Visų pirma, dauguma svarbiausių datų bei renginių, kurie turėtų būti įkvėpimo, nacionalinio pasididžiavimo, tautos vienybės bei bendrystės šventėmis, tapo nuobodžiomis parodomosiomis programomis, kurios biurokratijos kuluaruose kasmet kurpiamos pagal tuos pačius įgrisusius šablonus. Ne išimtis ir visi tie vėliavų pakėlimai, Sausio 13-osios minėjimai. Kitaip tariant, eilinis apsilankymas politinėse Rumšiškėse. Šeimų maršo dalyviai pagerbė visų Sausio 13-ąją žuvusiųjų atminimą ir aplankė jų kapus, o kur buvo tie, kurie garsiausiai šaukė dėl protestuotojų elgesio? Kur buvo minios TS-LKD ar Laisvės partijos rinkėjų bei aktyvistų? Aikštėje matėme tik aptvarą su valdžia, būrelį kviestinių svečių, garbės sargybos kuopą bei atskirtus protestuojančius žmones. Didieji patriotai ir „žinomi žmonės“ patogiai sėdėjo ant minkštų sofų bei fotelių, o po to piktinosi prie kompiuterių klaviatūrų.
Šiemet buvo visiškai naujos dekoracijos: kaip kokioje nors diktatūroje buvo tikrinamas į Vilnių įvažiuojantis transportas, užtvarai, policija, įėjimas tik su leidimais, teisė transliuoti valstybinės reikšmės renginius suteikta tik LRT. 1991 m. sausio 13-ąją barikados prie Seimo buvo skirtos gintis nuo svetimų, o 2022 m. – nuo savų. Valdžia atsitvėrė nuo žmonių autoritarizmo tvoromis. Klausimas, suprantama, retorinis: ar gali būti valdžioje, jeigu nesikalbi ir nuoširdžiai nekenti didelės dalies savo šalies žmonių? Beje, baimė ir panika valdančiosios koalicijos kuluaruose kilo ne Sausio 13-osios išvakarėse, o gerokai anksčiau, kai pasirodė pirmieji pilietinės visuomenės ir opozicijos organizavimosi ženklai. Pavyzdžiui, Didysis šeimos gynimo maršas – protesto akcija, kuri, anot organizatorių, buvo skirta apginti Lietuvos tradicines šeimas bei jų vertybes, išreikšti nepritarimą Stambulo konvencijos ratifikavimui ir kt.
Teigiama, kad prie Seimo susirinko vadinamoji penktoji kolona. Nebūčiau toks kategoriškas. Begalvė žiniasklaida tradiciškai selektyviai fotografavo ir skelbė portretus žmonių, buvusių anapus tvoros. Nieko naujo, tai darė bolševikai, vaizduodami kapitalistus, ir naciai, kurių plakatuose buvo vaizduojami susivėlę žydai su ilgais aštriais nagais ir kruvinomis iltimis, ir užrašais „jie trokšta arijų kraujo“. Vyraujanti tonacija – tie žmonės sugadino šventę, jie yra „jedinstvininkai“. O kodėl niekam neužkliuvo tribūnoje stovėjusių kelių ponių biografijos ir ten kyšojusios M. Burokevičiaus, KGB bei meilės V. Putino Rusijai ausys? Visi sutinkame, kad vaikai negali pasirinkti tėvų, bet jie sąmoningai renkasi, kada ir kur studijuoti, kurioje barikadų pusėje būti lemiamais momentais. Lygiai taip pat sąmoningai bei gerai apgalvojus pasirenkamas ir vyras, kurio veikla ir pažiūros – jokia paslaptis. Ar jie mano, kad žmonės nieko nežino ir nesupranta?
Kita vertus, ten buvo ir valdančiosios partijos patriarchas, kurio anūkas yra nerinktas, o tiesiog paskirtas partijos vadu be konkurencijos ir debatų. Yra tam tikrų niuansų, bet skirtumų nuo kokio nors autoritarinio režimo, kuriame įpėdinis yra skiriamas, nėra daug. Todėl visiškai natūralu, kad tokio „demokratiško“ paklusnumo stovėjusieji tribūnoje naiviai tikėjosi ir iš visuomenės. Eilinį kartą pamatėme sovietinio mąstymo recidyvą, kuomet lojalumas konkrečiai vyriausybei yra traktuojamas kaip lojalumas valstybei.
