Tokių norinčių apstu Lietuvoje, Seime ir prezidentūroje taip pat. Prie bendro miesčionių choro, kuriems 1988-1993 metų Lietuvos istorija nė motais, prisidėjo ir du Rusijos bei Kinijos nevertybinės politikos gynėjai – istorikas Algimantas Kasparavičius bei politologas Šarūnas Liekis. (Lietuvos vertybinės politikos fantomas. 15min.lt). Abu pliekia TS-LKD užsienio politiką atviru tekstu:

„Trumpai tariant, ši Lietuvos ideologizuota užsienio politika, kokios sau neleidžia vykdyti net Šiaurės Korėja ar Iranas, yra tarptautinių santykių anomalija, reikšminga dalimi nubraukianti iki šiol vykdytą Lietuvos politikos tradiciją, kuri daugiausia plaukė ant trijų banginių: nacionalinių interesų gynimo; dalyvavimo ES–transatlantinėje gynybinėje sistemoje; geros kaimynystės principo. Jeigu įvertinsime išsišokimo prieš Kiniją kainą – išprovokuotų Pekino sankcijų daromą žalą Lietuvai, septynmyliais žingsniais vykstančią Baltarusijos integraciją į Rusiją ir nepavykusią Astravo atominės elektros blokadą į Latviją, Estiją ar Ukrainą, tai turėsime pripažinti, kad du iš trijų mūsų užsienio politikos principų nebeveikia“.

Ponai miesčionys, ar apsimetate nesuprantantys, kad „gera kaimynystė“ Putino režimo suprantama kaip lindimas jiems į užpakalį jų sąlygomis? Dabar pasakykite kažką panašaus Islandijai, teturinčiai 366 425 gyventojų, bet pripažinusiai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą prieš sovietų, prancūzų ir vokiečių valią. Galiu užtikrinti, jie jums parodys vidurinį pirštą.

Ponai miesčionys, ar apsimetate nesuprantantys, kad „gera kaimynystė“ Putino režimo suprantama kaip lindimas jiems į užpakalį jų sąlygomis? Dabar pasakykite kažką panašaus Islandijai, teturinčiai 366 425 gyventojų, bet pripažinusiai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą prieš sovietų, prancūzų ir vokiečių valią. Galiu užtikrinti, jie jums parodys vidurinį pirštą.

Aišku viena: atėjus į valdžią buvusiems komunistams, kažkaip per naktį tapusiems socdemais, neatsakingos socialinės politikos kontekste nevertybinė politika leido formuotis nežabotam miesčioniškumui bei legitimavo prisitaikėlišką filosofiją. Taip, užsienio politikoje socdemai atvedė mus į NATO ir ES, socdemai 2014 metais atgaivino konservatorių nustekentą kariuomenę bei prižadėjo skirti 2 proc. BVP karinių pajėgų atgaivinimui. Pažadą įvykdė. Bet, kartoju, nevertybinė socialinė politika – korupcija, didžiojo kapitalo rėmimas, gyventojų ekonominių ir finansinių problemų nepaisymas privertė apie milijoną Lietuvos gyventojų palikti Tėvynę.

Šis šizofreniškas kontrastas atvedė visuomenę į aklagatvį. Kitaip tariant, terminas „vertybė“ daliai visuomenės tapo keiksmažodžiu. Vienas po kito pasirodė politikai ir partijos, pateisinančios diktatūras, kartojančios mantrą: „su diktatūromis reikia draugauti, jas reikia suprasti antraip…“.

Taip, vertybine, nes jie kategoriškai atsisako tapti Putino diktatūros įtakos zona nnepaisant naudingo biznio. Sakysite, kad suomiai ir toliau daro tą biznį su Rusija, Baltarusija ir Kinija? Daro, ir mes darome, trąšos kartu su milijardine cigarečių ir degtinės kontrabanda vis dar važiuoja.

Antraip ką? Suomiai, tik ką pareiškę, kad gali pasirinkti narystę NATO, pastatė į vietą mūsų prezidentus G. Nausėdą ir V. Adamkų. Suomiai pagaliau pasakė ne U. Kekkoneno finliandizavimo politikai ir Rusijos grasinimams. Tai ką dabar pasakys „mes tokie maži, o jie toookieee dideliii“ propagandistai?

Tikriausiai neapsivers liežuvis įvardinti Suomijos pareiškimą vertybine politika. Taip, vertybine, nes jie kategoriškai atsisako tapti Putino diktatūros įtakos zona nepaisant naudingo biznio. Sakysite, kad suomiai ir toliau daro tą biznį su Rusija, Baltarusija ir Kinija? Daro, ir mes darome, trąšos kartu su milijardine cigarečių ir degtinės kontrabanda vis dar važiuoja.

