Ir štai, habemus W! Ir X. Ir Q.

Trijų lotyniškų raidžių kombinacija valstybę pavertė baubiančia Flavijų dinastijos arena. Nuostabu: ji išsyk įmirko išdavikų krauju. Virtualiu. Kovotojai su pfaizeriais, jansenais ir vakserių marmalu gavo dovaną. Turime naują, diakritinį marmalą. Publika žinojo, kas per žvėrys tie diakritiniai? Nelabai. Dalis nuolatinių soc. tinklų švilpikų jų apskritai nenaudojo, o kam? Kita dalis šią savaitę pragydo apie nerūdijančią meilę lietuvių kalbai, bet šalutinį sakinį nuo pagrindinio atskirti kableliu nesivargino. O dabar patys matote: skaito sintaksės ir morfologijos lectio magistralis.

Šia prasme lietuvių kalba smarkiai išlošė, nes visi „triusikų“ ir „aplamai“ vartotojai žaibiškai tapo jablonskiais ir piročkinais. Šito reikėjo! Eilinius kovotojus su diakritiniu marmalu į mūšį veda intelektualinis antrosios Lietuvos avangardas: kalbos gryninimo teoretikai ir konstitucinės giljotinos specialistai.

Šia prasme lietuvių kalba smarkiai išlošė, nes visi „triusikų“ ir „aplamai“ vartotojai žaibiškai tapo jablonskiais ir piročkinais. Šito reikėjo! Eilinius kovotojus su diakritiniu marmalu į mūšį veda intelektualinis antrosios Lietuvos avangardas: kalbos gryninimo teoretikai ir konstitucinės giljotinos specialistai. Vieni operuoja akademiniais faktais ir įrodo, kad Seimas, palaiminęs Q, atvėrė kelią Romos imperijos šmėkloms, visokiems Marcus Aurelius Quintillus.

Kiti surengia žaibišką W teismo procesą, kurio nuosprendis skelbiamas Facebook posto pirmame sakinyje: išdavikai! Ir maloniai smaginasi pateikdami interpretacines šios ir kitų apžvalgų autorių pavardes: Jurkewičius, Walatka, Winokuras. Šiek tiek sunkiau su X, nes neaišku, kokiems lietuvių kalbos demonams ši begarsė raidė atstovauja. Gal varliaėdžiams prancūzams? Jie turi vos keletą žodžių, kurie prasideda X, pavyzdžiui, „xenophobe“.

Bet štai konkretus atvejis: Italijos lietuvė turi sūnų – Lietuvos pilietį, gimusį Italijoje, kurio gimimo liudijime įrašytas vardas Alex. Lietuvos respublikos paso jis negalėjo gauti, nes raidė X Nacionaliniam susivienijimui buvo (ir tebėra) kaip raudonas skuduras įniršusiam buliui. Dabar mažasis Alex gaus pasą ir grįš į Italiją, ir toliau bus lietuvis su X. Argi blogai? Turėsime vienu piliečiu daugiau, ne mažiau. Bet vėlgi: mūsų diaspora, tie neaiškūs merkantiliški nelabai lietuviai kažkur pagyvena, paskui grįžta ir visokio kosmopolitinio šlamšto atveža, nebijo gėjų, sušių ir panašiai.

Žinomas Laikinosios vyriausybės ir rezistencijos reikalų specialistas šio teksto autorių viešai sudirbo už nedrąsiai pateiktą žodžių junginį – „kalbos evoliucija“. Išsyk 120 pretorionų pasileido į areną su širdutėmis ir nuosprendžiu: aha, išdavikas!

Nors kažin, ar laikinasis švietimo ministras Juozas Ambrazevičius 1941 metų vasarą siūlė drausti tas blogio raides. Dėl vienos paprastos priežasties: 1938 metų gruodžio 6 dieną Respublikos prezidentas pasirašė Seimo priimtą įstatymą dėl pavardžių.

Nors kažin, ar laikinasis švietimo ministras Juozas Ambrazevičius 1941 metų vasarą siūlė drausti tas blogio raides. Dėl vienos paprastos priežasties: 1938 metų gruodžio 6 dieną Respublikos prezidentas pasirašė Seimo priimtą įstatymą dėl pavardžių. „Nelietuvio pavardė rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei jis to pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas“.

Ar prezidentas Antanas Smetona buvo išdavikas? Ne tik per upelį brido su lagaminais, bet ir kalbą leido išniekinti? Klausimas lieka atviras.