Dar vienas visiems akis badančios veidmainystės epizodas. 2021 m. Laisvės premija visiškai pelnytai paskirta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbiams. Tačiau juos liaupsino politikai, kurie sąmoningai ir kryptingai naikina krikščioniškos civilizacijos pagrindus, o po to jie net neraudonuodami iš gėdos sėdėjo šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje.
Tiek apie dekoracijas. O dabar apie „ne laikas ir ne vieta“. O kaip būti išgirstam, jei alternatyvi nuomonė yra blokuojama? Vienas iš visuomenės pasipiktinimo šaltinių – visiška Vyriausybės nekompetencija ir blaškymasis kovos su Covid kontekste. Tuo metu, kai blaivūs protai Vakaruose jau viešai ir garsiai kalba apie subliuškusį Omikron mitą ir visos šios tragikomedijos pabaigą, Lietuvos Vyriausybė vis dar svaičioja apie naujus ribojimus, privalomus skiepus ir kažkokius respiratorius.
Kitas svarbus protesto taikinys – Seimas. Tik du epizodai, rodantys, kad jis yra neveiksnus. Svarbiausias metų dokumentas, naujas šalies biudžetas buvo priimtas tuomet, kai salėje nebuvo nei vieno valdančiosios daugumos atstovo, nes jiems svarbesni buvo kuluaruose tvarkomi TS-LKD vidaus intrigų reikalai. Kitas epizodas. Tautos atstovybė, plenarinis posėdis, vyksta diskusija ir per salės šoninį mikrofoną nuskamba replika: „Klausyk, uždaryk burną savo, gerai, asile!“ Aš apskritai gerbiu tai pasakiusį Seimo narį, beje, konservatorių, man patinka jo pozicija ir veikla, bet kai Seimo salėje skamba tokie žodžiai, tai rodo visišką šios institucijos išsigimimą ir moralinį bankrotą. Apie kokį nors pasitikėjimą šiuo Seimu ir jo vadovybe nebegali būti jokios kalbos. Bet kokį ryšį su visuomene yra praradusi ir savo sultyse plūduriuojanti Vyriausybė.
Kalbant apie pasitikėjimą, reikia blaiviai įvertinti ir kelis skaičius. Dabartinę valdančiąją koaliciją sudaro partijos, kurios per praėjusius Seimo rinkimus bendrai surinko 19,47 proc. visų balso teisę turinčių piliečių balsų, o 52,2 proc. žmonių apskritai nebalsavo. Aš jau nekalbu apie katastrofiškus reitingus.
Vis daugiau žmonių įsitikina, kad Lietuva tapo šalimi, kurioje vyrauja tušti plepalai. Plika akimi matyti, kad ši Vyriausybė neturi jokio plano ir originalių idėjų, neturi gebėjimų galvoti savo galva, plaukia pasroviui ir tik uoliai įgyvendina pragaištingas neomarksistines idėjas. Noras kažkam tarnauti, įsiteikti ir nemąstant apie ilgalaikes pasekmes bėgti priešais važiuojanti traukinį, yra jos modus operandi.
O gal tik laikas nepatogus, o ateitis – šviesi? Prisiminkime 2018-uosius ir pompastiškus svaičiojimus „Idėja Lietuvai“. Praėjo penkeri metai. Beje, viena iš trijų laimėjusių idėjų – biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas. Lietuvoje yra 2,795 mln. gyventojų, o viešajame sektoriuje dirba daugiau kaip 370 tūkst. mokesčių mokėtojų išlaikomų tarnautojų! Gyvenimo ir viešųjų paslaugų kokybė pagerėjo? Kai kurių tų institucijų darbuotojai patys nesugeba rišliai paaiškinti, ką jie dirba, o tų įstaigų naudos bei efektyvumo neįmanoma nei pamatuoti, nei įvertinti.
Yra dar tokia Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“. Skirtingai nuo kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių strategijų, joje nėra jokios savarankiškos valstybės ir tautos raidos ar išlikimo vizijos, nei žodžiu neužsimenama, kas mes esame, kas mus vienija. Kai to nėra, nėra ir jokios ateities. Trumpai tariant, tai yra išgryninta globalistinė tautinės valstybės naikinimo vizija. Žvelgiam toliau. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ – jau šios Vyriausybės iniciatyva, nes, anot premjerės I. Šimonytės, „geras pradinis „Lietuvos 2030“ įdirbis ilgainiui išsisėmė“. Taigi, gerai apmokami sėdmaišininkai vėl turi darbo. Tuo tarpu uždaromos Pavilnio bibliotekos knygos buvo išmestos į šiukšlių konteinerius, tarp jų – ir pasaulio literatūros klasikų kūriniai. Įdomu, kiek iš tų klasikų kūrinių yra skaitę sėdmaišininkai ir kokiomis vertybėmis jie vadovausis, kurdami mums naują šviesios ateities paveikslą?
