Tokio mokesčio atsiradimas tik dar labiau apsunkintų ir taip nelengvą situaciją, kai žmonės kasdien susiduria su vis didesnėmis sąskaitomis: brangsta maisto produktai, kyla elektros, šildymo kainos, o infliacija nevaldomai auga.
Priimant 2022 m. biudžetą buvo keliami akcizai degalams, todėl ministras Simonas Gentvilas žadėjo, kad taršos mokestis bus atidėtas.
Taršos mokesčio vaidmenį jau atlieka kuro akcizo mokestis, kuris atspindi tikrąją situaciją – kaip, kiek naudojamas automobilis.
Tačiau šiandien matome – valdantieji nesilaiko savo žodžio, tad prie akcizų degalams augimo prisidės ir taršos mokestis. Tarsi gyventojams dar negana mokesčių ir kainų didėjimo...
Nuoširdžiai neįsivaizduoju, ką sau mano valdantieji šitaip mokesčiais apkraudami žmones. Projektas – teikimo stadijoje, tad dar turime laiko. Labai tikiuosi, kad parlamentarams žmoniškumo nepritrūks ir toks projektas neįgaus kūno.
Kas keistųsi?
Jei Seimas pritartų šiam Aplinkos ministerijos siūlymui, nuo 2023 m. metiniu naudojimo mokesčiu būtų apmokestinti daugiau kaip 130 g/km C02 išmetančių transporto priemonių vairuotojai.
Valdantieji tvirtina, kad šis mokestis motyvuos gyventojus atsisakyti nenaudojamų ar retai naudojamų ir ilgą laiką parkavimo vietas užimančių automobilių. Tačiau tuomet kyla klausimas – kuo čia dėtas taršos mokestis, jei automobilis net nevažiuoja? Kur slypi logika, kai taršos mokesčiu apmokestinamas nejudantis automobilis? Negi jis išties aplinką teršia labiau nei kasdien dešimtis ar šimtus kilometrų nuvažiuojantis neva netaršus automobilis?
Realybė tokia, kad mokestis smogs mažiausiai pasiturintiems, juk ne iš gero gyvenimo žmonės važinėja tokiais automobiliais. O gal ministerija mano, kad išsigandę mokesčio vargingiau gyvenantys žmonės staiga ims pirkti naujus, netaršius automobilius? Už kokias lėšas, kai dažnas jau ima sukti galvą, iš ko jam vaistų nusipirkti?
Jei šis projektas visgi bus priimtas, daugiau kaip pusė automobilių savininkų mokės iki 100 Eur dydžio mokestį per metus. Tokį mokestį mokėtų net 82 proc. bezininių transporto priemonių valdytojų. Tad tai neišvengiamai palies beveik kiekvieną Lietuvos šeimą.
Utopinių klejojimų, kad mokestis labiau skatins gyventojus ir įmones įsigyti naujas ar naudotas į Lietuvą įvežamas mažiau taršias transporto priemones, net klausytis sunku. Kartais atrodo, kad ministras iš mėnulio iškrito stebėdamasis, kodėl gi žmonės nenori pirkti tų naujų, netaršių automobilių.
Iš kokių pinigų žmonės pirks tuos naujus ar mažiau taršius automobilius? Gaila, kad valdantieji, galvodami apie ekologiją ir žaliąjį kursą, pamiršo žmones ir jų realybę.