Tai – didžiausias atvejų skaičius Lietuvoje nuo pandemijos pradžios, tačiau mes jau seniai pavargę nuo tų skaičių, bauginimų ir užsitęsusios nežinios. Todėl kalbėjimo tonas pamažu keičiasi. Tikriausiai pastebėjote tuos optimistinius pašnekėjimus, kad pandemija baigia išsikvėpti, o mes „tuoj tuoj“ pradėsime gyventi kaip įprasta.

Deja, taip nėra. Penkioliktąja graikų abėcėlės raide Omikron pavadinta viruso atmaina – labai užkrečiama, bet gerokai švelnesnė už tą, kurią vadina Delta. Dabar atvejų skaičiai tik didės, bet 250 lovų nebūtinai užsipildys, nebent sutaps kelios nelemtos aplinkybės: jeigu užsikrės daug neskiepytų nusilpusio imuniteto žmonių.

Ar jums niekada nekilo klausimas, kodėl pastaruoju metu rašoma tiek daug tekstų ir kuriama tiek daug filmų apie pasaulio pabaigą. Žanro klasika, žinau. Bet dabar atėjo jos aukso amžius. Per karantiną sukurta dešimtys naujų versijų, kaip viskas baigsis – vadinasi, yra milžiniškas tokios produkcijos poreikis. Tai, ką mes žinome, nebūtinai sutampa su tuo, ką jaučiame. O mes kažką, matyt, visgi nujaučiame. Nepaisant užkalbėjimų apie petį už laisvę, išsikvėpusį virusą ir galutinę mokslo pergalę.
Liudas Dapkus

Tačiau Omikron sąlyginis švelnumas jokiu būdu nereiškia, kad koronavirusas baigia pasirodymą. Jis tiesiog toliau mutuoja. O mes laukiame stebuklo, nes esame pavargę ir nebenorime apie tai iš viso nieko daugiau girdėti.

Mes nenorime žiūrėti aukštyn, nes ten nakties danguje žėri visai ne pirmoji ryto žvaigždė. Tai – kometa, kurią neseniai pasirodžiusiame filme vadina civilizacijų žudike. Geras filmas, rekomenduoju tą „Nežiūrėkite aukštyn“, nes tai alegorija, šiurpiai atspindinti mūsų pasaulį ir mus pačius. Problemos neigimas – tiek akivaizdžios ekologinės sistemos griūties, tiek pasaulio tvarką griaunančios pandemijos – yra logiška politinės lyderystės deficito ir visuotinio pakrikimo pasekmė.

Kas čia ką neigia, sakysite. Va, kaip viską riboja, vakcinas bruka, skiepų priešininkus terorizuoja. Jūs teisūs, bet tik labai maža dalimi, nes matote savo gyvenamą teritoriją.

O problema kiek didesnė. Švelniai tariant. Ar jums niekada nekilo klausimas, kodėl pastaruoju metu rašoma tiek daug tekstų ir kuriama tiek daug filmų apie pasaulio pabaigą. Žanro klasika, žinau. Bet dabar atėjo jos aukso amžius. Per karantiną sukurta dešimtys naujų versijų, kaip viskas baigsis – vadinasi, yra milžiniškas tokios produkcijos poreikis. Tai, ką mes žinome, nebūtinai sutampa su tuo, ką jaučiame. O mes kažką, matyt, visgi nujaučiame. Nepaisant užkalbėjimų apie petį už laisvę, išsikvėpusį virusą ir galutinę mokslo pergalę.

Matote, bėda su virusais šiuolaikiniame pasaulyje yra kiek kitokia nei juodojo maro ar ispaniškojo gripo laikais. Visi Žemės gyventojai yra sujungti į glaudų tinklą – ne tą skaitmeninį, bet realaus pasaulio kvėpuojantį voratinklį, kurio gijas nuolat tampo masinis tautų, rasių maišymasis keliaujant lėktuvais, traukiniais, laivais.

