Kaip tai veikia? Labai paprastai. Moralinis, politinis, konstitucinis gero piliečio imperatyvas – visi už laisvę, demokratiją ir žmogaus teises. Ką reiškia būti už laisvę, demokratiją ir žmogaus teises, nusprendžia siauras ir uždaras žmonių ratas, šviesuomenės grietinėlė.

Jei jums nepatinka to siauro rato sprendimai, mobilizuojantys kovai už laisvę ir demokratiją, vadinasi, jūs – latentinis laisvės priešas, o tai, savo ruožtu, leidžia manyti, jog esate Kinijos arba Baltarusijos agentas.

To rato atstovai yra tarsi šių laikų vertybininkai ir dvasininkai, skelbiantys Lietuvai ir pasauliui Gerąją naujieną: kelkitės ir stokite prieš viso pasaulio tironus, nes Demokratijos, Laisvės ir Žmogaus teisių viešpatija – jau čia pat. Ir mes jus į ją geruoju arba bloguoju nuvesime.

Kaip kunigai yra tarpininkai tarp Dievo ir tikinčiųjų, taip mūsų vertybininkai jaučiasi esą tarpininkai tarp politikos ir piliečių, nacionalinio intereso ir nacijos. Nacija apie nacionalinį interesą sužino ne iš savęs, o iš jų. Kaip kunigai skelbia Dievo žodį, taip vertybininkai skelbia nacionalinį interesą – ir, žinoma, vertybinę užsienio politiką, kuri iš jo plaukia.

Kai užsienio politikos sprendimus palaiko tik 13 proc. apklaustųjų, o vidaus politikoje autoritetingai nurodoma, kurių Lietuvos žmonių nereikia vadinti Lietuvos žmonėmis, šis pusiau politinis, pusiau religinis elitizmas artėja prie savo dvasinio apogėjaus, kurį tokiais tempais pasieks Seimo kadencijai nė neįpusėjus.
Liks vertybininkų elitas, jį palaikantys tikintieji (reikėtų vadinti Lietuvos žmonėmis) ir pagonys (nereikėtų vadinti Lietuvos žmonėmis).

Kai užsienio politikos sprendimus palaiko tik 13 proc. apklaustųjų, o vidaus politikoje autoritetingai nurodoma, kurių Lietuvos žmonių nereikia vadinti Lietuvos žmonėmis, šis pusiau politinis, pusiau religinis elitizmas artėja prie savo dvasinio apogėjaus, kurį tokiais tempais pasieks Seimo kadencijai nė neįpusėjus.

Liks vertybininkų elitas, jį palaikantys tikintieji (reikėtų vadinti Lietuvos žmonėmis) ir pagonys (nereikėtų vadinti Lietuvos žmonėmis).

Valstybės vardu apkaltinti „Financial Times“ melu ir dezinformacija, kaip šiomis dienomis pasielgė mūsų Užsienio reikalų ministerija, galima tik dviem atvejais: pirmas – tiek to, praleiskime, o antras – ką tik paaiškintas. Tikinčiųjų elitas priklauso ne tam pasauliui, kuriame „Financial Times“ yra patikimas leidinys, o Lietuvos užsienio politika leidžiama abejoti.

Vis dėlto, kaip jau sakyta straipsnio pradžioje, dabartinis vidaus ir užsienio politikos elitizmas su visomis jo religinėmis konotacijomis nėra vienareikšmiškai neigiamas reiškinys.

Vadinamosios vertybinės užsienio politikos ir vadinamojo nesikalbėjimo su visuomene kritikai gali turėti – ir turi – įtikinamų ir svarių argumentų, bet viskas nėra taip paprasta, kad būtų galima lengva ranka ir objektyviai parašyti neigiamą išvadą apie vyriausybės veiklą.

Politinė opozicija, žinoma, gali tai daryti ir daro; ši valdžia jai sukūrė nuostabių ir nepakartojamų progų. Bet opozicija nėra nei objektyvi vertintoja, nei nuoširdesnė bendrojo gėrio puoselėtoja už dabartinę valdančiąją daugumą.

