NATO svarbą, kuria pastaruoju metu jau net tapo madinga abejoti kai kuriose saugiose ir nutolusiose nuo Rusijos šalyse, paryškino ypač dabartinė geopolitinė situacija. Agresyvėjanti ir kariniu požiūriu sustiprėjusi Rusija privertė Aljansą, JAV, didžiąsias Europos šalis sėsti prie derybų stalo ir aptarinėti vadinamą naują saugumo architektūrą, ko reikalauja Kremlius.
Ar nebus pažeisti mūsų interesai? Ar buriame suinteresuotų šalių koaliciją Aljanso politinio stuburo stiprinimui, kas šiandien, mano nuomone, yra svarbiausia? Ar mūsų šalies užsienio ir saugumo politikos lyderiai, beklaidžiojantys smulkių nesutarimų ir ambicijų raizgalynėje, adekvačiai vertina esamą situaciją, dar ir tuščiai švaistydami resursus?
Jeigu Rusijos tikslas, o tai jie deklaruoja atvirai, susilpninti ar net sugriauti NATO, tai mūsų, neabejotinai, priešingas – sustiprinti. Šioje situacijoje negalime likti tik inertiškais stebėtojais ar komentatoriais, o ypač įvairių šalių narių mūsų partnerių atžvilgiu. Nes jau pats derybų procesas įvairiai veikia Aljanso nares. Nesnaudžia ir Rusijos diplomatija bei propaganda, kurios poveikio politikų nuomonėms nuvertinti nederėtų, ypač stengdamasi paveikti įvairias jai artimesnes šalis.
Tuo požiūriu gana keistai skamba Vokietijos kritika, kurios nemažai mūsų politikų lūpose ir spaudoje. Tos pačios, kurios karių šiuo metu mūsų teritorijoje yra daugiausia ir kuri vadovauja NATO misijai, užtikrinančiai mūsų apgynimą. Taip, Vokietija turi savo požiūrį, interesų, istorinių fobijų, tačiau jos pozicija bent jau europinėje Aljanso dalyje yra ypač svarbi. Nemanyčiau, kad būtina skubėti kritikuoti ir naująjį Vokietijos vadovą Olafą Sholzą, kuris poste dar tik porą mėnesių.
Lietuvai, kitoms Baltijos valstybėms šiuo metu vykstančios Aljanso ir Rusijos derybos svarbios keliais aspektais. Pirma, apginti fundamentalius NATO kokektyvinės gynybos ir Aljanso egzistencijos principus, į ką Kremlius kėsinasi pirmiausia. Antra, išvengti karinio konflikto. Trečia – apginti Ukrainą, išsaugoti jos žmonių viltis bent ateityje prisijungti prie Vakarų.
Rimtas mūsų saugumo iššūkis yra lėtas Baltarusijos virsmas visišku Rusijos satelitu su vis augančiomis karinėmis pajėgomis prie mūsų sienų. Vien tik šia kryptimi mums reikia iš esmės pergalvoti savo politiką. Neužtenka vien diktatorių, kurie anksčiau ar vėliau išeina, smerkimo, izoliacijos, kuri kol kas, deja, ne tik stumia ją į Rusijos glėbį, bet ir suteikia Kremliui naujas galimybes spausti Vakarus. Politika šios kaimynės atžvilgiu būtina labiau subtili, daugiakryptė, žvelgianti į ateities galimybes.
Neužtenka vien tik reikalauti sankcijų, nors tai ir svarbu. Neturime pamiršti, jog Baltarusija yra mūsų kaimynė, su kuria teks vienaip ar kitaip sugyventi, net ir nutiesus koncertiną. Neturime pamiršti ir šios šalies žmonių, jų požiūrio, reikia aiškinti, jog sankcijos yra prieš režimą, o ne prieš juos, jog, atėjus laikui, Lietuva padės pirmoji.
Gera žinia, jog Kremliaus invazinė avantiūra neabejotinai paskatino solidarumą Aljanse. Ir ne tik, taip pat diskusijas Suomijoje bei Švedijoje dėl galimos narystės NATO, nors jos ir dabar artimos euroatlantinei bendrystei. Jų faktinis prisijungimas ne tik sustiprintų NATO teikiamas saugumo garantijas aplink Baltijos jūrą, taip pat ir kariniu požiūriu, bet ir būtų geriausias atsakas dabartinei Kremliaus politikai. Bent jau pirmieji JAV ir NATO vadovų veiksmai šioje situacijoje kol kas yra teisingi, remiasi visų šalių narių nuomone, stiprinama gynyba tose šalyse, kurios labiausiai pažeidžiamos.
