Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno.“ Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“
Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens.“ Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui.“ Tie nunešė.
Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“
Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. (Jn 2, 1–11)
Norėdami atskleisti šių vestuvių didingumą, turime prisiminti, jog Jono evangelija skiriasi nuo kitų evangelijų – Morkaus, Mato ir Luko. Jonas aprašo Jėzaus gyvenimo įvykius taip, kad skaitytojas tik tikėjimo dėka geba įžvelgti gilesnę jų prasmę, peržengti realiai matomą tikrovę. Įvairiomis detalėmis Jonas atskleidžia simbolius, kurie mums padeda geriau suprasti Jėzaus žinią ir jo asmenį.
Tačiau kartu visada privalu neišleisti iš akių, kad simbolinis kurio nors vyksmo pobūdis ir jo istorinis faktiškumas nėra priešingybės. Iš esmės istorinis aktas kartais įgyja prasmę tik simbolinio supratimo plotmėje, bet dėl to netampa mažiau istoriškas.
Kaip žinia, Senajame Testamente vestuvės buvo Dievo meilės savo tautai simbolis. Šios Dievo ir jo tautos santuokos visi laukė ateityje (Oz 2, 21–22; Iz 62, 4–5). Tad būtent per vestuvių šventę, šeimos aplinkoje, Jėzus padaro savo pirmąjį stebuklą, kreipiantį į naują tikrovę.
Pirmiausia šiame pasakojime pastebima, kad, remiantis stalo prievaizdo išvada, kurią jis pasakė jaunikiui paragavęs vyno, atrodo, kad įvykio esmė yra ne tiek vandens perkeitimas vynu, bet kad šis vynas yra geresnis už prieš tai buvusį vyną. Pirmąjį vyną jaunieji paruošė puotai, o antrąjį dovanoja Jėzus. Ir būtent pastarasis yra geresnis.
Tai galima suprasti palyginus Dievo per Mozę duotą Įstatymą ir tai, ką Jėzus dabar dovanoja žmonėms. Ir pirmesnis vynas buvo geras, tai yra Įstatymas, tačiau Jėzaus vynas yra geresnis, nes jo apreiškimas viršija Įstatymo apreiškimą. Dabar Dievo meilė pasirodė gyvai ir aiškiai: „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų“ (Jn 1, 17).
Atkreipkime dėmesį į indų skaičių. Ten stovėjo šeši akmeniniai indai, mat prieš valgį ir po valgio reikėdavo atlikti ritualinį rankų apsiplovimą. Pradžios knygoje sakoma, kad Dievas šešias dienas kūrė pasaulį, o septintąją dieną ilsėjosi (2, 2–3). Iš čia ir žmonėms šešios dienos skirtos darbui ir saviems reikalams, o septintoji diena, sekmadienis, yra šabas – Viešpaties diena.
Senoji Sandora kartu su jos religinėmis apeigomis buvo kaip tos šešios pasiruošimo darbo dienos, kurių tikslas yra paruošti Viešpaties dienai, tikrajam džiaugsmo šabui. Ta septintoji Viešpaties diena prasideda su Kristumi – vienintelio Dievo ir žmonių tarpininko įžengimu į pasaulį, su jo atneštąja Naująja Sandora.
Senojo Testamento liturgija ir visos religinės praktikos buvo tarsi vanduo. O tikrasis Dievo artumo dvasinis vynas yra Naujosios Sandoros vynas – būtent už visų nuodėmes ant kryžiaus išlietas Dievo Sūnaus kraujas.