Kad ir ką demonstruotų visuomenės nuomonės apklausos, išsilavinę žmonės žino, kad šventai tikėti jomis neverta – ir dėl metodologinių priežasčių (klausimų formulavimo ypatumų), ir dažnai menko ryšio tarp respondento nuomonės ir išmanymo, ir dėl sukeliamo informacinio triukšmo poveikio, ir tiesiog – dėl nepaneigto teiginio, jog išvis nėra tokio daikto, kaip visuomenės nuomonė.

Užtat negalima netikėti balsavimo rezultatais, kurie atvedė į valdžią vertybinės užsienio politikos sumanytojus, viešus gynėjus ir vykdytojus: konservatorius-krikdemus, liberalus ir prezidentą Gitaną Nausėdą.

Kai kritikuojama užsienio politika ir bedama pirštu į prastus vyriausybės reitingus, kažkodėl pamirštama, kad už užsienio politiką Lietuvoje atsako prezidentas, kurio reitingai vis dar išlieka gana aukšti ir kuris net gali būti išrinktas antrai kadencijai.

Ką, duodamas interviu „Financial Times“ praėjusių metų rugpjūtį, Gitanas Nausėda sakė apie vertybinę politiką Kinijos ir Baltarusijos atžvilgiu? „Kartais tie principai ir vertybės nelabai patinka mūsų kaimynams ir kai kurioms kitoms valstybėms. Tačiau mes negalime pasirinkti kito kelio. Tai yra mūsų kelias.“

Ką gi, aišku: Lietuva, kaip ir samurajus, neturi tikslo, tik – kelią. Ir tas kelias, anot prezidento, yra vertybinis. O už vertybinės politikos dvasinius gimdytojus – Nausėdą, Tėvynės sąjungą, liberalų partijas ir dabartinių valdančiųjų partijų kandidatę į prezidentus Ingridą Šimonytę balsavo taip daug rinkėjų, kad abejoti jų mandatu nėra jokio pagrindo.

Galbūt kas nors sakys – „rinkėjai negalėjo žinoti, kad jų išrinktieji pasirinks tokią užsienio politiką“. Tai – silpnokas argumentas. Reikėjo pasidomėti, panagrinėti ir pasigilinti, jei buvo kas nors neaišku.

Juk demokratija – Apšvietos produktas, ji grindžiama kiekvieno asmens racionalumo ir laisvo, informuoto bei apgalvoto pasirinkimo prielaida. Ji nesiremia prielaida, kad dauguma rinkėjų yra neracionalūs, neinformuoti ir nesidomintys ir todėl „negalintys žinoti“.

Juk demokratija – Apšvietos produktas, ji grindžiama kiekvieno asmens racionalumo ir laisvo, informuoto bei apgalvoto pasirinkimo prielaida. Ji nesiremia prielaida, kad dauguma rinkėjų yra neracionalūs, neinformuoti ir nesidomintys ir todėl „negalintys žinoti“.

Valdžios kritikų argumentas apie „rinkėjai negalėjo žinoti“ toks pat nerimtas, kaip ir valdančiųjų kartojama mantra „niekas negalėjo žinoti, kad Kinija šitaip sureaguos“.

Ką reiškia – niekas negalėjo žinoti? Su kuo jūs tarėtės? Kieno klausėte? Gal vienas kito, susėdę bendraminčių aplinkoje prie (naujojo) židinio? Gal Žygimantas Pavilionis pasikonsultavo su Kubos mafija?

Buvęs VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas dar rugpjūčio mėnesį prognozavo būtent tokią Kinijos reakciją (spaudimą Vakarų kompanijoms), kokią šiandien turime. Viešai panašią prognozę sakė ir Pramonininkų konfederacijos vadovas Vidmantas Janulevičius (dėl eksportuojamos produkcijos lietuviškų komponentų).

Tad nereikia ieškoti naivuolių ir aiškinti, jog „niekas negalėjo žinoti“. Galėjo. Įspėjo. Reikėtų sąžiningai prisipažinti – „bet mes tada manėme (ir tebemanome), jog patys viską žinome geriau, todėl neprašėme patarimų“.

Kita vertus, mūsų politinis elitas dabar atrodo geriau ir rimčiau nei verslo elitas, verkiantis, kad jį paaukojo, su juo nesiskaitė ir jo neklausė. O ką nuveikė, leiskite paklausti, verslas, kad jo klausytų? Ką nuveikė asocijuotos verslo struktūros (kurių bendras potencialas tikrai nemenkas), kad valdžia geriau jas išgirstų?