Dabartinę situaciją, visų pirma, privalome išnaudoti Aljanso, kurį sudaro trys dešimtys šalių, politinio stuburo stiprinimui. Taip pat spartesnei šalių narių gynybos modernizacijai, įvertinus pavojingą Rusijos kariuomenės pažangą. Todėl būtina plati ir aktyvi diplomatija, konstruktyvus ryšių su partneriais palaikymas.
Stojant į NATO prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus, pasiteisino parlamentinė diplomatija. Jos reikia ir dabar. Kelti ir siūlyti klausimus NATO parlamentinėje asamblėjoje, daugiašališkai, dvišališkai, buriant bendraminčių koalicijas. Nėra geresnio būdo įtikinti politikos partnerius, kaip betarpiški susitikimai. Beje, tuomet, dar nebūnant NATO, tai padaryti buvo daug sunkiau nei šiandien, kai jau esame lygiaverčiais nariais su Aljanso standartus atitinkančiu gynybos biudžetu.
Šiam tikslui tiesiog būtina surikiuoti šalies diplomatiją, stiprinti diplomatinių atstovybių pajėgas Vašingtone, Paryžiuje, Londone, Berlyne, aišku, Briuselyje, kitose svarbiose sostinėse. Šiame kontekste nuolatinio ES atstovo neturėjimas Briuselyje yra tiesiog skandalingas, jei nepasakyti daugiau. Ir nors ši atstovybė nėra tiesiogiai susijusi su NATO, tačiau jei mūsų labiausiai patyrę diplomatai, neapsikentę politinių žaidimėlių, jau traukiasi iš tarnybos į kitas pareigas, reiškia, jog su ne kartą minėtais pagrindinių institucijų nesutarimais jau padaryta didelė žala.
Netekdami profesionalų, kurių ir šiaip trūksta, nes jau kuris laikas neturime ambasadorių ir dar keletoje atstovybių, netenkame kompetencijos diplomatijos ir užsienio politikos efektyvumo aspektu. Tai labai pavojinga situacija. Ją stebi ir kiti mūsų diplomatai, jie taip pat pasidarys atitinkamas išvadas ir bijau, kad ne tolimesnės diplomatinės karjeros tarnybos naudai. Švaistyti kompetencijas dabartinėje situacijoje, kai būtina jas telkti, kai būtina aktyviai ir sutartinai veikti – ypač didelis, niekaip nepateisinamas nuostolis.
Nemanau, kad šiuo metu yra labai prasmingos įvairios šalutinės diskusijos, pavyzdžiui, apie visuotinę karo tarnybą. Ar tuo atgrasysime Rusiją? Ar tokiu būdu išreiškiame kažkokį nepasitikėjimą kolektyvinio saugumo sistema, kurioje esame, būdami Aljanso nariais?
Nereikalingos ir politikų kalbos, esą kairieji yra „mažiau proatlantintiški, o jau dešinieji tai visuomet“. Priminsiu, jog NATO generalinis sekretorius lordas Džordžas Robertsonas, kurio kadencijos metu 2003–aisiais buvome pakviesti prisijungti prie Aljanso, buvo leiboristas. Kaip ir dabartinis NATO vadovas norvegas Jensas Stoltenbergas, beje, puikiai pažįstantis Lietuvą, Baltijos valstybių situaciją. Aljanso politinio stuburo, solidarumo sutvirtinimui daug svarbiau nei kritikuoti vienas kitą, veikti per partines šeimas, Europos Parlamentą, kitas struktūras.
„Vakarų apatija, cinizmas, godumas ir bailumas – galingiausi Kremliaus ginklai“, – vaizdingai išsireiškė Edwardas Lucasas savo komentare apie dabartinį Rusijos ir Vakarų konfliktą. Perfrazuojant jį, Lietuvos atveju tokie Kremliaus ginklai yra mūsų politikų vadovaujančių užsienio ir saugumo politikai nesutarimai, smulkios ambicijos, blaškymasis stingant strateginio mąstymo, kad sutelkti visas pastangas svarbiausiam tikslui – politinio NATO stuburo tvirtinimui.
„Ar nenutiks taip, kad įsismarkavę vidinėse kovose pražiopsosime išorinį agresorių?“, – išmintingai ir laiku klausia kardinolas Audrys Juozas Bačkis savo straipsnyje „Nejaugi vyksta vienybės žiedas“. Ir toliau: „argi nematome aplinkybių, verčiančių suglausti pečius ir pamiršti vietines rietenas?“
Tik Aljanso solidarumas, valstybių narių gynybos modernizacija, Rytų NATO flango apgynimas, dalykiški santykiai tarp partnerių, vienas kito interesų supratimas bei palaikymas, kompromisų paieška saugo Lietuvą, Europą ir visą Aljansą. Be darniai surikiuotų šalies diplomatų ir politikos gretų, strateginio mąstymo, vieningo veikimo, tai pasiekti bus sunku, jei apskritai įmanoma.
