Praeitų metų lapkričio viduryje DELFI pasirodė Andriaus Užkalnio tekstas „Tarnavimas priešui seniausias lietuvių sportas“. Ne tik seniausias, bet ir mėgstamiausias. Sakoma, net Vytautas Didysis bent du ar tris kartus buvo pabėgęs pas priešus pagalbos prašyti. Seni laikai, kas ten žino. Visko galėjo būti. O štai istorikas A. Anušauskas parašė ir apie naujesnius laikus. Jis parašė, kad pokariu Lietuvoje knibždėte knibždėjo išdavikų. Bet jų duona buvo nesaldi. Partizanai jiems taikė įvairias sankcijas. Griežčiausia sankcija buvo kulka. Ji buvo taikoma tik itin piktybiškiems išdavikams, kaip antai komunistų partijos ar komjaunimo aktyvistams, kolūkių pirmininkams, NKVD šnipams ir kitiems įvairaus plauko skundikėliams.
Istorikas juos suskaičiavo. Sakykim, 1947 metais Estijoje buvo likviduota 16 tokio tipo asmenų, Latvijoje 36, vakarų Ukrainoje 959, o Lietuvoje 1976. Ko gero, tokia išdavikų gausybe negalėjo pasigirti nei viena Europos, nacių ar bolševikų okupuota šalis. Kaip tai paaiškinti? Gal kalta mūsų išdavikiška genetika, gal tokios vertybės?
Visgi kai kurie empiriniai pastebėjimai leidžia galvoti apie šių skaičių korekcijas. Pateiksime vieną kitą pavyzdį. Viename žinomo Aukštaitijos partizano paliktame likvidaciniame protokole rašoma „Š/m. lapkričio 5 d. vakare Papiškių kaime likvidavom aštuonių partizanų(...) išdavyką, Gečį Praną ir kartu jo žmoną Gečienę Leokadiją. Apie jo išdavystę liūdija aiškiausias įrodymais visi kaimynai ir tikrai garantuoja visi pagal gautų žinių iš valsčiaus, kurie dirbo kartu su juo valsčiuje (jis būvo valsčiaus buhalteriu), kad daug laisviau pradėjo elgtis su komunistais“. (...).(Kalba netaisyta).
Išeitų, kad Gečienė, kuri, beje, buvo nėščia ir ruošėsi gimdyti, nebuvo išdavikė. Vėliau paaiškėjo, kad ir Gečys nebuvo išdavikas.
Tad iš to didelio išdavikų skaičiaus galima būtų išbraukti du asmenis. Po kiek laiko „Pabaisa“, persivadinęs į „Siaubūną“, likvidavo apylinkės pirmininką Lapušauską, o kartu ir jo žmoną. Pasikinkę bėrį jie abu važiavo į turgų. Tai abu kartu ir likvidavo. Negi paliksi vieną našlę su septynias vaikais? (Lapušauskai turėjo šešis vaikus, septinto laukėsi).
Praėjusioje kadencijoje Seime kilo tikras šaršalas, kai vienas Seimo narys, kalbėdamas apie pokaryje išžudytą jo bičiulio Jurgio Lebriko šeimą (buvo nužudyti Lebrikai: tėvai, du suaugę jų sūnūs ir vieno sūnaus žmona), pasakė, kad vietiniai gyventojai tuos žudikus vadina banditais. Anušauskas suskubo pranešti turįs informaciją, kad niekas nieko nežudė, kad įvyko susišaudymas tarp partizanų ir stribų Lebrikų. Pastarieji buvo nukauti.
Viena Seimo narė pasakė, jog ji, išgirdusi žodį „stribai“, apstulbo. Kai kurių kitų Seimo narių reakcijos irgi buvo netikėtos. Bet netrukus pasirodė, kad Anušauskas jokios informacijos apie Lebrikų stribavimą neturi. Ir niekas neturi.
Taigi minėtą skaičių galėtume sumažinti dar penkiais asmenimis. Taip palaipsniui mažinant, ko gero, pastebėtume, jog išdavikų nebuvo nerealiai daug, tik likviduota buvo daug.
Kodėl estai, latviai, ukrainiečiai elgėsi kitaip? Juk ten irgi žmonės prievarta buvo varomi į kolchozus. Ten irgi buvo kolchozų pirmininkai ir komunistai, komjaunuoliai, ir dar kokie nors. Ir čia peršasi štai tokia versija: Estijoje, Latvijoje ir kitur patriotizmas buvo racionalesnis. Mūsų patriotizmo buvo karštesnis. Todėl net valsčiuje pasklidęs gandas „Pabaisos“ galvoje įskėlė kibirkštį ir driokstelėjo šūviai.