„Išsilavinę ir tikintys mokslu“ – dar vienas propagandistų sukurtas, segregacija persmelktas ir visuomenę skaldantis mitas, nes daugelio Vyriausybės narių, politinio ir matomo visuomenės „elito“ intelektinis skurdas bado akis. Tokioje atmosferoje išryškėjo milžiniška pozicijos ir opozicijos mentalitetų praraja. Didžiausia Lietuvos tragedija, kad iš šios šalies jau yra išguita dešinioji ideologija, čia nebereikalingas nei R. Reaganas, nei M. Thatcher, joje nėra nei vienos bent kiek įtakingesnės dešiniosios partijos. Įsigalinti leftistinė ir neomarksistinė terpė ypač palanki sparčiai besidauginantiems tinginiams, išlaikytiniams, iš valstybės rankos valgantiems visų spalvų propagandistams, nevykusiems menininkams, pseudointeligentams ir besipučiančiam ir vis labiau parazituojančiam valstybiniam sektoriui. Ši publika ir yra pagrindinis I. Šimonytės Vyriausybės ramstis. Tačiau dėl tariamos gerovės nereikėtų apsigauti, nes tokios šalies, kaip Lietuva, ateitis – tik dešinioji politika, nes tik ji kuria gėrybes, o leftistinė tik vartoja, todėl vieną dieną tai baigsis labai skaudžiai.
Ar gali būti sėkminga ir dinamiškai besivystanti šalis, kurioje biurokratai draudžia arba jauniems žmonėms neleidžia registruoti prekės ženklų ir verslų „Daktaras desertas“, „Sviestas sviestuotas“, „Man Ne Dzin“? Tuo tarpu LRT skelbia atvirai komunistines idėjas ir Jungtinėse Tautose dirbančio lietuvių mokslininko mintis, kad jei norime išlikti kaip rūšis, turime atsisakyti laisvosios rinkos ekonomikos.
Ir turbūt svarbiausias motyvas, privertęs žmones tokią dieną šaukti ir švilpti. Besipiktinantys ponai ir ponios, kaip jums atrodo, kiek patyčių, besiliejančių ir visų įmanomų žiniasklaidos kanalų, įskaitant ir visuomeninį transliuotoją, gali tyliai nuryti ir ištverti kitaip galvojantis žmogus? Jau daugiau kaip pusmetį Lietuvoje vyksta valdžios palaimintas neapykantos šou ir aš nevardysiu gerai žinomų klijuojamų etikečių, bet profesorius V. Landsbergis, pareiškęs, kad Sausio 13-ąją protestavusiųjų nereikia vadinti Lietuvos žmonėmis, regis, padėjo tašką. Man tiesiog įdomu, kam profesorius kalbės Vasario 16-ąją iš balkono – žmonėms ar ne žmonėms, ir kaip vienus nuo kitų atskirs?
Nebrangiai parsiduodantys propagandistai įvairiais kanalais plačiai transliuoja, esą protestuotojai – tik „saujelė budulių“, paleckiai ir kažkokie celofanai, ir juos bando susieti su prezidentu. Tačiau nereikėtų savęs raminti ir apgaudinėti kitų – prisiminkite, kokiai daliai rinkėjų atstovauja dabartinė koalicija ir kokie yra jos reitingai. Dar reikia turėti galvoje ir daug nusivylusių, kurie už TS-LKD jau nebebalsuos.
Štai toks, mano nuomone, politinis peizažas ir emocinė atmosfera vienus žmones nustūmė į pasyvią rezistenciją šiai Vyriausybei, kitus privertė lieti apmaudą socialiniuose tinkluose, o trečius, išėjus į gatves bei aikštes, šaukti ir švilpti. Pagrindo – daugiau nei pakankamai. Visi ėjo savais keliais, su savais motyvais ir argumentais, bet turime tai, ką turime – neregėtą visuomenės susipriešinimą ir tikrą šaltąjį karą. Kiekviena Vyriausybė gauna tai, ko nusipelno, ką pasėja, tą ir pjauna.
