Toliau čia galėtų būti koks nors mūsų valdžios gėdinimas, kodėl atsakydama į Kinijos ekonomines sankcijas Lietuva nedrįso paskelbti visiško Pekino žiemos olimpiados boikoto. Juolab, kad dar lapkritį 13 valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime narių, 3 Laisvės partijos nariai, vienas Liberalų sąjūdžio ir viena socialdemokratų atstovė pasirašė viešą kreipimąsi, kuriame ragino boikotuoti Kinijos olimpines žaidynes, nedalyvauti jos atidarymo ir uždarymo renginiuose, nesiųsti jokios oficialios valstybinės delegacijos.

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė tuomet kalbėjo, jog atsisakyti kelionės į Pekino žaidynes neplanuoja. Pasak LTOK vadovės, „tai yra ne politinis renginys, ir jis vyksta ten, kur yra galimybė geriausiai organizuoti žaidynes".

Svarbiausios mūsų sąjungininkės Jungtinės Amerikos Valstijos gruodžio pradžioje paskelbė taikysiančios diplomatinį boikotą Pekino žiemos olimpinėms žaidynėms dėl žmogaus teisių pažeidimų Kinijoje. Vašingtonas kaltina Pekiną vykdant musulmonų uigūrų genocidą Kinijos šiaurės vakariniame Sindziango regione.

Reikalaudami, kad į Pekiną nevyktų ir sportininkai, pirmiausia nuskriaustumėm būtent juos, o Kinijos komunistinė valdžia dėl to nenukentėtų. Nė vienoje žiemos sporto šakoje nesame tokie ryškūs lyderiai, kad be mūsų olimpiečių dalyvavimo žaidynės atrodytų nevisavertės. Veikiau atvirkščiai, niekas išskyrus mus pačius nepastebės ar ten būsime, ar ne.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Anot žmogaus teisių grupių, mažiausiai milijonas uigūrų ir kitų musulmonų yra kalinami vadinamosiose perauklėjimo stovyklose Kinijos šiaurės vakariniame Sindziango regione. Kinija taip pat kaltinama Sindziange vykdanti prievartinę moterų sterilizaciją. Pekinas iš pradžių neigė tokių stovyklų egzistavimą, bet dabar jas vadina profesinio rengimo centrais, skirtais kovai su musulmonų radikalizmo ir separatizmo tendencijomis.

Panašų sprendimą pasirinko ir Lietuva, nors diplomatiniu boikotu to nevadina. Tiesiog nė vienas oficialias pareigas užimantis mūsų valstybės atstovas Kinijoje per žiemos žaidynes nesilankys.

Reikalaudami, kad į Pekiną nevyktų ir sportininkai, pirmiausia nuskriaustumėm būtent juos, o Kinijos komunistinė valdžia dėl to nenukentėtų. Nė vienoje žiemos sporto šakoje nesame tokie ryškūs lyderiai, kad be mūsų olimpiečių dalyvavimo žaidynės atrodytų nevisavertės. Veikiau atvirkščiai, niekas išskyrus mus pačius nepastebės ar ten būsime, ar ne.

Asmeninis boikotas yra svarbiausias ginklas, kurį turi savo rankose kiekvienos šalies pilietinė visuomenė. Pavyzdžiui, nuo Kremliaus įvykdytos Krymo aneksijos ir agresijos Donbase stengiuosi nepirkti nė vienos prekės, kurios kilmės šalis – Rusija. Ir tai taikau ne tik majonezui iš „Norfos“ ar šakėms iš „Senukų“, bet ir kino filmams, koncertams, televizijos serialams, programinei įrangai. Po protestų Baltarusijoje numalšinimo atsisakiau mėgiamų baltarusiškų saldainių, panašių į mūsiškę „Nomedą“.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Sportininkų karjeros pikas trunka taip trumpai, kad tik nedaugeliui pavyksta patekti į kelias olimpiadas iš eilės. Po 4 metų sporto žiniose jau girdėsime kitas pavardes, o dabartiniai lyderiai geriausiu atveju taps naujųjų žvaigždžių treneriais.

Ir ne taip svarbu, kad lietuviai iš Pekino vargu ar parsiveš bent vieną medalį, bet ir priešpaskutinė ar trečia nuo galo vieta olimpinėse žaidynėse jiems yra svarbiausias gyvenimo įvykis. Tegul pasidžiaugia, negi gaila.

Asmeninis boikotas yra svarbiausias ginklas, kurį turi savo rankose kiekvienos šalies pilietinė visuomenė. Pavyzdžiui, nuo Kremliaus įvykdytos Krymo aneksijos ir agresijos Donbase stengiuosi nepirkti nė vienos prekės, kurios kilmės šalis – Rusija. Ir tai taikau ne tik majonezui iš „Norfos“ ar šakėms iš „Senukų“, bet ir kino filmams, koncertams, televizijos serialams, programinei įrangai. Po protestų Baltarusijoje numalšinimo atsisakiau mėgiamų baltarusiškų saldainių, panašių į mūsiškę „Nomedą“.

Vieno žmogaus pasirinkimas kažką boikotuoti neturi jokios reikšmės, tačiau kai taip pradeda elgtis milijonai neabejingų vartotojų, pasekmės jau gali būti juntamos. Visuomenei susiorganizavus gali neprireikti jokių sankcijų valstybių mastu, kad agresyvių režimų kontroliuojamų šalių produkcijos imtų atsisakinėti importuotojai bei prekybininkai.

Kinija šiuo požiūriu yra nedėkingas taikinys, nes visiškai išbraukęs iš pirkinių sąrašo ten pagamintas prekes likčiau ne tik be savo „iPhone“, bet ir ištrūkusios marškinių sagos neliktų kuo įsiūti. Tačiau tada, kai tenka rinktis tarp Kinijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje ar Taivane pagamintų prekių, kiniškas atmetu vien dėl kilmės šalies.

Vardinti, už ką Kinijos Liaudies Respublika nusipelnė tokio asmeninio santykio su ja, dabar jau gal nėra būtinybės. Bet priminsiu, kad be minėtų represijų prieš uigūrus Kinija yra okupavusi itin savitą ir svarbų pasauliui Tibeto regioną bei planingai naikina jo kultūrą.

Perėmusi iš Didžiosios Britanijos Honkongo valdymą, KLR sulaužė įsipareigojimą išlaikyti jo teritorijoje demokratiją. Kinijos komunistų partijos vadai reguliariai grasina jėga užimti Taivane įsikūrusią tikrąją Kinijos Respubliką ir spaudžia visas pasaulio šalis su ja nebendrauti. Savo gyventojus ir kaimynus terorizuojanti Šiaurės Korėjos valdžia iki šiol nežlugo tik dėl Kinijos paramos, o agresyvi kinų žvalgybinė veikla jau erzina ne tik kaimyninių, bet ir Europos šalių saugumo tarnybas.

Kviečiu visus savo skaitytojus, kurie pasaulį supranta panašiai, užuot žiūrėjus transliacijas iš Pekino, patiems susirasti slides, rogutes ar pačiūžas, išeiti pabėgioti arba pasivaikščioti į apsnigtą parką ar mišką.

O sugrįžus namo net feisbuke „Patinka“ nepaspausti po jokiu su Pekino žiemos olimpinėmis žaidynėmis susijusiu įrašu. Pakvieskite tai daryti savo draugus iš viso pasaulio ir galbūt Pekino olimpiada bus užmiršta dar nė nepasibaigusi. Nors sniegas Pekine bus dirbtinis, bet komunistų valdžios pralietas žmonių kraujas juk yra tikras.