Ir šiais laikais patriotizmo temperatūra mūsuose, ko gero, yra tiek padidinta. Ji gal yra aukštesnė už ES vidurkį. Todėl galima suprasti ir Seimą, kuris „apšala“, išgirdęs žodį. Bet neapšala dėl žmonių žūties, dėl jų vaikų, likusių našlaičiais, likimo. Per visą atkurtos Lietuvos trisdešimtmetį nei Seime, nei kurioje nors valstybinėje institucijoje (pvz., Prezidentūroje, Vyriausybėje, Krašto apsaugos ministerijoje ir t.t.) nė karto nebuvo parodyta iniciatyva prisiminti, pagerbti tuos, kurie buvo beatodairiškai likviduoti.
Tiesa, kalbant apie Lebrikus, šeimos palikuonys visgi buvo prisiminti. Buvo pasidomėta, ar Lebrikų anūkas ar anūkė gali užimti aukštas pareigas valstybės tarnyboje.
Tad negalime sakyti, kad pokario išdavikų tema yra išsemta. Bet tai nereiškia, kad galime gyventi praeitimi. Lietuvą tebesupa priešai. Gal jų šiandien dar daugiau negu kada nors anksčiau. O kur išdavikai? Mūsų patriotizmas įprasmina save, kai jis kovoja su išdavikais. Jei nėra išdavikų, nėra ir patriotų. O patriotų yra.
Taip praėjusių metų pabaigoje radosi du išdavikai. Juos atrado žinomi visuomenės atstovai. Tai Andrius Tapinas ir Andrius Užkalnis. Jie atrado, kad teatriniame pasaulyje plačiai žinomas režisierius Rimas Tuminas ir populiari kino bei teatro aktorė Ingeborga Dapkūnaitė yra tėvynės išdavikai. Patikslinsim: išdavikė Dapkūnaitė yra Užkalnio, ir tik jo, atradimas ar projektas. Gi Tumino kaip išdaviko portreto autorystės vienam asmeniui priskirti negalima. Tapinas pirmas tarė žodį. Reikšmingais žodžiais jį palaikė vėlgi Užkalnis, tarptautinių santykių ekspertas Marius Laurinavičius, politikas Vytautas Juozapaitis ir kai kurie kiti.
Žvelgiant plačiau, suprantama, kad šie asmenys buvo įvardinti būtent taip - išdavikai. Rusija, kaip ir Baltarusija ar Kinija, yra mums ir visam demokratiniam Vakarų pasauliui nedraugiškos šalys. Tad kaip gali būti vertinami Lietuvos piliečiai, gyvenantys tose šalyse, dirbantys bei mokantys mokesčius į tų šalių biudžetus?
Žvelgiant dar plačiau, šalia menininkų galima būtų išdavikais paskelbti krepšininkus, žaidžiančius Rusijos komandose, ir verslininkus, verslaujančius Rusijoje ar Kinijoje.
Žodžiu, reikia gerai apsidairyti ir pamatysime, ko nematėme. Kol kas apsistosime prie to, kas yra ne tik įvardinta mūsų visuomenės veikėjų, bet ir išanalizuota.
Rimas Tuminas yra išdavikas pagal Tapiną ir kitus
Kaip žinia, Tuminas dirba režisieriumi ir meno vadovu Maskvos J. Vachtangovo teatre. Šio teatro šimtmečiui paminėti Tuminas pastatė spektaklį „Karas ir taika“. Premjeros išvakarėse jis davė interviu Rusijos pirmojo kanalo laidų vedėjui V. Pozneriui. Čia viskas ir nutiko. Pokalbio pradžia nieko baisaus nežadėjo. Buvo kalbama apie meną, teatrą ir pan. Bet vėliau Pozneris pasuko kalbą link politikos. Tuminas šiek tiek pasimetė. Jis atėjo kalbėti apie teatrą. Pozneris paklausė Tumino, ar jo tėvas lietuvis, juk jo vardas nelietuviškas.