Tol, kol Madagaskare, Kambodžoje, Tanzanijoje ar kitur bus vakcinuotas tik mažas populiacijos nuošimtis, mes suksime vis tuos pačius ratus tamsiame miške.

Todėl net 99 proc. piliečių paskiepijusi (o tai – utopija) Europos Sąjunga, Didžioji Britanija ar Jungtinės Valstijos negalės švęsti grįžimo į normalų gyvenimą. Tol, kol Madagaskare, Kambodžoje, Tanzanijoje ar kitur bus vakcinuotas tik mažas populiacijos nuošimtis, mes suksime vis tuos pačius ratus tamsiame miške.

Virusas tose šalyse toliau virs savo sultyse, šokinės nuo vieno ligonio ant kito, kol susiras tinkamą porą naujai mutacijai ir sukurs ne kažkokį ten nugeibusį O variantą, bet kai ką rimto. Daug baisesnio žmonijai.

Omikron būtų galima palyginti su sloga – greitai prikimba, praeina per savaitę. Statistiškai atvejų daug, pasekmės – nežymios. Tačiau COVID-19 mutuoja greičiau nei laboratorijos kuria naujas vakcinas. Ir 2022-ieji šia prasme nesiskirs nuo dviejų ankstesnių pandemijos metų. Vasarą turėsime naują (tikėkime, vėl švelnią) atmainą, o štai metų pabaigoje gali ir nepasisekti.

Omikron variantas – tai dviejų skirtingų tipų virusų šeimų junginys. COVID-19 ir peršalimus sukeliantis rinovirusas. Pastarasis – virulentiškas, kitaip tariant, labai užkrečiamas. Šita sąjunga mums yra labai blogas ženklas. Tai – dar vienas įrodymas, kad COVID-19 yra greitų mutacijų ir rekombinacijų monstras. Jis geba neįtikėtinai įsigyti ir pačiu keisčiausiu būdu sukeisti genus.

Žmonijai (tai jos daliai su dviem ar trimis skiepais) nekantriai laukiant grįžimo „prie normos“, COVID-19 turi visas galimybes susimesti su kokia nors SARS ar MERS atmaina, kur mirtingumas – jau visai kitokio lygio, o 250 reanimacijos lovų užsipildytų per kelias dienas. Ką ten lovos, pati socialinė tvarka imtų trūkinėti, nes nebebūtų kam dirbti, gydyti, gelbėti.

Pasiekus 10–40 proc. mirtingumo lygį, viskas pradėtų byrėti – nuo gamybos iki energijos tinklų. Gyvenimas, kuris, kaip mums dabar atrodo, yra nepatogus, pasikeistų neatpažįstamai ir nesugrąžinamai. Štai tas tikrasis civilizacijos žudikas, tik jis – ne niūraus Holivudo filmo padangėje. Jis čia pat, mūsų esamajame laike.

Dabar trečiąją dozę vadiname sustiprinamąja – tai toks semantinis žaismas, tarytum žadant žmogui, kad štai pirmos dvi buvo išgelbstinčios, o šita jau viską sustiprina. Gausi – ir bus ramu visam laikui. Deja, jau po kelių mėnesių teks pakeisti žodžių tvarką ir prasmę. Ketvirtoji ir penktoji dozės bus bazinės, o šeštoji – sustiprinančioji.

Dabar trečiąją dozę vadiname sustiprinamąja – tai toks semantinis žaismas, tarytum žadant žmogui, kad štai pirmos dvi buvo išgelbstinčios, o šita jau viską sustiprina. Gausi – ir bus ramu visam laikui. Deja, jau po kelių mėnesių teks pakeisti žodžių tvarką ir prasmę. Ketvirtoji ir penktoji dozės bus bazinės, o šeštoji – sustiprinančioji. Paskui žmonės jas iš viso nustoti skaičiuoti, kaip kad neskaičiuojame sezoninio gripo vakcinų. Ir tai – tik progresyviai visuomenės daliai, kuri supranta, su kuo žmonija yra susidūrusi. Kiti paprasčiausiai jau seniai nežiūri aukštyn, nes tiki plokščia Žeme.