Viena profesionali moralistė, nuolat pasisakanti prieš vakcinas ir galimybių pasą, šio teksto autorių gėdino gražiais žodžiais: „Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ Bet gražūs žodžiai – adaptuoti. 1599 metais kunigas Davksza paaiškino, kad jo „Postilė“ – tai „Izguldimas ewangeliu kiekwienos nedelos ir szwetes per wissus metus“. Ak, toji prostitutė W! Galime ją keikti, gėdinti, bet nuo jos, nuo W mūsų raštai prasidėjo.

Niekas nesako, kad turime grįžti į pradžią, į Renesansą, į Mikalojaus Daukšos laikus. Tačiau sustabdyti kalbos istoriją, paneigti jos evoliuciją, vienokį ar kitokį sąlytį su kultūrinėmis, lingvistinėmis, religinėmis įtakomis kažin, ar prasminga. Kažin, ar įmanoma. Tada ir Joną Basanavičių tektų išdavyste apkaltinti: šlaistėsi po Austrijos – Vengrijos imperijos miestus, vedė vokietę, neatsisakė Bulgarijos pilietybės, ojoj. Leisdamas Prahoje lietuvišką časopisą „Aušra“, daktaras nusižiūrėjo čekiškus „paukščiukus“ ant raidžių. Taip gimė Š, Č ir Ž.

Bandome spėti iš vieno karto: kaip Karbauskio partija už tokias čekiškas nuodėmes būtų balsavusi?

Ir dar: ką darome su F, su H, ir su CH. Reikėtų patikrinti šių įtartinų nelabai lietuviškiems žodžiams skirtų priebalsių tautinę kokybę.

Lietuvių kalba anais laikais buvo tvirtovė. Bunkeris, kuriame teko saugoti tautinį identitetą. Saugoti nuo galingų priešų: nuo generolo Muravjovo „graždankės“, paskui – nuo Suslovo ir politbiuro represijų.

Teko sukurti netgi kalbos saugumo struktūras – komisijas, inspekcijas, sankcijų sistemą. Lietuvai laisvėjant šios kalbos saugumo struktūros liko be duonos, todėl ėmėsi tiesinti ne tik savo kalbą, bet ir visą likusį pasaulį. Galiausiai pačios tapo represiniais organais. Taip atsirado sąlygos gimti Joanai Arkietei, o švietėjui Rousseau iškilo pavojus tapti švietėju Rusu.

Virtuvės šefai pradėjo mokėti baudas litais ir eurais už itališką rizotą, kuris niekaip nenorėjo pavirsti idiotišku daugiaryžiu dėl šios priežasties: vienaryžio, triryžio, penkiaryžio pagaminti neįmanoma.

Panašiai fašizmo ideologas Mussolini liepė išgryninti italų kalbą nuo svetimybių: uždraudė tokius blogus žodžius kaip „garažas“, „filmas“, „režisierius“. Nes nelabai gryni, su prancūzišku kvapu.

Kas lietuvių kalbą puola dabar? Kokie priešai apgulę kalbos bunkerį? Nebent vietiniai „triusikų“ ir „aplamai“ vartotojai, nacionaliniai feisbukuomenės mažaraščiai. Šiandien lietuvių kalba laisva, ją nebėra nuo ko ginti. Žinoma, jeigu kalbą įsivaizduojame kaip apsamanojusį bunkerį, kuriame įkalinsime rezistencijos laikų lingvistines dogmas, tada taip.

Kas lietuvių kalbą puola dabar? Kokie priešai apgulę kalbos bunkerį? Nebent vietiniai „triusikų“ ir „aplamai“ vartotojai, nacionaliniai feisbukuomenės mažaraščiai. Šiandien lietuvių kalba laisva, ją nebėra nuo ko ginti. Žinoma, jeigu kalbą įsivaizduojame kaip apsamanojusį bunkerį, kuriame įkalinsime rezistencijos laikų lingvistines dogmas, tada taip. Tada galime nueiti, nusilenkti, padėti gėlių ir uždegti žvakučių. Lyg būtų kalbos Vėlinės.

Arba dairytis naujų priešų, jeigu dar jų trūksta. Pavyzdžiui, Lenkija. Ji dar neįrašyta į priešų sąrašą, bet kodėl gi ne? Atverskime šimtmečių senumo žaizdas, kodėl gi ne?

Paskui nuteiskime prostitutę W, tą begėdę, kuri šiandien šypsosi išdavikams. O tada net ir Kristijono Donelaičio wabalai bei warnos taps išskirtinai pavojingomis XXI amžiaus lietuviui.