Baikit, nemanau.
Visuomenės susiskaldymas yra demokratijos norma, laisvos visuomenės laimė ir būtinybė. Negali būras, ariantis prichvatizuotas žemes, visada turėti tokį pat interesą kaip agrooligarchas Karbauskis. Karalienės Mortos mokyklos mokytoja – kaip mokyklos įkūrėja A. Landsbergienė.
Poeto, aktoriaus ar slaugytojos interesas kaip dangus nuo žemės skiriasi nuo IT vyrukų, mūrininkų, dailidžių ir santechnikų interesų. Žmonės buvo, yra ir bus susiskaldę.
Bet tas susiskaldymas nereiškia, kad kažkurie iš tų skirtingai Dievo gėrybių gaunančių žmonių dėl to kada nors lips su batais ant altoriaus, nubaubs žuvusiųjų atminimą ir paskui dar tris dienas kaifuos feisbuke girdamiesi, kaip jie gražiai sušiko laisvės kovotojų minėjimą, o nupušę galutinai planuos tokius pat išpuolius per Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.
Taip elgiasi tik saujelė iškrypėlių ir chuliganėlių. Susiskaldymas, kaip ir visuomenės skaldymas, jei toks ir būtų, nė prie ko. Apskritai dabartinis visuomenės susiskaldymas tėra vaikų žaidimas, palyginti su tuo, ką Lietuva jau yra išgyvenusi.
Tverdamas Lietuvą Mindaugas nugalabijo kunigaikščius Bulionis ir Ruškaičius, iš viso gal 40 giminaičių ir kilmingųjų. Jo sūnėnas Tautvilas bėgo pas rusėnus ir kalavijuočius, o galiausiai jį nugalabijo karaliaus priešas Treniota, nes Tautvilas jau buvo susitaikęs su Mindaugu.
Treniotą nudaigojo karaliaus arklininkai. Karaliaus ir jo sūnų žudikas Daumantas pabėgo į Pskovą, tapo jo kunigaikščiu ir net stačiatikių šventuoju Timofejumi, kuris garbinamas kaip Pskovo gynėjas nuo kalavijuočių ir lietuvių, jei ką.
O ką darė didžiausias visų mūsų herojus Vytautas Didysis? Du kartus pabėgo pas pikčiausią LDK priešą – Kryžiuočių ordiną. Su kryžiuočių maršalo Engelhardo Rabe‘s ir žemaičių būriais 1390 m. supleškino Kernavę ir Vilniaus Kreivąją pilį. Laikė apgulęs Vilniaus pilį, kurią nuo kryžiuočių ir Vytauto gynė lenkai. Štai kur susiskaldymas.
1702 m. tarp Valkininkų ir Lieponių smuklės įvyko LDK didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos kariuomenės mūšis su LDK bajorų opozicija. Kelias valandas plakėsi 6 000 lietuvių, krito keli šimtai. Sapiega sumuštas. Jo būriams vadovavęs sūnus nugalabytas jau po mūšio Valkininkų pranciškonų vienuolyne. Čia tai „artimo meilė“.
Bet ieškant dar didesnio susiskaldymo nebūtina brautis taip giliai į LDK praeitį.
Po V. Landsbergio išrinkimo Aukščiausiosios Tarybos pirmininku dėl A.Brazausko gerbėjų ir Maskvos kurstomo nepasitenkinimo Lietuva susiskaldė taip, kad dar dešimt metų vieni kitus pravardžiavo landsbergininkais ir brazauskininkais. Brolis prieš brolį, žmona prieš vyrą, vaikai su tėvais riejosi.
Šito susiskaldymo apogėjus – 1992-ųjų vasara, kai daugumą praradęs V. Landsbergis išvedė savo šalininkus iš posėdžių salės. Beveik du mėnesius dėl parlamentinės „rezistencijos“ parlamento darbas buvo paralyžiuotas. Įstatymai nepriimami, Vyriausybė savivaliavo.
Iš abiejų pusių liejęsi teisingi ir dar labiau neteisingi kaltinimai taip įkaitino atmosferą, kad liepos 21-ąją atstatydinant premjerą Vagnorių, Sąjūdžio suvežta minia baubė kaip ta urdominė ir dar daužė į posėdį einančius Landsbergio priešininkus.
Sunku dabar patikėti, bet tą minią kurstė tuomet dar jaunas A. Kubilius.
To meto susiskaldymas buvo absoliutus – rudenį vieni buvo už Landsbergio Sąjūdį, kiti už Brazausko LDDP. Būti kitokiu reiškė būti niekuo. Centristai ir liberalai tų metų rinkimuose gavo po 1,5 proc. balsų. Paskutinė šio susiskaldymo atrūga – 1993 m. pakaunės savanorių sukilimas.
Tačiau kad ir kokia tada buvo susiskaldžiusi Lietuva, jos politinis elitas dar turėjo atsakomybės jausmą. Sugebėjo susitarti ir dėl pirmalaikių rinkimų, ir dėl naujos Konstitucijos. Gal todėl Lietuvos neištiko Baltarusijos likimas.