Sakote, čia viskas sutirštinta? Laukiate pavasario ir įprasto gyvenimo be kaukių, galimybių pasų, QR kodų? Aš irgi. Tačiau apie tas realias grėsmes jau senokai rašoma daugybėje rimtų mokslo leidinių, kurių neskaito nei politikai, nei dauguma jų rinkėjų. Blogos prognozės kenkia reitingams ir vartojimo įpročiams. Mes pavargome bijoti, mes norime gyventi. Aš irgi norėčiau, kad tie moksliniai straipsniai būtų tik piktų mizantropų paistalai, skirti mums sugadinti nuotaiką prieš pietus, o iki vakaro pamiršti kaip blogas sapnas.

Tačiau gali būti, kad taip nėra, o šiurpinančių prognozių autoriai kažką vis dėlto išmano. Kad mes nebūsime saugūs tol, kol pasaulis nebus paskiepytas, o pandemija grius ant mūsų galvų vis naujomis bangomis, kurias po 2022-ųjų nustosime skaičiavę ir džiaugsimės kažkaip ištempę dar vienerius sumautus metus.

Kai kas net teigia, kad 2022-ieji yra paskutinis šansas suvaldyti COVID-19, kurio stebuklingo savaiminio išnykimo mitu linkę tikėti daugybė protingų žmonių. Matote, dabar mažiau nei pusė planetos populiacijos yra paskiepyta bent viena doze. Keturiems milijardams reikia bent dviejų (ar trijų) skiepų. To nepadarius kitąmet jų reikės gerokai daugiau – skaičiuojant eksponentine augimo tvarka. Milijardai dozių žmonėms, kurių tautų pavadinimų gal nesate girdėję, bet jiems ten susirgus naujai išperėtu variantu būtinai išgirsite.

Visa tai – tikrai ne Lietuvos valdžios ar jos žmonių problema. Mes tvarkomės panašiai kaip kitos vakarų šalys – nei geriau , nei blogiau. Tai – globalaus politinės lyderystės deficito ir elementaraus negalėjimo suvokti problemos masto pasekmė.

Visa tai – tikrai ne Lietuvos valdžios ar jos žmonių problema. Mes tvarkomės panašiai kaip kitos vakarų šalys – nei geriau , nei blogiau. Tai – globalaus politinės lyderystės deficito ir elementaraus negalėjimo suvokti problemos masto pasekmė. Panašiai, kaip tie parodomieji tuščiaviduriai klimato kaitos valdymo forumai, šita pandemija jiems atrodo kaip kažkokia už horizonto blizganti kometa, kurios galima ir nematyti. Gal nepataikys į mus? Gal jos iš viso nėra? O štai reitingai ir artėjantys rinkimai – visiškai reali grėsmė, kurios ignoruoti negalima.

Tai ką daryti? Jūs asmeniškai, ko gero, jau esate padarę viską, ką galėjote. Gavote tris skiepus, vengiate masinių renginių ir reguliariai keičiate medicinines kaukes. Na, o mūsų lyderiai – tokie, kokių esame verti. Tai, ką dabar gali subrandinti lietuviškas genofondas.

Ne, jie tikrai neatras magiškų sprendimų, kaip užbaigti šią krizę, kad po to visi laimingai gyventume. Tokių burtų lazdelių neturi ir daug galingesnių valstybių vadovai. Nėra to graikiškos dramos Dievo, kuris trečiajame pjesės veiksme išlipa iš Mašinos ir padaro Stebuklą.

Teks kapstytis patiems. Pradėti nuo savo minčių ir lūkesčių. Kad tai jau greitai baigsis, kaip viskas bus kaip anksčiau. Jau geriau galvoti apie 2019 metus kaip aukso amžiaus pabaigą ir džiaugtis kiekviena savo diena, mažiau galvojant apie Psi, Omega ar kitą graikišką raidę, kurios vardą jie pritaikys naujai atmainai.