Pirmiausia, dėl Vilniaus. Žinoma, keista kalbėti apie daugelį Lietuvos žmonių ir tada rašyti apie Vilnių, jis tesudaro 20 proc. Lietuvos populiacijos, o ir pajamas gaunantys iš jų ne visi. Bet tebunie, kad ir komunalinės kainos Vilniuje - didelė problema nedaug uždirbantiems žmonėms? Kompensaciją galinčių gauti ratas dar spalį buvo išplėstas būtent tiems, kas uždirba nedaug. Būtent komunalinės paslaugos brango labiausiai ir būtent šioje srityje paramų iš valstybės netrūksta.

Keletas pavyzdžių. Vienas gyvenantis senjoras, gaunantis 489 Eur pensiją, gyvenantis 50 kvadratų bute, pritaikius kompensaciją, už šildymą moka ne daugiau nei 10 eur. Du minimalų atlyginimą gaunantys tėvai (1066 Eur) su dviem vaikais gyvena 70 kvadratų bute - pritaikius kompensaciją jie už šildymą nemoka nieko. Zero. Null.

Tai argi galima sakyti, kad energetikos kainų šuoliai negailestingai drasko kišenes tų, kurie kukliausiai gyvena? O gal profsąjungų atstovei vertėtų pagelbėti atstovaujamiems žmonėms ir paskatinti kompensacijas gauti – nauda iškart pasijustų atlikusiais pinigais kišenėje. Pritaikius 0 proc. PVM šildymui sumos dar mažės, nes tą dalį sąskaitos padengs valstybė. O planuojant į ateitį vertėtų atkreipti dėmesį, kad kartais bus didinama parama saulės elektrinių pirkimui ir įrengimui – tokios geros progos investuoti ir žaibiškai turėti atsipirkimą kaži ar yra buvę.

Antra, matomas noras remtis Statistikos departamento duomenimis, tai yra šaunu. Tačiau gaila, kad tai daroma selektyviai. Kalbama kad būtų gerai, jog pajamų augimas turėtų ne vytis infliaciją, bet ir ją viršyti. Turiu jums naujienų – Statistikos departamentas sako, kad jau 2021 m. pajamų augimas infliaciją aplenkė – realus pajamų augimas „į rankas“ atskaičius padidėjusias kainas buvo 4,1 proc. Nuo 2022 m. ši tendencija išliks ir prie to stipriai prisidėjo valdžia didindama pajamas kukliausiai gyvenantiems ir viešojo sektoriaus darbuotojams. O ir infliacinis spaudimas, pasak ekonomistų prognozių, metų bėgyje atslūgs.

MMA – vidutiniškai auga apie 65 Eur, pensijos – apie 50 Eur, šie augimo tempai pas mus greitesni nei Latvijoje, Estijoje ar net toje pačioje taip dabar mėgstamoje minėti Lenkijoje. Taip pat vidutiniškai augo pajamos mokytojams (100 Eur), medikams (55-90 Eur), statutiniams pareigūnams (105 Eur), socialiniams (30-80 Eur) , kultūros ir kitiems viešojo sektoriaus darbuotojams (30-80 Eur) . Sausį atvykęs Euro grupės pirmininkas Paschal Donohoe pagyrė lietuvius, kad jie pritaikė geriausią būdą kovoti su infliacinių spaudimu ir reikia pripažiąnti, kad jis ne tik įveiktas, bet ir paliktas už nugaros.

Šiuo tekstu nesiekiu paneigti, kad Lietuvoje egzistuoja didelė dalis žmonių, kurie gauna mažesnes nei vidutinės pajamos ir sutinku, kad situacija gali būti geresnė. Tačiau, manau, kad infliacijos ir pajamų santykis tiek I. Ruginienės, tiek kai kurių opozicijos politikų nėra matomas realiai – augančios pajamos tiek pernai (tai jau faktas), tiek šiemet (tai dominuojanti prognozė) įveikia infliacinį spaudimą, tad tiesiog negalima sakyti, kad į „kojinytę“ dėti nėra ką. Nepaisant pasaulyje viena kitą keičiančių krizių, metus ekonomiškai užbaigėme su pliuso ženklu. Tokių metų laukime ir 2022 m.