Kaip ir neatsakome sau į klausimą „kodėl jie taip elgiasi“. Tai jų ar visgi mūsų pačių kaltė, kad broliški latviai, estai ir ne visada broliški lenkai tarsi sudarė dar vieną kovos su mumis frontą, kuriame jau – Kinija ir Baltarusija.
Čia nėra garsių pranešimų ir šūkių. Kai mes deklaruojame, kad einame kautis už vertybes, ir atlapota krūtine kylame į ataką prieš priešo politinius kulkosvaidžius, mūsų kaimynai (į ataką kartu su mumis jie neina, nes niekas jiems nepasakė, kad tokia bus) tyliai susirenka, ką galima rasti vertingo apkasuose paliktoje mūsų kuprinėje.
Viena citata iš interviu su Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku Kaziu Starkevičiumi.
– Rinkoje sklinda gandai, kad latviai jau trina rankomis ir planuoja perimti trąšų krovinius.
– Tikiu, kad bus galima per ten vežti trąšas. Taip jau nutiko su naftos produktais, pagamintais Baltarusijoje. Mes uždraudėme jų tranzitą, ir krovinius perėmė estai.
Kitas smūgis, mums kainuosiantis šimtus milijonų eurų, – Lenkijos sprendimas nuo vasario maisto produktams taikyti nulinį PVM. Tai reiškia minias lietuvių, vokiečių, čekų, kurie plūstelės į tenykščius prekybos centrus ir leis vietos pramonei bei ūkininkams sustiprėti, nes paklausa bus gigantiška. Mes neturime jokios analizės (analizė prieš priimant bet kokius sprendimus – ypač nemėgstamas mūsų valdžios užsiėmimas), kiek tai kainuos mūsų valstybei ir kaip realiai su tuo kovoti.
Dainius Dundulis, „Norfos mažmenos“ vadovas, atvirai teigė, jog lietuviams tiesiog apsimokės važiuoti pas kaimynus.
„Šiandien mes turime maždaug 16 proc. PVM skirtumą ir dar kokius 4 proc. skirtumo sudaro kiti mokesčiai, taigi mokestinis skirtumas tarp Lietuvos ir Lenkijos siekia apie 20 proc. Nuo vasario, galime sakyti, prisidės dar 5 proc. ir bus 25 proc., o tai jau ketvirtadalis. Bus tikrai didelis skirtumas, todėl faktas, kad Lietuva praras dalį apyvartos“, – teigė jis.
Iš kitos pusės, kol tik verkiame, juk niekas nedraudžia patiems pamėginti įeiti į Lenkijos rinką, kad gautume dalį tos naudos.
Kitas klausimas – kaip nutiko, kad Klaipėdos uostui rengiantis krovos kritimui ir planuojant atleisti darbuotojus Lenkijos uostai džiaugiasi rekordine krova ir planuoja plėtrą.
Latvių, estų ir lenkų elgesys nėra jokia šakalų puota, ir tą vertėtų suprasti. Nepriklausomybės kovų metu mes su latviais netgi truputį kariavome, nes kilo klausimų dėl pajūrio. Tačiau laikams pasikeitus puikiai sutarėme. Diplomatija – tai kova dėl savo ir savo tautos gerovės. Kodėl taip vyksta, atsako patys mūsų politikai.
Vytauto Mitalo teigimu, dabar kritinis momentas diplomatijoje – padaryti taip, kad už Lietuvos stovėtų kuo daugiau sąjungininkų, kurie poziciją pristatytų tiek žodžiais, tiek veiksmais.
„Čia yra mūsų darbas diplomatinėje srityje ir aš tikiuosi, kad jis bus sėkmingas“, – akcentavo V. Mitalas.
Verčiu į žmonių kalbą – mes su niekuo žmoniškai nesikalbame ir iš anksto nederiname veiksmų. Ne, reguliarūs skrydžiai į Iraką dėl neteisėtų migrantų nėra politika. Tikroji politika vyksta ne pareiškimais ir ne rekomendacijomis, o tyliai kalbantis su partneriais ir dėliojantis prioritetus. Šiandien pusė mūsų URM turi gyventi Briuselyje, Berlyne, Varšuvoje ir daugybėje kitų sostinių.
Tiksliau, turėjo gyventi nuo pernai metų pradžios, kai planavome kilti į kovą su Kinija ir aštrinti frontą su Baltarusija. Sąjungininkų reikia ieškoti prieš einant į karą, o ne pradedant pralaimėti mūšį po mūšio, tuo labiau kai iš tų pralaimimų mūšių šimtus milijonų ar milijardus naudos gauna tie, kurie kare net nedalyvauja, bet kurių mes prašome prisijungti ir šios naudos savo noru atsisakyti.
Sąjungininkių paieška planuojant savo žingsnius – ne diplomatija, tiesiog sveikas protas, kaip pasakytų Vytautas Didysis ar Antanas Smetona. Jie sugebėjo išlaviruoti kur kas sudėtingesnėse situacijose, nei pralaimėjimus patiriame mes.