Ne ką mažesnio susiskaldymo būta 2004-aisiais per Pakso apkaltą. Paksas varinėjo per Lietuvą, telkė šalininkus, jų būriai šlaistėsi po Vilnių, o iki pat apkaltos pabaigos apklausos rodė, kad Pakso šalininkų ir priešininkų skaičius yra apylygis. Jei ne sėkminga apkalta, Lietuvos demokratija galėjo dar prieš Orbaną nueiti Vengrijos „demokratijos“ keliu.
Taip galėjo nutikti ir per trejus metus trukusią Garliavos ofenzyvą. 2009-ųjų spalį po Kauno teisėjos Venckienės brolio Kedžio įvykdytų teisėjo Furmanavičiaus ir svainės žudynių Venckienei, ne be politikų pagalbos ar jų neveikimo, pavyko suskaldyti šalį į kone lygias dalis.
Dabartiniai vakseriai ir antivakseriai bendras žvakeles degiojo, tomis pačiomis kreidutėmis paišė. Realiais lavonais snigo. Teismo sprendimai nevykdomi. Prezidentė Grybauskaitė saugojo nuo teisingumo sąmokslo teorijas ir anarchiją sėjusią, vaiką iš motinos pagrobusią Kauno apygardos teisėją. Jei ne policijos vado Skvernelio asmeninė drąsa įvykdyti teismo sprendimą, Lietuvos demokratiją 2012-ųjų rinkimuose galėjo ištikti katastrofa.
Baubimas per Sausios 13-osios minėjimą yra šlykštus. Bet tai ne susiskaldymas. Net ir rugpjūčio riaušių negalima lyginti su minėtais susiskaldymo atvejais. Baubė tik 750 dundukų. Jų vadų partijos nepraėjo 5 proc. barjero į Seimą, o tos, kurios praėjo, menkos, skyla, išsibėgioja.
Bet problemą vis tiek turim? Taip, ir didelę. Tik tai nėra nei tautos susiskaldymas, nei jos skaldymas. Kas yra blogai, kaip, beje, blogai buvo ir per Garliavos įvykius bei Pakso apkaltą, tai, kad prezidentas visaip skatina agresyviausią visuomenės sluoksnį nesilaikyti įstatymų.
Valstybėje visada buvo ir bus išcentrinių jėgų. Bet tik tada, kai pirmasis valstybės asmuo ima žaisti su tomis išcentrinėmis jėgomis, valstybė yra pasodinama ant parako statinės.
Prezidentas turi būti visų prezidentas, bet pirmiausia jis turi būti teisingas. O tai padaryti galima tik būnant įstatymo pusėje. Visais atvejais, kai pirmasis asmuo ar kiti aukšti politikai atsisakė būti teisingi dėl didesnio populiarumo ir valdžios, Lietuva turėjo bėdos.
Seimo tyrimą dėl jo ryšių su borisovais ir kikališviliais Paksas pavadino valstybės perversmu. Grybauskaitė toleravo teismų sprendimų nevykdymą, pataikavo lobovų ir kitų kalėjimo auklėtinių valdomai Garliavos miniai, neatleido Venckienės net po Teisėjų tarybos prašymo, kalbama, kad pati slapta susitikinėjo su Venckiene. Tuo skatino minią dar labiau nesilaikyti įstatymų, de facto buvo vaiko pagrobėjų pusėje.
Tai nereiškė, kad ji skaldė Lietuvą. Ji tiesiog nieko nedarė, kad išcentrinė jėga nenulaužtų teisinių ir demokratinių valstybės pagrindų.
Sėdintis prezidentas irgi neskaldo Lietuvos. Šalis natūraliai susiskaldžiusi. Blogai tai, kad prezidentas nėra teisingas. Mano, kad jo pareiga – stovėti abiejose barikadų pusėse. Bet abi pusės vienu metu niekada nebūna teisios. Teisi būna viena ir tik ta, kuri nepažeidinėja įstatymų. Nebaubia per žuvusiųjų pagerbimą.
Jei prezidentas nesudraudžia viešosios tvarkos pažeidėjų, jis nėra teisingas. Savo svyravimu skatina tuos pačius lobovus nepaklusti įstatymams, priiminėja įstatymą ne kartą pažeidusį teistą Celofaną, kviečia į valstybinį priėmimą ponias, kurios viešai ragina nepaklusti įstatymui, skatina riaušes. Lankosi restoranuose, kurių savininkai deklaruoja, kad jie nesilaikys įstatymų, ir daro tai neslėpdamas, jog nori juos dėl to palaikyti moraliai.
Bandydamas įstatymo pamynimą, smurtauvimą ir baubimą per mirusiųjų paminėjimą paversti valstybės gyvenimo norma, prezidentas įjungia teisinės valstybės išcentrines jėgas.
Ne pirmą kartą taip Lietuvai nutinka. Ir kas kartą išcentrinės jėgos mechanikai buvo valstybės vadovai. Graudžiai simboliška, kad tą akimirką, kai mitingo tribūnoje visi atsistojo bandydami bent taip palaikyti su okupantais kovojusią vienuolę, kitus kalbėtojus, Nausėda su ponia ir Grybauskaitė liko sėdėti.
Vardan tų skystų baubikų plojimų gatavi blusą gelžkeliu iš Vilniaus į Kauną varyti? Vieną dieną su tokiais galima prasėdėti ir Lietuvą.
