Vienas iš nedaugelio valdančiųjų – Andrius Kubilius – bent jau turi nuomonę šiuo klausimu. Ir nors pagrįstai kalba apie silpnėjantį Kremlių ir Rusijos desperaciją, ko gero, tai ir yra pagrindinė situacijos prie Ukrainos sienų dirbtinio aštrinimo priežastis. Vis tik nepakankamai įvertina Lietuvos vidaus politinio susiskaldymo pavojų užsienio ir saugumo politikos erdvėse.
Pagaliau apie būtinybę sutarti užsienio politikos klausimais prabilo ir socialdemokratai, pakvietę prezidentą imtis lyderystės šiuo klausimu. Tai teisinga, tačiau tame pačiame dokumente reikalauja iš ministrų atsistatydinti didžiausios valdančiosios partijos lyderį, o tai reiškia, kad jokių sutarimų jie iš tikrųjų nesiekia. Abiejų liberalų partijų šis klausimas tarsi neliečia, nors politinių jėgų iniciatyvą dabar ir, beje, visuomet reikalingam susitarimui galėtų pareikšti ir Seimo pirmininkė.
Tuo tarpu JAV, kiti Vakarų lyderiai rimtai vertina susidariusią situaciją, mėgina ją deeskaluoti, Rusija, priešingai, telkdama kariuomenę prie rytinės Ukrainos sienos, keldama iš anksto neįvykdomus reikalavimus.
Tokia įkaitusi geopolitinė situacija mums, o ir visam, ypač rytiniam, NATO flangui – neabejotinai pavojinga, todėl Aljansas ir toliau stiprina kolektyvinę gynybą, pavyzdžiui, oro policijos misiją virš Baltijos valstybių. Prie Danijos, kuri nuo 2004-jų šioje misijoje dalyvauja aštuntą kartą, prisijungė ir Portugalija. Esant reikalui, misija būtų dar papildyta, nes Baltijos šalių oro erdvė periodiškai, kaip teigia kariškiai, vidutiniškai bent kartą per savaitę ir dažniau, yra pažeidžiama.
Rusija ne tik jau senokai telkia kariuomenę prie rytinės Ukrainos sienos, bet ir vykdo karines pratybas, demonstruojant naujausią ginkluotę, mankština agresijos raumenis, pirmiausia siekdama į derybas įvelti JAV ir NATO, kas iš esmės jau pavyko. Taip pat iškelti klausimus apie „agresyvią“ NATO plėtrą, neva grasinančią Rusijos saugumui ir net teritoriniam vientisumui.
Būtent šiuo metu ypač reikalinga aktyvi vienu balsu veikianti diplomatija su visais mūsų Vakarų partneriais, nes kai kas gali būti paveiktas masyvios Rusijos propagandos, jog iš tiesų NATO plėtra pavojinga, reikia atitraukti ginkluotę, mažinti karinę paramą NATO rytiniam flangui, „neerzinti“ Rusijos ir pan. Juk tikrasis Kremliaus tikslas, ko jis net neslepia, ir yra įtikinti Vakarus, jog NATO plėtra į rytus buvo „klaida“. Taigi derybos vyksta pirmiausia dėl mūsų – Lietuvos, Latvijos, Estijos – interesų. Ar galima tokioje situacijoje ramiai stebėti ir laukti, kaip viskas pasibaigs?
Visa ši situacija Lietuvoje yra gana keista, kol kas didesnių pasekmių neturi, kaip jau minėjau, rimtesnio politikų susirūpinimo nesukelia, esame įtraukti ir į kitas užsienio politikos problemas, kurių sprendimo atžvilgiu, panašu, sutarimo taip pat nėra ir nė nemėginama siekti arba siekiama apsimestinai. Tiesa, neseniai įvyko Valstybės gynybos tarybos posėdis, kuris pritarė atnaujintai nacionalinio saugumo strategijai, kuri bus teikiama Seimui tvirtinti.
Ar Seime bus sutarimas strategijai patvirtinti, matant dabartinį susipriešinimą, klausimas jau nebe retorinis. Nors strategijos projekte aptariami nauji rizikos veiksniai ir grėsmės. Išskirti trys pagrindiniai ramsčiai: valstybės gynyba, valstybės ir piliečių atsparumas, Lietuvos Respublikos interesus atitinkanti tarptautinio saugumo aplinka.
Valstybės ir piliečių atsparumas pirmiausia ir silpninamas politikų bei institucijų nesutarimais, o ypač dėl užsienio politikos, kuri yra svarbi, jei ne svarbiausia, saugumo politikos dalis. Kalbos apie pasidalijusią Lietuvą ir liks kalbomis, susipriešinimas augs tol, kol valdžia pati nepradės rodyti pavyzdžio, jog pajėgi dirbti vieningai bent jau užsienio ir saugumo politikos srityse, kaip ir buvo lig šiol pastarąjį ketvirtį amžiaus.
