Pastarųjų metų protestų fone dažnai skambėjo savotiška banalybe ar truizmu tapęs patarimas „su žmonėmis reikia kalbėtis“. Jį kartojo ne tik populistinių sumetimų genami politikai, bet ir politologai ar sociologai, pabrėždami, kad protestuoja nusivylusi ir neįvertinta besijaučianti visuomenės dalis.
Problema čia ta, kad šiose diskusijose ar patarimų dalybose retai nuskambėdavo filosofinė klausimo pusė: kalbėtis su kuo? Dažniausiai į šį klausimą netiesiogiai buvo bandoma atsakyti formuluojant adresatą kaip visuomenę, minią, protestuotojus, ar, dar abstrakčiau, žmones.
Idealiu atveju dialogas turėtų skleistis tarp dviejų asmenų. Kitaip sakant, valdininkas bendrauja su piliečiu. Valdžios atstovas su atstovaujamuoju individu. Protesto ar minios susirinkimo atveju, toks dialogas vargiai įmanomas, nes jį nuolat supa žmonių daugio kontekstas.
Ar Lietuvoje paprastas žmogus gali susitikti su savo rinktu ar nerinktu valdžios atstovu? Galimybių tikrai yra. Nuo feisbuko platybių, kuriose neretai asmeninius komentarus rašinėja net ir premjerė Ingrida Šimonytė, iki susitikimų su Seimo nariais apygardose, įvairių renginių, minėjimų metu. Galiausiai, niekas netrukdo tiesiog asmeniškai kreiptis skambučiu ir laišku bei konstruktyviai išdėsčius savo idėjas sulaukti daugiau ar mažiau išsamaus atsako.
Teigti, kad šie valdantieji mažai kalbasi, komentuoja ar bendrauja su žiniasklaida, o ir atskirais rinkėjais, tikrai sudėtinga. Klausimas, žinoma, koks yra pačių rinkėjų bendravimo būdas, tonas ir kiek adekvatūs jų reikalavimai.
Kitas būdas galėtų būti daugiabalsis dialogas, kai minia ar deleguota žmonių grupė kreipiasi į konkretų valdžios atstovą ar prašo jo komentaro. Šiuo atveju kalbėjimas jau žymiai sudėtingesnis, nes čia kreipiamasi į įvairių emocijų, nuomonių ir pažiūrų turinčią minią.
Bet kaip rašo dialogo filosofas Martinas Buberis: „kai pokalbis realizuoja savąją esmę, kai jis vyksta tarp partnerių, kurie tiesoje atsigręžia vienas į kitą, kalba nesislapstydami ir juose nėra noro sukurti regimybę, tada skleidžiasi įstabus, niekur kitur neįmanomas bendruomenės vaisingumas“.
Ar kalbėjimas, kurį matėme paskutiniuose protestuose, išties buvo bandymas atsigręžti į vienas kitą? Ne, tai buvo panašiau būtent į regimybės kūrimą. Regimybė, jog norima kalbėtis ir kalbama visos tautos vardu.
Iš tiesų mes matome nedidelę žmonių grupę, kuri yra kurstoma iš minios pavirsti gauja. Kuo skiriasi gauja nuo minios? Minia dažniausiai susiburia stichiškai, ją veda tam tikras impulsas, bet dažnai nebūtinai sutampančios nuotaikos ar pažiūros. Minioje gali būti įvairiausių reakcijų ir nekryptingo, dažnai prieštaringo veikimo.
Gauja tuo metu yra organizuojama ir tai daroma sąmoningai, norinti pasinaudoti žmonių kiekiu. Jos tikslas yra konkretus, o priemonės iš principo destruktyvios, manipuliatyvios, ieškančios galimybių pakenkti ar išgąsdinti. Jei Šeimų maršo judėjimas praėjusių metų gegužę dar buvo minia, tai Sausio 13-osios minėjime mes jau matėme gaują.
Gaują, kuri jau net neslepia, kad ketina organizuoti provokacijas ir kitų valstybinių minėjimų akivaizdoje. Jei netikite, tiesiog paklausykite šio judėjimo lyderių, organizatorių pasisakymus, kuriuose žadama surinkti žmones ir padėti ką nors į vietą ar „nupūsti nuo vaizdo“.
Apie ką galima kalbėti su žmonių grupe, kuri dėl savo pykčio, nekantros, nuovargio ar nusivylimo nusprendžia susiburti į gaują, perimti valstybės simbolius, pasivadinti tauta, visuomene ar dauguma ir grasinimais, gąsdinimais ar provokacijomis išstumti ne tik jiems nepatinkančią valdžią, bet ir kitaip manančius iš viešosios erdvės?
„Jūs turite su mumis kalbėtis“ – kartuvių, dūmų ir baubimo fone sako protestuojantys. „Matyt, per mažai kalbėta. Reiktų su jais kalbėtis“ – dalinasi įžvalgomis iš politologinių ar sociologinių koncepcijų lauko į tikrovę nosies neiškišantys mokslininkai.
O tuo metu viešojoje erdvėje bandoma įsteigti gaujos valdymą. Pakritikuosi? Neklausysi mūsų reikalavimų? Atvažiuosim ir nušvilpsim ar nupūsim nuo vaizdo. Ateisit išreikšti kitokią nuomonę? Būsit, kaip ir tie LGBT žmonių teises palaikantys jaunuoliai Vingio parko prieigose, pavadinti provokatoriais ir jei prasileisit vieną ar kitą į galvą, tai žinosit, už ką. Mūsų negalima provokuoti, su mumis reikia kalbėtis. Kalbėtis mūsų kalba, mūsų sąlygomis ir pagal mūsų reikalavimus. Patvirtinant, kad įgyvendinsit be išlygų tai, ko reikalaujame mes, keli tūkstančiai, pasivadinę tautos balsu.
Kalbėtis reikia. Bet negalime pasiduoti naiviai intuicijai, kad kažkokiu būdu galime susitarti su konkrečiam tikslui mobilizuojama gauja, kurios tikslas yra išgąsdinti ir priversti paklusti jos valiai.
Jei jau ieškoti išeities, tai klausykitės ne minios baubimo, bandydami iš jo redukuoti kažkokią paslėptą išmintį ar gilias metafizines nuoskaudas, o pasistenkite konstatuoti tikrąją dalykų padėtį. Vis daugiau individualumo savanoriškai išsitirpo minioje, o minia gali bet kada pavirsti gauja. Ir tuomet visi klausimai apie valdžią gali būti išspręsti.
