Nesinori nieko kaltinti, tačiau matome, ypač kalbant apie konkurenciją su Lenkija, kad ekonomiką galima kelti ne tik skaičiuojant kaip buhalteriui, bet ir dėliojantis prioritetus bei matant visumą.
Pradžioje – apie geras naujienas: mes jau gyvename kaip europiečiai. Tiksliau, kai kurie europiečiai jau gyvena blogiau nei mes. Atlygio tyrimus organizuojanti bendrovė „Baltic Salary Survey“ atliko pragyvenimo atlygio analizę ir apskaičiavo, kiek reikėtų uždirbti asmeniui ir šeimai, norinčiai Lietuvos sostinėje gyventi oriai.
Remiantis tyrimu, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį ir infliacijos įtaką, Vilniuje šeimos (2 suaugę ir 2 vaikai) pakankama alga turėtų siekti 2390 eurų į rankas.
Skaitykite daugiau čia.
Kiekvienas, kuris šiek tiek seka statistiką, žino, kad mes algomis spėriai vejamės išsivysčiusias šalis, o prekių ir paslaugų kainomis jas dažnai jau ir lenkiame.
Tačiau šiame gerovės augimo fone jau girdėti ir pirmieji nerimo ženklai. Tiksliau, signalai, kad greitai galime gyventi nebe taip smagiai, nors skaičiai sąskaitose ir didesni.
Brigita Kuodytė, Kauno „Akropolio“ valdytoja, pastebi, kad apskritai pandemija ir jos metu įvesti apribojimai pakeitė centrų lankytojų elgseną bei įpročius. Pirkėjai į prekybos centrus ateina rečiau, tačiau apsiperka greičiau ir išleidžia daugiau, – PC Kauno „Akropolis“ nuomininkai nustatė 30,88 proc. padidėjusią krepšelio vertę, ypač namų apyvokos, sporto ir lauko laisvalaikio prekių kategorijose, taip pat ir juvelyrikos. Tai reiškia, kad atėję pirkėjai labai tiksliai žino, ko nori, ir per vieną kartą perka už didesnę pinigų sumą, nors pats lankytojų srautas, palyginti su 2019 m. sausiu, krito 31 proc.
Rimantas Perveneckas, „Aprangos“ grupės vadovas, skaičiuoja, kad sausį, palyginti su praėjusių metų sausiu, lankytojų parduotuvėse sulaukiama vidutiniškai 30 proc. mažiau. Didžiausias kritimas – Vilniuje, kur šis rodiklis siekia nuo 30 iki 50 proc., priklausomai nuo prekybos vietos.
Sakote, elektroninė prekyba nušlavė? Tačiau niekas nekalba, kiek žmones namuose pristabdė beprotiškai pašokusios energetinių išteklių kainos, energetika ir nerimas dėl ateities, – apie naujus mokesčius prabylama labai dažnai. Be to, jei pažvelgsime į nuotaikas ir reakcijas, kas vyks, kai Lenkijoje bus sumažintas PVM maisto prekėmis, ir ką kalba mūsų vadovai, gali apimti gili panika.
Pradėkime nuo to, kad pas mus griežtai atmesta idėja mažinti PVM maisto produktams, kuriems lietuviai ES mastu ir taip išleidžia neproporcingai didelę pajamų dalį. Kartu kaip atsakas kalbama apie tai, kad norinti „įgyvendinti ES keliamus tikslus ir iššūkius“ reikės didinti mokesčius. Tarsi tiems patiems lenkams niekas tų iššūkių nekeltų. Bet čia nukrypome į pašalius.
Labai gražiai skamba ir naratyvas „lenkai daro didelę klaidą“. Tik kažkodėl jis girdimas pas mus, bet ne Lenkijoje. Įdomu tai, kad mokesčius už elektros energiją mažins ir Vokietija, taip bent šiek tiek mėgindama amortizuoti smūgį gyventojams ir verslui. Bet nenukrypkime, vokiečiams mes jau ne kartą griežtai rekomendavome, kaip reikia elgtis.
Pradėkime nuo klaidų. Bujojant infliacijai biudžetai paprastai lūžta nuo pajamų – kuo didesnės kainos, tuo didesnis PVM. Taip, lenkai jo iš dalies atsisakys, nes maisto produktams jis ten ir taip buvo mažesnis nei pas mus. Taip pat mažindami mokesčius atpigins degalus ir energetinius išteklius. Skaičiuojant buhalteriškai tai bus milžiniškas praradimas. Tačiau paslaugų ir kitų prekių brangimo nesustabdys. Tikėtina, kad būtent šis brangimas ir „išlygins“ biudžeto pajamas. Ar mes pasivarginome paanalizuoti, kaip pas mus keistųsi šios proporcijos priėmus vieną ar kitą sprendimą?