Kai kurie valdančiųjų atstovai galvoja, jog šalies vidaus susiskaldymą dėl užsienio ir saugumo politikos dramatizuoja ir skatina išorės priešai, nes iš tikrųjų jokio susiskaldymo nėra. Jei taip, tuomet susikalbėjimas ir vieningi veiksmai yra dar svarbesni ir būtini.
Į greitai besikeičiančią tarptautinio saugumo aplinką daug rimčiau reaguoja kitos šalys, ypač esančios aplink Baltijos jūrą. Suomijoje ir Švedijoje, kurios nors jau dabar yra artimos NATO partnerės, atsinaujino vidaus politinės diskusijos dėl galimos narystės, kas tik dar sykį paliudija situacijos rimtumą.
Pavyzdžiui, Suomijos prezidentas Sauli Niinisto, kuris lig šiol bent jau Lietuvoje buvo laikomas kone prorusišku, kaip ir ilgametė pokarinė šios šalies užsienio politika, gana netikėtai, tačiau nedviprasmiškai, pareiškė: „Suomijos erdvė manevrui ir pasirinkimo laisvė apima galimybę gynybą sieti su NATO ir siekti NATO narystės, jei patys taip apsispręstume.“ O praėjusių metų rugsėjo mėnesį Danija, Norvegija ir Švedija toliaregiškai pasirašė sutartį dėl karinio bendradarbiavimo „atgrasant saugumo iššūkius Baltijos jūros regione“.
Matant agresyvius Rusijos veiksmus, ūgtelėjo ir šių šalių visuomenės palaikymas galimai narystei Aljanse, nors lig šiol daugiau buvo palaikomas neutralumas. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pareiškė, jog „daugeliu atžvilgių Suomija ir Švedija labai arti NATO visais aspektais. Turint tai galvoje, procesas (priėmimo į NATO - aut. pastaba) būtų greitas, jeigu jos nuspręstų teikti paraiškas“.
Panašu, jog Rusijos agresyvi politika turi ir gana nelauktų pasekmių – suaktyvėjo dviejų dar ne NATO Šiaurės šalių, Suomijos ir Švedijos, diskusijos apie galimą narystę, nepaisant to, o gal ir todėl, jog vienas iš pagrindinių Rusijos reikalavimų minėtose derybose yra NATO plėtros užšaldymas ir net iš esmės rytinio Aljanso flango nuginklavimas.
Nuo 1997-jų Aljansas plėtėsi penkis kartus. Iš jų keturios plėtros bangos įvyko valdant Vladimirui Putinui. 2004-ais į NATO įstojo Lietuva, Latvija, Estija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija ir Bulgarija. Kroatija ir Albanija papildė Aljansą 2009-aisiais. Juodkalnija 2017-ais, Šiaurės Makedonija po ilgai trukusių ginčų su Graikija dėl šalies pavadinimo, 2020-aisiais.
Gal 2022-aisiais ar 2023-aisiais Aljansą papildys Suomija ir Švedija, nes, kaip teigė NATO generalinis sekretorius Jeansas Stoltenbergas, šių šalių priėmimas būtų greitas? Likimo ironija, kas neretai atsitinka politikoje, perdėti reikalavimai atneša priešingus nei tikėtasi rezultatus. Istoriškai išeitų, jog mėgindamas blokuoti Aljanso plėtrą, Kremlius ją paskatino. Ir ne tik: jau kokį dešimtmetį saugioje Europoje girdėjome samprotavimus apie „nereikalingą NATO“. Kremliaus agresyvumas tokias kalbas greitai užčiaupė, Aljanso reikšmė tik padidėjo.
Lietuvai, kitoms Baltijos valstybėms, taip pat Lenkijai Švedijos ir Suomijos įstojimas į NATO reikštų saugumo situacijos sustiprinimą. Sustiprėtų ir Aljanso karinė galia, nes Suomija ir Švedija turi labai pajėgias kariuomenes, nemažus karinius biudžetus.
Mums liktų tik susitvarkyti savo namuose, kas, panašu, kol kas nepavyksta. Tiesa, šią savaitę prezidentas susitinka su kai kuriais Vyriausybės nariais, Seimo frakcijų vadovais, asociuotų verslo struktūrų atstovais, kur, kaip praneša prezidentūra, „bus ieškoma sutarimo dėl Lietuvos veiksmų ginant šalies diplomatinius ir ekonominius interesus“. Tai jau geriau nei nieko, tačiau nepakankama, nes šalies politikams tiesiog privalu kuo greičiau sutarti tiek dėl esminių krypčių, tiek dėl strategijos, tiek dėl vieningo užsienio politikos institucijų veikimo. Kosmetinis subyrėjusio konsensuso remontas čia jau nebepadės.
