Vietoje ir laiku tokios kalbos gali pralinksminti visai dienai, bet truputį liūdniau, kai apie sėdmaišius ir klaidą Taivano atstovybės iškaboje viešai samprotauti pradeda Prezidentas, o kitą dieną jo žodžius jau cituoja tarptautinės naujienų agentūros ir Kinijos Liaudies Respublikos komunistų partijos oficiozas. Net ir sugautas už liežuvio, kad prieš keletą mėnesių apie Taivaną kalbėjo visiškai kitaip, Gitanas Nausėda tęsia anksti pradėtą 2024 m. prezidento rinkimų kampaniją, aukodamas mūsų valstybės reputaciją. Juk nesvarbu, kaip Lietuva atrodys jos drąsa jau spėjusiems patikėti sąjungininkams. Svarbiausia, kad apklausos parodė, jog konflikto su Kinija nenori dauguma mažos agrarinės šalelės gyventojų.
Metai lyg ir nauji, bet Prezidentūros ambicijos gaudyti progas įkąsti Gabrieliui Landsbergiui – senos. Pasakos apie tai, kaip konservatorių ir liberalų valdžia esą susipyko pirmiausia su Rusija, paskui – Baltarusija, o galiausiai ir Kinija, šiuo metu itin paklausios antivakserių ir karbauskininkų feisbuko burbuluose. Nesvarbu, kad Baltijos šalių, Lenkijos ir visų kolektyvinių Vakarų konfliktas su Rusija prasidėjo po Krymo aneksijos, kai Lietuvą valdė socialdemokratinė Algirdo Butkevičiaus, o suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatų nepripažino ir susidorojimą su protestuotojais pasmerkė žaliavalstietiška Sauliaus Skvernelio vyriausybė.
„Konservatorių priešų sąrašas ilgas, pradedant Rusija, Baltarusija, Kinija, Latvija. Į tą sąrašą tuoj bus sugrąžinta Lenkija“, – teigė Ramūnas Karbauskis ir pasiūlė Gitanui Nausėdai atstatydinti G. Landsbergį iš užsienio reikalų ministro pareigų „kol dar ne vėlu“. Tas pats politikos taikdarys, kurio partiją palieka ištisi skyriai, o iš jos frakcijos pabėgo net ištikimoji Agnė Širinskienė.
Ar ne R. Karbauskis 2020 m. vasarą pademonstravo G. Nausėdai, kad Prezidentas neturi galios išvyti jam neįtikusį ministrą, jeigu šį remia Seimo dauguma. Tada už susikompromitavusį Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos deleguotą susiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių mūru stojo S. Skvernelis ir R. Karbauskis, o galiausiai pastarasis džiaugėsi su G. Nausėda „surūkęs taikos pypkę“, kurios kvapas iki šiol neišsisklaidė iš Daukanto aikštės rūmų.
Baudžiauninko tikėjimas, kad esame maži silpni vargetos, pasmerkti lankstytis šio pasaulio didžiosioms tautoms, o nuo jų nenukentėsime tik tuomet, kai būsime mažesni už aguonos grūdą ir lankstesni už pakelės smilgą, tapęs valstybės politikos ar privataus vienos šeimos išgyvenimo principu, dar niekada nieko neišgelbėjo.
O atgavome laisvę tik tada, kai nustojome drebėti ir prieš pavargusią sovietų imperiją, ir prieš nepakenkti didžiajam reformatoriui mus įkalbinėjusius Vakarų politikus. Iš Rusijos įtakos sferos į klestinčių ir saugių Europos valstybių bendriją mus ištraukė ne nuolankumas, o tai, kas dabar vadinama įžūlumu ir arogancija.
Stebėdamas pranešimus apie užgniaužiamą Kazachstano revoliuciją, pabandžiau įsivaizduoti, kaip jausčiausi, jeigu Lietuvą nuo vėlyvojo sovietmečio valdytų tas pats LKP pirmasis sekretorius, pasivadinęs tautos vadu. Jeigu nebūtumėm patekę nei į Europos Sąjungą, nei į NATO, bet pasilikę imperijos griuvėsiuose pardavinėti Maskvai savo dešras ir čiulpti jos dujų vamzdį. Juk trūko visai nedaug, tik kartą sudvejoti savo pasirinktu keliu, atšaukti Kovo 11-osios aktą kažkada tarp sausio 13-osios ir rugpjūčio pučo, leisti pasilikti Lietuvoje okupanto armijos daliniams.