Jei per trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvos verslas pasiekė tik tokį pilietinės brandos lygį, kad arba yra išvis apolitiškas ir neinvestuoja į politinį intelektą, think tank’us kaip Vakarų valstybėse, arba tiesiog bando pirkti politinius sprendimus, tai kodėl jį reiktų užjausti?

Jei per trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvos verslas pasiekė tik tokį pilietinės brandos lygį, kad arba yra išvis apolitiškas ir neinvestuoja į politinį intelektą, think tank’us kaip Vakarų valstybėse, arba tiesiog bando pirkti politinius sprendimus, tai kodėl jį reiktų užjausti?

Gal Lietuvos verslas, būdamas vakarietiškas ir pilietiškas, išlaiko kokį nors institutą, kuriame dirba užsienio politikos ekspertai, galintys, iškilus sudėtingų sprendimų poreikiui, paskelbti autoritetingą nuomonę ir prognozes? Ne. Gaila pinigų. Kaip ir skundžiantis dėl darbo jėgos deficito: užuot kėlę algas, kad tą deficitą sumažintų, kovoja su darbo jėgos trūkumu piktindamiesi darbo jėgos elgesiu.

Elitizmas kartais išeina valstybei į naudą, o kartais – ne. Tai galioja ir verslui, ir valdančiajam elitui. Dabartinis valdantysis elitas, vertinant jo vykdomą užsienio politiką, iš keturių klasikinių aristokratizmo dorybių – drąsos, teisingumo, santvardos ir praktinės išminties – turi dvi: teisingumą ir drąsą.

Praktinės išminties pritrūko, nes vėjavaikiškai neįvertintas Kinijos atsakas, ekonominio politikos dėmens reikšmingumas (todėl dabar verslas skundžiasi buvęs paaukotas) ir Lietuvos galimybės kariauti iškart keliais frontais (su Baltarusija, Rusija, Kinija, koronavirusu, basais tėčiais, basomis mamomis ir bręstančia energetikos kainų krize).

Santvardos pritrūko, pasinėrus ir religinę kryžiaus žygio (už laisvę, demokratiją ir žmogaus teises visame pasaulyje) egzaltaciją ir euforiją.

Užtat su drąsa ir teisingumu viskas buvo gerai – tą reikia pripažinti. Buvo tikrai drąsu stoti prieš Kiniją vieniems – nesuderinus Taivano atstovybės atidarymo ir atsako į galimas Kinijos reakcijas su Vakarų sąjungininkais, ES. Iš formato „17+1“ Lietuva irgi pasitraukė viena ir kol kas – vienintelė. Drąsu? Drąsu.

Beje, vertybinės politikos, grįstos religine egzaltacija ir drąsa, pavyzdžių pasauliui kartais pademonstruoja šachidai. Susisprogdinimas, kankinystė, o tada – rojus. Kuriame, kaip rašė XV-XVI amžiaus Korano komentatorius Al-Suyuti:

„Kaskart permiegojęs su hurija sužinai, kad ji yra nekalta mergelė. (...) Be to, erekcija yra amžina. Pojūčiai, užplūstantys kiekvieną sykį mylintis, yra absoliučiai puikūs. Jei jie žmogų užplūstų šiame pasaulyje, jis apalptų. Kiekvienas išrinktas musulmonas ves septyniasdešimt hurijų, neskaitant moterų, su kuriomis susituokė žemėje.“

Mūsų vertybinėje politikoje šiuo atžvilgiu daug mažiau išskaičiavimo ir daugiau šviesaus, skaistaus, nesavanaudiško principinio idealizmo. Nes rojaus su septyniasdešimčia hurijų mūsų laisvės kankiniams niekas nežada ir net papildomo JAV karių kontingento Lietuvai už drąsą niekas nepažadėjo.

Kalbant šiek tiek rimčiau, svarus vertybinės politikos šalininkų argumentas susijęs su ryškėjančia ir vis daugiau geopolitinių įtampų pasaulyje lemiančia takoskyra tarp politinių santvarkų – vakarietiškų demokratijų ir rytietiškų tironijų, kur šalies tvirti vertybiniai įsipareigojimai gali tapti papildomu akstinu jos sąjungininkams ir idėjiniams bendražygiams ją branginti ir ginti.