Tuminas pasakė, kad jo tėvas buvo krikštytas Antanu, bet vėliau savo vardą pasikeitė į Vladimirą. Taip Tuminas iš Antonovičiaus pasidarė Vladimirovičius. Pasirodo, Tumino tėvas buvo „frontavikas“. Jis nuėjo iki Berlyno ir grįžo namo. Bet grįžo su karo pasekmėmis. Jis įtikėjo tarybų valdžia.
Dar Pozneris paklausė, ar Tuminas laikąs rusus okupantais. Tuminas atsakė nelaikąs.
Tada Pozneris paklausė, ar Tuminas žinąs ką nors apie Sovietų Sąjungos ir fašistinės Vokietijos trisdešimt devintųjų metų slaptus protokolus. Tuminas atsakė žinąs.
Ir tada Poznereis paklausė, ar jis žino, prie ko jie privedė. Tuminas aiškiai sutrikęs kažkaip be ryšio nusišypsojo ir pasakė nei šį nei tą: „na ir kas?“ Gal jis norėjo, kad Pozneris patikslintų klausimą, gal nesumetė, ką atsakyti.
Reikia manyti, koks nors ramesnis klausytojas/žiūrovas būtų niekaip nesureagavęs. Na, nelabai čia vykusiai Tuminas sušneko. Visiems visko pasitaiko. Bet pilietiškesnis vertintojas sureagavo. Sureagavo ir gerbiamas Tapinas.
Jam tie žodžiai apie tėvo vardą, apie tą rusų neokupaciją buvo tiesiog fantasmagorija. O Tumino pasimetimas, ta jo šypsena (anot Tapino, juokas), tas „na ir kas?“ buvo klaikuma. Ir jis pavarė taip, kad mažai nepasirodė. „Žinot, net šiurpas nuėjo“, - Feisbuke rašė Tapinas. ,,Ir aš viską suprantu – turi kalbėti tokius dalykus Pervyj Kanale, jei dirbi Vachtangove, jei tave su jubiliejumi sveikina Putinas ir priimi Garbės ženklus iš kruvino diktatoriaus rankų.
Bet jeigu tau Molotovo ir Ribentropo sandėris, kuris sudraskė mūsų valstybę, yra „na ir kas“, tai gal ir lik tada Vladimirovičium“.
Po dienos kitos Tuminas pats pakomentavo tą interviu. Jis pasakė, jog interviu - tai buvusi provokacija. Jis teigia, kad per TV parodytas interviu buvo techniškai apdorotas (tai buvo ne tiesioginė laida - J.J.). „Paviešintame įraše, - sako Tuminas, - viskas pateikta taip, tarsi režimo aš nelaikyčiau okupacija“.
„Mes visi suvokiame, suprantame, kad buvo ir okupacija, ir holokaustas. Taigi, tai buvo provokacija“.
R. Tuminas užsimena ir apie sveikatą. „Aš ir taip blogai jaučiuosi, (...) bet tai buvo blogiau už bet kokią ligą“.
Šie Tumino žodžiai niekam neberūpėjo.
Sureagavo Užkalnis. Jis nesako, matė ar nematė tą interviu. Jis ir taip žino, kad Tuminas atidirbinėja Maskvai. Jis apie tai jau rašęs pernai. Užkalnis sako žinąs, kad Tuminas sunkiai serga. Jis palinki sergančiam sveikatos.
Bet negailestingai supeikdamas Dapkūnaitę, tuo pačiu peikia ir Tuminą.
Jau minėjome, kad visa tai vertinant dalyvauja ir Laurinavičius. Apie Tuminą jis sako: „Jis sąmoningai dalyvauja Rusijos hibridiniame kare prieš Lietuvą. Ir tą daro tikrai ne pirmą kartą. Jis Kremliaus naudojamas kaip ginklas prieš Lietuvą“.
Pagaliau tašką rašo Juozapaitis. Jis sako, jog Putinas globoja Vachtangovo teatrą, o tuo pačiu jis globojąs ir Vilniaus Mažąjį teatrą. Mat Tuminas yra ne tik Vachtangovo teatro meno vadovas, - jis eina ir jo įkurto Vilniaus Mažojo teatro meno vadovo pareigas. Pastatęs „Karą ir taiką“ Tuminas žadėjo su visam grįžti į Mažąjį. Juozapaitis čia mato aiškią grėsmę. Putinizmo užkratas, kuriuo jau persiėmė Vachtangovas, per Tuminą persimes į Mažąjį. Tuminą reikia „nuimti“ nuo Mažojo ir jo vieton pastatyti teisingų pažiūrų žmogų, kuris kurs teisingą meną.