Kinijos Liaudies Respublikos ekonominė ir propagandinė agresija prieš Lietuvą dėl Taivano atstovybės pavadinimo nėra ir negali būti pelnyta bausmė už kažkokią Užsienio reikalų ministerijos klaidą, nutikusią per žioplumą ar patirties stoką. G. Landsbergis ir ypač jo viceministras Mantas Adomėnas dar būdami opozicijoje aiškiai formulavo mūsų politikos tikslus išsivaduoti nuo šliaužiančios Kinijos įtakos.
Jungtinių Amerikos Valstijų konfliktas su Kinija prasidėjo Donlado Trumpo valdymo laikais, bet nesibaigė kartu su jo kadencija. Jau Joe Bideno kadencijos metu suformuota Kinijos galios užkardymo koalicija su Australija, Indija, Japonija ir Pietų Korėja. Europos Sąjungos ir, pirmiausiai, Vokietijos politikai tada neišdrįso aiškiai pasirinkti, kurią iš šalių palaikyti. Nors būtent europiečiai turėtų jaustis labiausiai nukentėję, kad jų darbo vietas didieji pramonės koncernai iškėlė į Kiniją.
Amerikiečiams būtinai reikėjo, kad bent viena ES valstybė išprovokuotų neadekvačius Kinijos komunistų režimo veiksmus, kurie nepaliktų europiečiams galimybės nestoti jos ginti. Tapti ta „išsišokėle“ visiškai sąmoningai pasirinko Lietuva. Nes tokia lyderystė neliks neatlyginta. Ir ne tik drąsinančiais JAV politikų pareiškimais, bet visiškai apčiuopiama pagalba.
„Vien ką reiškia žinios apie Vyriausybės reguliarius pokalbius su JAV administracijos aukštais pareigūnais ir šių dienų informacija apie atsiveriančias JAV rinkas vis naujiems Lietuvos produktams, net kiaušiniams. Tas pats Taivanas ne tik išperka į Kiniją nebeįleidžiamą Lietuvoje pagamintą alkoholį, bet ir skelbia planus kartu su Lietuvos aukštųjų technologijų pramone imtis puslaidininkių procesorių gamybos – dėl tokių Taivano investicijų rungiasi visa Europa“, – vardija mūsų laimėjimus europarlamentaras Andrius Kubilius.
Kinai iki žiemos olimpiados pabaigos dar sugebės apsimesti, neva sėkmingai gali įveikti visus žlungančios nekilnojamojo turto ir statybų rinkos sunkumus. Bet vėlyvą pavasarį, o vėliausiai vasaros pabaigoje jų ekonomikos burbulo sprogimo jau nepavyks nuslėpti.
Vakarų kompanijos jau dabar karštligiškai ieško, kaip iškelti gamybą iš Kinijos nesuardant visos tiekimų grandinės. Naujojoje Vokietijos vyriausybėje nemažą įtaką įgiję žalieji, skirtingai nuo Angelos Merkel krikščionių demokratų, nė neketina aklai paklusti prokiniškų ir prorusiškų pramonininkų norams – žmogaus teisių ir kovos prieš klimato kaitą aktualijos jų rinkėjams gerokai svarbesnės. O kai nedviprasmiškai Lietuvos pusėn stojo pirmininkauti ES Tarybai ką tik pradėjusi Prancūzija, jau galime bent sau pripažinti, kad tariama klaida virsta pergale.
„ES tarptautinė prekyba turi vadovautis NATO 5 straipsnio principu – vienos ES šalies užpuolimas reiškia visų narių užpuolimą. Gaila tik suprasti, kad Emmanuelis Macronas tai geriau supranta nei kai kurie Lietuvoje“, – apgailestauja Seimo narys Matas Maldeikis.
Lietuva gali būti ne tik Europos Komisijos direktyvų vykdytoja ir europinių fondų pinigų įsisavintoja, bet ir nulemti visos bendrijos politikos kryptis. Ne tik advokataudama Rusijos skriaudžiamai Ukrainai ar formuodama Aliaksandro Lukašenkos režimo teisėtumo nepripažinimo politiką.
Veikdami drauge su amerikiečiais ir visais laisvę mylinčiais žmonėmis, esame stipresni už ugnimi spjaudantį Kinijos drakoną. Juk ne tik pasakose šarvuotas Vytis ant žirgo jį įveikia. Jei tik neišsigąsta ir neužmiršta, kad turi tokią galią, kartą jau padėjusią sunaikinti galingiausią pasaulyje Blogio imperiją.
