Nors pasipriešinimą pandeminiams suvaržymams dažnai galime sieti su tikinčiaisiais sąmokslo teorijomis (kurias ypač dažnai linkusios platini kraštutinių dešiniųjų partijos ar jų rėmėjai), tačiau Vakaruose egzistuoja ir kita grupė, kritikuojanti ribojimus. Tai libertarai, kurių nemaža dalis net ir pripažindami viruso grėsmingumą mano, kad tai nėra pakankama priežastis riboti žmonių laisves arba kritikuoja pasirinktų priemonių proporcingumą.
Nepatenkintųjų visame pasaulyje netrūko dar tada, kai daugelyje šalių pagrindinė pandemijos kontrolės priemonė buvo karantinai. Tačiau protestus ir pasipriešinimą gerokai labiau išplėtė skiepų ar imuniteto pasai. Jie yra labai reikalinga priemonė, kuri gelbsti žmonių gyvybes ir gali būti orientuoti į skirtingus aspektus.
Koks yra pirminis imuniteto paso šalyse tikslas, geriausiai parodo tai, kokiais atvejais pasas suteikiamas ir kokios veiklos jo neturintiems yra ribojamos. Daugelyje šalių valdantieji lietuviškojo Galimybių paso (GP) atitikmenis pristato kaip priemonę, apsaugančią neturinčius imuniteto ar COVID-19 valdymo instrumentą. Tačiau būna ir išimčių – Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas drąsiai pareiškė, kad Prancūzijos skiepų sertifikato tikslas – „užknisti nepasiskiepijusius“.
Lietuvoje dabartinės GP taisyklės leidžia prieiti prie panašios išvados – dokumentas, visų pirma, yra skiepijimo skatinimo priemonė, kurios efektas gana akivaizdus.
Matėme suaktyvėjusius skiepijimo tempus kiekvieną kartą, kai vykdavo esminių pokyčių, susijusių su GP: prieš jį pradedant plačiau naudoti rugsėjo viduryje, atsisakius nemokamų testų GP gauti, įvedus terminą, kiek laiko GP galioja po antro skiepo. Tikėtina, kad šis efektas galėtų suveikti ir ketvirtą kartą – kai baigsis metų pradžioje antikūnų testus atlikusių asmenų GP galiojimas. Tačiau labai gali būti, kad tai bus paskutinis laikotarpis, kai GP dar galės pagelbėti skatinant skiepijimą.
Su GP šioje srityje pasiekti rezultatai turi trūkumų. Tai trumpo laikotarpio pergalės. GP sistema nesprendžia per menko kai kurių žmonių pasitikėjimo vakcinomis klausimo. Lietuvoje itin trūksta sistemingos ir efektyvios (arba bent jau geriau matomos) skiepų nuo COVID-19 informavimo kampanijos – atsako į melagienas, darbo su tikslinėmis grupėmis, kurių nesiskiepijimo priežastys yra aiškios ir galbūt sprendžiamos (tokios, kaip 10% vasarą dar nepasiskiepijusių britų kamavusi adatų fobija).
Jeigu GP modelis būtų orientuotas ne į skiepijimo skatinimą, bet į pandemijos suvaldymą, jis veikiausiai atrodytų gerokai kitaip. Ar pandeminės padėties kontekste mums yra pavojingiau, kad į nedidelę batų parduotuvę užeis vienas klientas be GP, ar masiniai turinčiųjų imunitetą prieššventiniai susigrūdimai didžiuosiuose prekybos centruose?
Žinoma, kad Vyriausybei nėra lengva apsispręsti dėl to, ko siekiama GP. Nemažai triukšmo visuomenėje sukėlęs sprendimas GP leisti naudotis ne ilgiau negu 7 mėnesiai nuo antrosios skiepų dozės yra vienas iš geriausių pavyzdžių.
Iš vienos pusės, tuo yra skatinama pasiskiepyti trečią kartą, kad Lietuva su menkesniais padariniais atsilaikytų prieš omicron atmainą. Iš kitos pusės, Vyriausybė ilgą laiką visą skiepijimo skatinimo kampaniją statė siekdama momentinio rezultato. Iš reklamų sklido aiški žinutė, kad pasiskiepijus du kartus visas darbas atliktas ir nebereikės atsidurti saviizoliacijoje ar susidurti su didesniais ribojimais.