Taigi šitoje vietoje Tumino temą galime laikyti išsemta ir imtis kitos temos.
Ingeborga Dapkūnaitė yra išdavikė pagal A. Užkalnį
Užkalnis informuoja, kad Ingeborga Dapkūnaitė yra didelė Tėvynės išdavikė. Jos išdavystė - tai „Lietuvos laisvės apspjovimas“. Tai toks išdavikiškas spjūvis Lietuvai į veidą, „kurio parsidavusi lakštingala Salomėja Nėris net nesapnavo“.
Užkalnis labai abejoja, ar ji ir Tuminas suvokia žodžio „patriotizmas“ reikšmę.
Užkalnis ne tik konstatuoja Dapkūnaitės išdavystės faktą, bet ir nustato jos ir Tumino vietą istorinėje tėvynės išdavikų panoramoje. Pasirodo, jie yra „Cvirkos, Liudo Giros, Salomėjos Nėries ir kitų išdavikų ir Tėvynės pardavinėtojų tradicijų tęsėjai ir įpėdiniai“.
O dabar kiek detaliau apie Užkalnio projektą.
Tam jis vėlgi pasirinko Dapkūnaitės interviu, duotą Pozneriui. Mes gi žvilgtersime į šio pokalbio, trunkančio apie 50 minučių, trumpą atkarpėlę.
Pozneris klausia: „Sakykite, 91-ųjų sausis koks buvo jums?“
Dapkūnaitė: ,,Prie visų tragiškų aplinkybių, tai buvo neįtikėtinų vilčių metas. Metas, kaip pasakyti. Tai buvo atsisveikinimas su komunistine santvarka. Ir tai buvo viltys, kad mes gyvensim kitaip. Kad mes galėsim statyti spektaklius, kuriuos norėsim, kad mes galėsim švęsti Kalėdas“.
Pozneris: ,,Na ir kaip, viltys išsipildė?“
Dapkūnaitė: „Na, gyvenimas, viltys irgi keičiasi. Aš pamenu labai aiškiai, kažkur 92-aisiais metais aš prie restorano pirmą kartą pamačiau Vilniuje moterį, kuri prašė manęs išmaldos, ir joje kažkas buvo inteligentiško (i ona byla v čiom to inteligentnaja ženščina). Stovi ir prašo išmaldos, ir man tai buvo didelis sukrėtimas.
Kaip čia pasakius, gyvenimas visiškai pasikeitė. Ir į tą pusę taip pat. Tai buvo greta“.
Štai kur slypi išdavystė! Ji būtent ten, kur Dapkūnaitė sako pirmą kartą prie restorano durų pamačiusi inteligentiškos išvaizdos moterį, kuri, beje, prašė jos išmaldos.
Bet ir šitame gabalėlyje Užkalniui kaip ko per daug. Jis iš Dapkūnaitės interviu dar išmeta žodžius, kad ta moteris, prašanti jos išmaldos, buvo „inteligentiška“.
Išmetęs šios elgetaujančios moters išskirtinį bruožą, Užkalnis jau gauna eilinę elgetą. Ir tada jis ima plūsti Dapkūnaitę.
Gal ji kokia nukvakelė! Ji pirmą kartą pamatė Vilniuje elgetą tik 92-ais metais? Ar ji nematė elgetų sovietmečiu? „Tai ką, ji niekada nebuvo prie Aušros vartų, kur ir sovietiniais laikais buvo elgetų. Tai reikštų, kad ji tiesiog apsimelavo. (...) gal ji nupušusi ar kliedinti, gal tikrai menininkė kalbasi su dievais“. Kadangi Užkalnis šį nedidelį epizodą prie retorano durų laiko išdavystės šerdim, privalome jį apžvelgti plačiau.
Ingeborga savo interviu visgi užsimena ne apie Aušros vartų elgetų kontingentą, ne apie elgetas profesionalus, kurie sėdėjo ir tebesėdi vos ne prie visų senamiesčio bažnyčių. Ji užsimena apie visai kitą tipą elgetų, kurį tada vadinom elgeta su aukštuoju išsilavinimu.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais, žlugus sąjunginio pavaldumo įmonėms, darbo neteko ne tik eiliniai darbininkai, bet ir aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Štai tada ir pasirodė elgeta su aukštuoju. Ir tai buvo, deja, visai naujas reiškinys. Tie / tos elgetos skyrėsi nuo įprastų Aušros vartų elgetų ir apsirengimu, ir laikysena, ir išmaldos prašymo maniera. Tos elgetos rodėsi neilgai, gal emigravo, gal susirado darbą. Visgi tai buvo išsilavinę žmonės.
