Kaliningrado pasienyje, kurie tokiu atveju būtų nutolę tik per 100 km.
Dėka daug didesnio Vakarų diplomatų potencialo, pergudravusio putinistus, dėka draugų susitelkimo ir, visų pirma, dėka tvirtos Ukrainos laikysenos ši partija laimėta, tačiau Kremliaus režimo skleidžiama grėsmė niekur nedingo.