O ką jie gaus mainais? Tikėtina, milijonus pirkėjų plačiai atvertomis piniginėmis iš Lietuvos, Vokietijos, Čekijos, Slovakijos pasienių regionų. Priminsiu, kad PVM aktualus valstybei ir prekybininkams, tačiau perdirbėjams – ne taip. Tai reiškia, kad lenkų ūkininkai ir perdirbėjai galės vystytis, nes iš karto gigantiškai auga paklausa, o supirkimo kainoms tai didelės reikšmės neturės. PVM reikšmė toje grandinėje (turint omeny didmeną ir perdirbimą) kur kas mažesnė nei prekyboje.
Tiesa, „galės vystytis“ – šiuo atveju ne visai teisinga frazė. Ten jau investuojama į milžiniškas perdirbimo įmones, kurių efektyvių technologijų mūsiškiai tiesiog negali sau leisti. Per maža rinka, per menkos apimtys. Dar pridėkime, kad ta rinka ir toliau trauksis.
Neoficialiuose pokalbiuose gamintojai jau dabar sako „mes nekonkurencingi“. Masto ekonomikos vis tiek nepavyks pasiekti, o kai įmonei, vartojančiai daug dujų, mėnesinė jų kaina per metus pašoka nuo 400 tūkst. eurų iki 2 milijonų, kalbėti apie kokį nors konkurencinį pranašumą su šalimi, piginančia, kiek įmanoma, energetinius išteklius, sunkoka.
Sakote, eksportuokime, tačiau jau dabar, neoficialiomis žiniomis, daugybė konteinerių su maisto produktais plūduriuoja Pietų Kinijos jūroje ir jų likimas neaiškus. Per brangu ne tik parsiųsti atgal, bet ir sunaikinti. Kaip žinia, viena iš šalių tiesiog nustojo pirkti mūsų prekes, nors kai kurių bendrovių pardavimai per metus šoko penkiolika kartų. Kol rasime, kuo pakeisti šias rinkas, prabėgs gražaus laiko.
Grįžkime prie eilinio piliečio – ką jam reiškia šie poslinkiai. Atsakymas paprastas – didesnes kainas. Kuo mažesnės gamybos apimtys, tuo mažiau galimybių gaminti pigiau. Kas nors turi padengti nuostolius. Pridėkime dar prekybos tinklų spaudimą mažintis pelningumą, kuris atsiris ir iki perdirbėjų bei ūkininkų, ir paveikslas nebus toks linksmas, kaip skelbia Vyriausybė.
Ką daryti? Pradžioje atlikti namų darbus ir suvokti, kad pasaulis nesibaigia Lazdijų sienos perėjimo punktu. Galbūt mes galime pakonkuruoti ir pakovoti ne tik „dėl ES iškeltų tikslų“ sugalvodami vis naujų mokesčių. Galbūt PVM ir nereikia mažinti, tačiau kuo mes galime atsakyti į kaimynų spaudimą? Priminsiu, kaimynai šią politiką vykdo valstybiniu lygmeniu, tai ne atskirų įmonių ir bendrovių reikalas. Papurkštauti, kad lenkai elgiasi negražiai, nepakaks. Vargu ar jie į tai varginsis kreipti dėmesį.
Ir vėl klausimai sukasi į politiką, norisi užduoti klausimus, į kuriuos kol kas nėra atsakymų. Pavyzdžiui, ar mes buriame bendrą Vokietijos, Čekijos frontą EK reikalaudami, kad kaimynai nutrauktų tokią politiką, nes ji, mūsų nuomone, neteisinga ir pažeidžia ES teisę? Apie PVM mažinimą žinoma senokai. Laiko veikti buvo sočiai.
Ar mes planuojame, tarkime, dėl pandemijos grėsmės riboti judėjimą tarp valstybių, kas leistų sumažinti nuostolius?
Ar mes kaip nors remsime verslą (ne fragmentiškai, bet sistemiškai, atskirais sektoriais ir ne vienkartine injekcija, o pasirinkę kelių metų strategiją), kuris pateko į spąstus – nuo problemų Kinijoje iki energetinių išteklių šuolio?
Ką veikia ir už ką kovoja gražus mūsų europarlamentarų būrelis?
Klausimų gali būti ir daugiau, tačiau kol kas plačiai girdėti tik tai, kad mes nieko nekeisime. Galbūt tik sukursime naujų mokesčių.