Taigi, Dapkūnaitė nekliedi.
Be abejo, iš vieno elgetiško epizodėlio šimtmečio išdavikės portreto nenupaišysi. Ir Užkalnis prideda kai ką asmeniškai nuo savęs (nors sako nieko nepridėjęs).
Skaitant Užkalnio tekstą ir lyginat jį su interviu, rodos, kad pridėta ne taip jau kukliai.
Užkalnis rašo: „Gal jai laimingais sovietiniais laikais nebuvo ir eilių, ir maisto trūkumo, ir balų gatvėse, ir kalėjimų, ir blaivyklų“. Betgi Dapkūnaitės interviu nėra nei užuominos apie laimingus sovietinius laikus, tuo labiau apie jos laimingą sovietmetį. Ten apie sovietmetį beveik nekalbama. O iš to, ką Dapkūnaitė kalba, išeina priešingai.
Pagaliau į Poznerio klausimą, ar jai negaila Sovietų Sąjungos žlugimo, Dapkūnaitė atsako aiškiai: „Ne“.
Jei yra išdavystė, turi būti ir jos pasekmės. Tos pasekmės tai milijonai suklaidintų rusų. „Žinote, ką suprato milijonai Rusijos žiūrovų?“ - klausia Užkalnis. O iš kur mums žinoti? Užtat Užkalnis žino. Jis žino, kad tie milijonai rusų Dapkūnaitę suprato taip, kaip jis stengiasi išaiškinti savo tekste. Tai yra prie ruso lietuviams buvo gerai, o dabar labai negerai.
Gal milijonai rusų taip viską ir suprastų, jei jie žiūrėtų ne interviu, o pasiskaitytų Užkalnio tekstų. O gal pasiskaitę jie suprastų, kad Lietuvoje gilus sovietmetis? Kad kažkoks komsorgas vanoja savo oponentus, vadina juos nukvakėliais, nupušėliais, prisimelavusiais. Pagaliau paskelbia nuosprendį – jie yra išdavikai, tėvynės pardavinėtojai.
Žodžiu, pasiskaitę Užkalnio, milijonai rusų galėtų suprasti: Lietuvos laisvos nebėr, Lietuva - LTSR.
Pabaiga
Senųjų ir naujųjų metų sandūra, lydima įvairių geopolitinių ir vidinių įtampų, sudarė palankias sąlygas išdavysčių protrūkiui. Jos jau, atrodo, pratrūko. Ir vėl giliomis įžvalgomis pasidalino Laurinavičius.
Šalies prezidentui Gitanui Nausėdai suabejojus Taivanio atstovybės atidarymo tikslingumu, jis pareiškė: „Prezidentas, užuot gynęs valstybę, jisai stojo kitos mus užpuolusios valstybės pusėn ir pradėjo giedoti mus užpuolusios valstybės giesmę. (...) Iš esmės tai yra valstybės interesų išdavystė“.
Gi Naujųjų išvakarėse prezidentas Valdas Adamkus TV laidoje „Panorama“, kalbėdamas kiniškąja tema, pasakė: „Nuostoliai yra milžiniški. O to visiškai nereikėjo“. Taigi ir Adamkus, žmogus iš Amerikos, stoja neprietelių pusėn. Nors nėra čia ko labai gąsčiotis. Jei tauta nešiojasi išdavystės geną, tai kodėl prezidentai turėtų būti kitokie?
Neramus nūdienos pasaulis nežada ramaus gyvenimo. Neramus gyvenimas žada išdavystes.
P. S. Galime manyti, kad mūsų apžvelgti išdavysčių tyrimo metodai yra unikalūs. Jie leidžia be didelių laiko sąnaudų bei pastangų pasigaminti šnipą. Jei yra noras, ir du, ir tris. Teoriškai mąstant, maksimalus išdavikų skaičius prilygtų šalies gyventojų skaičiui.
Kadangi pastarasis sparčiai traukiasi (per paskutinį dešimtmetį netekom apie du šimtus tūkstančių gyventojų), reiškia, ir potencialių išdavikų skaičius viltingai mąžta. Tai teikia vilčių, kad išdavystės bacila su laiku bus likviduota. Ar bent jos liks labai mažai.