Kalbant šiek tiek rimčiau, svarus vertybinės politikos šalininkų argumentas susijęs su ryškėjančia ir vis daugiau geopolitinių įtampų pasaulyje lemiančia takoskyra tarp politinių santvarkų – vakarietiškų demokratijų ir rytietiškų tironijų, kur šalies tvirti vertybiniai įsipareigojimai gali tapti papildomu akstinu jos sąjungininkams ir idėjiniams bendražygiams ją branginti ir ginti.

Šiuo atžvilgiu Lietuvos kova su Kinijos komunistų partija yra ne šiaip drąsos ir teisingumo (klasikinei politinei filosofijai teisingumo tema pirmiausia yra politinės santvarkos klausimas) dorybių demonstravimas ir idealistinis solidarizavimasis su Taivanu, bet ir savitas priminimas NATO sąjungininkams apie tai, ką ir kodėl mes saugome.

NATO sutarties preambulėje aiškiai kalbama apie bendrą civilizaciją ir jos vertybes, kurias Aljanso valstybės privalo ginti: „Jos yra įsipareigojusios saugoti savo tautų laisvę, bendrą paveldą ir civilizaciją, grindžiamą demokratijos, asmens laisvės bei teisės viešpatavimo principais.“

Tiems, kurie linkę ironizuoti dėl „vertybinės politikos“ sampratos, verta atkreipti dėmesį į tai, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos egzistavimas grindžiamas būtent vertybiniais įsipareigojimas ir Vakarų bendro saugumo politika pirmiausia yra vertybinė. Ne dinastijų sąjunga sostų karuose, o principų ir vertybių santalka.

Ar Vokietija – patikima NATO sąjungininkė? Taip, NATO sutartyje minimos vertybės pačioje Vokietijoje gerbiamos ir puoselėjamos, beveik niekas tuo neabejoja. Bet ar Vokietijos indėlis į bendrą saugumo architektūrą atitinka jos ekonominį ir politinį svorį? Ar darydama savo energetiką vis labiau priklausomą nuo Rusijos Vokietija nepasitarnauja Kremliaus imperializmui Europoje?

Ar vis labiau ekonomiškai susisaistydama su Kinija Vokietija nedaro ir savo sąjungininkų labiau priklausomų nuo Kinijos įgeidžių? Ar į verslo balsą dėl Kinijos neįsiklausantis Lietuvos politinis elitas tikrai blogesnis už verslo interesams pataikaujantį Vokietijos elitą, kuris blokuoja ginklų tiekimą Ukrainai ir neleidžia ginklus tiekiantiems britams skristi virš savo teritorijos?

Ko gero, vertybinė užsienio politika, jei ją vykdytų Berlynas, padarytų Europą kur kas saugesnę, o NATO – efektyvesnę. Nejau nenorėtume Vokietijos politikoje tokio elitizmo, kokį šiandien turime Lietuvoje – mažiau pataikaujančio vadinamajai visuomenės nuomonei ar kokiam nors „Volkswagenui“ ir labiau paisančio NATO sutarties preambulėje įvardintų įsipareigojimų Vakarų civilizacijai?

Galima suprasti užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio nuogąstavimus: „Esame tokioje situacijoje, kai tampa akivaizdu, jog testuojamas ES atsparumas. Aš suprantu, kad atsiranda kritikos ir kitokių pasvarstymų (…) Tik aš norėčiau, kad ta kritika būtų tolygi. Nes dabar valstybės, primygtinai lipančios į Kinijos kišenę ir net esančios toje kišenėje, stabdo ES veiksmus, ir jų atžvilgiu – dėl tokios užsienio politikos krypties – kažkodėl girdime daug mažiau kritikos.“ („Delfi“).

Taip, galima suprasti šiuos nuogąstavimus, bet jie vis tiek neatsako į klausimą: kodėl Lietuva, turinti rimtesnių saugumo iššūkių už daugelį ES valstybių dėl Rusijos ir Baltarusijos kaimynystės, nutarė tapti vienintele ES valstybe, metusia iššūkį dar ir Kinijos komunistų partijai? Apie mąstymo prielaidas, nuvedusias ta linkme, pakalbėsime antroje šio straipsnio dalyje.