Nepaisant to, kad dabar padėtis yra kitokia ir sprendimus diktavo pandeminė logika ir viruso atmainų plitimo dinamika, daug žmonių pasijuto paprasčiausiai apgauti per drąsių pažadų.
Galbūt sprendimas šioje padėtyje būtent ir galėjo būti GP perorientavimas į pandemijos valdymą, kad ribojimai būtų proporcingesni atsižvelgiant į tai, kad su jais susidurs didesnis žmonių skaičius? Juk vienaip atrodo draudimas lankytis nebūtinųjų prekių parduotuvėse be GP tada, kai jis įvedamas ir praėjus jau keturiems mėnesiams.
Per tą laiką dalis nebūtinųjų prekių žmogaus asmeninio gyvenimo kontekste gali tapti būtinosiomis. Žinoma, kad šią problemą spręsti padeda internetinė prekyba arba juodoji rinka, tačiau pirmąja ne visi geba pasinaudoti, o šešėlio augimas žalingas valstybei.
Vyriausybei nepavyko tinkamai iškomunikuoti ir potencialaus GP vaikams reikšmingumo. Tai buvo vienas iš proporcingiausių ir logiškiausių Vyriausybės sprendimų, trūko tik pastangų tikslingiau idėją įgyvendinti. GP 12-16 metų vaikams turėjo galioti ir gavus neigiamą kaupinių metodu atliekamo PGR testo rezultatą.
Teoriškai ši idėja buvo puiki – GP veiktų kaip priemonė, kuri išplėstų testavimo apimtis, suteiktų daugiau saugumo mokyklose ir padėtų išlaikyti kontaktinį mokymą. Juolab kai akivaizdu, kad dabar virš dviejų trečdalių viruso židinių yra ugdymo įstaigose. Su neigiamu kaupinių testo rezultatu GP turėjo galioti savaitę, tad jeigu mokyklos būtų užtikrinę kassavaitinį testavimą, jokių problemų su GP prieinamumu tiek paskiepytiems, tiek nepaskiepytiems vaikams nebūtų.
Tačiau idėjos atsisakyta dėl sistemų nesuderinamumo – nebuvo išspręstos techninės problemos. Mokyklose atlikti testų rezultatai nepatekdavo į bendrą sistemą ir nesuteikdavo galimybės pretenduoti į GP.
Nors su pandemija Lietuva gyvena jau beveik dvejus metus, ribojimai neturėtų tapti savaime suprantamu dalyku. Visuomenei turėtų būti labiau komunikuojama tai, kodėl reikalingos būtent tokios priemonės, kokių imamasi. Kodėl svarbu jų laikytis? Ko mes visi kartu pasieksime kažkurioje srityje save apribodami?
Dabar gyvename labai svarbiame etape, kuriame mokėmės gyventi su pandemija, nestabdyti visų veiklų net tada, kai mušami naujų atvejų rekordai. Tačiau jokiu būdu nereiktų pamiršti, kad viskas turi pabaigą. Visuomenei reiks gyventi toliau ir tada, kai COVID-19 pandemija bus praeitis ir, kaip daugelis ekspertų prognozuoja, virusas taps endeminiu, sezoniniu kaip gripas.
Priemonės, kurių teko imtis vyriausybėms, įvarė ne vieną pleištą į visuomenės audinį. Daugelio jų turbūt išvengti nebuvo įmanoma. Tačiau tiek dabar, tiek ateityje norėtųsi jautresnio požiūrio į padėtį, nuoseklesnės komunikacijos, ypač kai kalbama apie nepatenkintuosius ar abejojančius.
Bandymo suprasti jų baimes ir motyvus. Jeigu įmanoma, surasti būdus bent šiek tiek susikalbėti ir mažinti įtampą. Kad nebūtų taip, jog ir po keliasdešimties metų žmonės, prisiminę pandemiją, vis dar dėl jos susipyktų.