Tačiau tai dar ne pabaiga, nes bus Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir dar daug kitų progų, kai įvairių pažiūrų žmonės išeis į gatves. Valdžios šaukliai su komjaunuolišku užsidegimu jau planuoja „atsaką“, kuris vertintinas vienareikšmiškai – tai situacijos eskalavimas ir rimto pilietinio konflikto kurstymas. Neįsivaizduoju, kaip visa tai atrodys, kaip bus atpažįstami „savi“ ir „svetimi“, kiek bus policijos, kuri jau tapo valdžios neįgalumo įkaite, kiek ir kokių bus barikadų ir kuo visa tai baigsis. Vis ženklai rodo, kad Lietuva nuosekliai ritasi didelės bėdos link.
Tokiomis aplinkybėmis svarbiausias klausimas – ką daryti? Vietoj valdžios bandymo suprasti visuomenės susipriešinimo priežastis ir ieškoti sprendimų joms pašalinti, mes matome tik įvairių formų agresiją. Vienas didžiausių laimėjimų, atkūrus Nepriklausomybę, buvo vienos viešpataujančios ideologijos monopolio panaikinimas. Nors valdančioji koalicija ir jos šaukliai, dažydami suoliukus ir perėjas, laiko save tolerancijos šaukliais ir liberalais, jie yra tikri antagonistai, kuriems yra svetima kompromiso filosofija, jie yra totalitarinio mąstymo stabai – viskas arba nieko, mes – protingi, jūs – kvailiai.
Realybė ta, kad Lietuvos žmonės, nepriklausomai nuo jų pažiūrų bei išsilavinimo, neturi nei įgūdžių, nei valios, nei tradicijos demokratijai įgyvendinti. Kita vertus, vadinamasis politikos elitas mano, kad jis valdo, o ne tarnauja visuomenei. Jie net nesuvokia elementaraus dalyko, kad per rinkimus įgytas mandatas nesuteikia teisės ketverius metus ignoruoti visuomenę. Tai ryškiai iliustruoja premjerės mentalitetas, kuri yra viešai pareiškusi, kad jei ši valdžia nepatinka, po ketverių metų galėsite išsirinkti kitą. Kitaip tariant, didelė dalis visuomenės buvo tiesiai šviesiai pasiųsta...
Nėra jokių abejonių, kad už susidariusią padėtį visa atsakomybė tenka Vyriausybei ir tik ji pajėgi grąžinti šalį į bent kiek normalesnes vėžes. Išmintingas politikas, jaučiantis atsakomybę už savo šalį ir žmones, pirmiausiai paklaus savęs ir kitų, ne tik pataikūnų ir dvaro trubadūrų, kur slypi problemos esmė ir ką tokioje situacijoje galima būtų padaryti. Dabar kaip niekada reikalinga prezidento ir premjerės, kurie atstovauja visai visuomenei, o ne tik savo rinkėjams, lyderystė. Jie tiesiog privalo kuo skubiau ir bendrai paraginti visą visuomenę, vaizdžiai tariant, sugrįžti į kareivines. O jūs, ponios ir ponai propagandistai, visų pirma pristabdykite savo arklius ir nustokite eskaluoti konfliktą.
Kamuolys yra Vyriausybės rankose ir jeigu kas nors atsitiks, visa atsakomybė su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis teks jai. Jeigu ši valdžia neturi plano toliau eskaluoti visuomenės konfliktą, sukelti rimtus neramumus, o po to, prisidengus jais ir pasitelkus jėgos struktūras, išlikti valdžioje, yra tik vienas civilizuotas šios pavojingos situacijos sprendimo būdas. Turime sugrįžti ten, kur jau buvome daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Į LRT eterį ir žiniasklaidą turi sugrįžti intelektualai, mokslininkai ir tikri inteligentai, visuomenės šviesuliai, kurie kaip sovietmečiu dabar yra nustumti užribį. Turi baigtis su valdžios palaiminimu vykstantis patyčių šou ir turi prasidėti rimta bei sąžininga diskusija apie dabartį ir ateitį. Taip pradžiai bent bus nuleistas garas ir sumažinta įtampa, nes didelė dalis visuomenės pamatys, kad ir jai kažkas atstovauja, kalba jos lūpomis.
Po to – pirmalaikiai rinkimai. Lietuvai pagaliau būtina prarasti, vaizdžiai tariant, pirmalaikių rinkimų nekaltybę. Visai tikėtina, kad juos gali laimėti ekspremjero kuriama politinių valkatų partija. Bus geriau ar blogiau? Nežinau, bet jei nepateisins visuomenės lūkesčių, pirma laiko reikės išspirti ir juos. Tai yra vienintelis kelias į brandesnę demokratiją bei būdas įkalti visiems politikams į galvą, kad jie ne valdo, o tarnauja visuomenei.
