Kraupu, bet neįtikėtinai žmogiška. Situacija aiškiai atskleidžianti dažną žmonių pasirinkimą - nematom, negirdim ir širdies neskauda. Nes taip yra paprasčiau. Jeigu pamatytume tą košmarą, išgirstume tą skausmą, greičiausiai nebegalėtume ramiai gyventi. Greičiausiai pamatytume žmogų, su visais jo jausmais ir skausmu, o ne kažką bevardžio, tik kažkokią auką ar kažkieno įrankį.

Ko gero tas suvokimas priverstų pradėti gailėtis to žmogaus. Galbūt suprastume, kad ir mums reikia prisiimti atsakomybę. Už tai ką padarėme arba už tai, ko nepadarėme. Gyvenimas nebebūtų toks koks buvo. Jeigu pamatytume kitame žmogų.

Todėl geriau yra nematyti. Ignoruoti. Nes viskas kas vyksta blogo, nežmoniško, skausmingo, neteisingo yra ne apie mus. Apie kažką kitą, bet ne apie mus. Mes tame nedalyvaujam, nes mes ne tokie. Mes visada geresni. Ir mes visada teisūs.

Mes galime sau leisti bet kada ir bet kokiomis aplinkybėmis reikšti savo nuomonę. Nes nuomonė yra svarbiau už aplinkybes. Jeigu kažkam dėl to liūdna ar skauda, jo problemos. Mes žinom geriausiai, kada yra tinkamas metas.

Mes galim sau leisti manipuliuoti žmonių jausmais, nes tai daryti lengva, o rezultatas garantuotas. Mums nesvarbu, kad tai ką sakome, yra melas, mes tai vadiname šventu melu. Mes jaučiamės dievais, gelbėjančiais pasaulį ir civilizaciją nuo „kažkokio blogio”. Nes mes geriausiai žinom, kas tas „blogis“ yra.
Daiva Žeimytė-Bilienė


Mes turim teisę negirdėti tų, kurie darė viską, jog mes apskritai kažkokias teises turėtume. Nes jie tik istorija. O mes šiandiena. Mes turim teisę negirdėti net ir tų, kuriems ta akimirka primena didžiausią gyvenime košmarą - artimojo mirtį. Bet mes nemanom, kad šokti ant kapo yra paprasčiausiai šlykštu. Mes manom, kad tikslas pateisina priemones. Mes manom, kad mūsų tikslas yra teisingas, nes mes ir esame tiesa.

Mes galim sau leisti kiekvieną dieną vemti vienas ant kito viešoje erdvėje. Nes vemti ant nuotraukos labai lengva, į akis žiūrėti nereikia. Mes galime tai daryti be jokios atsakomybės. Nes atsakomybė yra silpnųjų reikalas. Mes manom turintys teisę kitą pasmerkti per sekundę, nesusimąstant, kokios to gali būti pasekmės, kaip tai stipriai gali paveikti ir pakeisti kito žmogaus gyvenimą. Mes galim sau tai leisti, nes gyvenimas juk kito, ne mūsų.

Mes galim sau leisti manipuliuoti žmonių jausmais, nes tai daryti lengva, o rezultatas garantuotas. Mums nesvarbu, kad tai ką sakome, yra melas, mes tai vadiname šventu melu. Mes jaučiamės dievais, gelbėjančiais pasaulį ir civilizaciją nuo „kažkokio blogio”. Nes mes geriausiai žinom, kas tas „blogis“ yra.

Mes galim sau leisti turėti tvirtą savo nuomonę apie kitą. Net jeigu jo gyvenime nematėm. Ir net nepažįstam. Jeigu mes jo nepažįstam, vadinasi jis blogas. Dėl to, kad mes žinome, kas yra kas, dėl mūsų išankstinių nuostatų kasdien kas nors tampa protingesnis arba kvailesnis, silpnesnis arba stipresnis, geresnis ar blogesnis. Mes visiems ir visada demonstruojame savo lūkesčius, kurie nulemia mūsų elgesį.

Ko gero tas suvokimas priverstų pradėti gailėtis to žmogaus. Galbūt suprastume, kad ir mums reikia prisiimti atsakomybę. Už tai ką padarėme arba už tai, ko nepadarėme. Gyvenimas nebebūtų toks koks buvo. Jeigu pamatytume kitame žmogų.
Daiva Žeimytė-Bilienė


Mes galime manyti, kad kiti yra žiopliai, neturintys supratimo, kaip reikia gyventi. Nes mes esame supratimas.

Mes galime viską, tik niekaip negalime sau leisti kitame žmoguje pamatyti žmogaus.
Norbertas Černiauskas knygoje „Paskutinė Lietuvos vasara” vaizduoja Lietuvos kasdienybę paskutiniąsias dvi birželio savaites iki okupacijos. Žmonės gyveno įprastinį gyvenimą, suprasdami, kad aplinkui vyksta karas, bet visgi dorai nenujausdami artėjančios grėsmės. Istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas Norbertas Černiauskas daro išvadą, kad „1940 -ieji yra kaip istorijos pamoka, iš kurios reikia vis naujai ir naujai mokytis. <> Birželio 15 -osios katastrofa įvaizdinama kaip autoritarinio Antano Smetonos režimo ir jo valdomos visuomenės abejingumo, antidemokratiškumo ir pilietinio nuopolio rezultatas”.

Istorija linkusi kartotis. Klausimas mums visiems - ar mes leisime, kad taip nutiktų?