Miesčioniškumas Lietuvoje užkrečiamas. Jis atsirado mūsų visuomenėje ir kartu su vis aukštesniu pragyvenimo lygiu. Kuo sotesnis pilvas, tuo baisesnė vertybinė politika, ar klystu? Neklystu dėl vieno: su šiandienos diktatūrų pateisintojų požiūriu į vertybinę politiką 1990 kovo 11- toji nebūtų įvykusi. Būtume likę korumpuota Rusijos gubernija, o 1991 metų Sausio 13 -tąja žuvusius didvyrius vadintume teroristais.

Galiu garantuoti, kad nei A. Kasperavičius, nei Š. Liekis už grotų nesėdėtų, jie būtų paskirti Glavlito vadovais, vienintelio teisingo istorinio instituto direktoriais. G. Nausėda virstų Putino pastumdėliu, visokie ragų ir kanopų „institutų ekspertai“ vadovautų vienai teisingai „tikrai demokratinei“ partijai, celofanai su orlauskais taptų KGB vadukais, šokančiais ant demokratijos kaulų. Abu autoriai ad hominem paskelbė, kad Lietuva kalta dėl Karaliaučiaus militarizavimo bei padidėjusio Rusijos apetito Baltarusijai. Vien tik dėl šių kaltinimų Lietuvai abu sulauks medalio iš Putino rankų.

Miesčioniškumas tiek pat pavojingas kaip ir šiandienos COVID-19 pandemija. Mažiausiai ko šiandienos Lietuvai reikia, tai intelektualų, kritikuojančių TS-LKD ne už vertybinės politikos diskreditavimą, bet pačią Vakarų demokratinės civilizacijos vertybinę politiką, nuleidžiant Lietuvą žemiau už Šiaurės Korėją ir Iraną, kaip ciniškai savo straipsnyje daro Š. Liekis ir A. Kasparavičius. Ne ten kirtį dedate, ponai miesčionys.

Kažkas Vakaruose turėjo pagaliau pasakyti „stop“ Kinijos agresyviai spaudimo politikai, Putino režimo nuolatiniam grasinimui Baltijos valstybėms ir Lenkijai. Kažkas turėjo sustabdyti Lukašenkos avantiūrą ir ją sustabdė ne, anot vertybinės užsienio politikos kritikų, „išmintinga A. Merkel diplomatija“, (kurios pažadų neįvykdė naujieji Vokietijos vadovai), bet konkrečiai ryžtinga Lietuvos ir Lenkijos nelegalų apgręžimo politika bei JAV ir ES griežtos sankcijos Lukašenkos režimui.

Mūsų pastarųjų metų vidaus politika vis labiau „miesčionizuojasi“ ir tai galima plika akimi matyti D. Jočienės vadovaujamo Konstitucinio Teismo sprendimuose, nukreiptose prieš piliečio teisę gintis nuo piktavalių politikų, galima matyti ir VRK sprendime stipriai apriboti žiniasklaidos ir visuomenės teisę detaliai susipažinti su informacija apie iš mūsų kišenių gyvenančius politikus. VRK priėmė šį sprendimą prieštaraudama įstatymams, bet miesčionys tyli. Arba šaukia apie niekingą vertybėmis grįstą užsienio politiką. Ačiū Dievui, 1988 -1993 tokių nebuvo dauguma, antraip būtume matę nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą kaip savo ausis.

Žinote, esu įsitikinęs: su Kinija bus susitvarkyta, nes jos spaudimas ir siekis paversti ES rinką savo kiemu kelia egzistencinę grėsmę ES narėms. (Net Australija, kurios eksportas į Kiniją pernai sudarė 135 milijardus JAV dolerių, treptelėjusi koja sutarė, Kinijos siaubui, su JAV dėl atominių povandeninių laivų pagaminimo. Australijos vyriausybė pradėjo intensyvią Kinijos kritikos kampaniją).

Taivanio atveju JAV mūsų pusėje, ką ir matome iš JAV vadovų pareiškimų. JAV rinka vis labiau atsidaro Lietuvai. O ir bendrovė „Rokiškio sūris“ nukreipė savo sūrius nuo Kinijos į kitas rinkas, nepuldama ant kelių prieš Kiniją. Panašiai mūsų verslininkai pasielgė ne vieną kartą, kai Baltarusija ir Rusija šiaip, dėl sporto, besityčiodami iš „draugiškos kaimynystės“ politikos kilometrais stabdė mūsų vilkikus prie jų sienų.

Tad Lietuvos verslas tikrai nežlugs ir nesiruošia. Tad šauksmas „mes prarandame milijonus, kai šokam prieš Rusiją ir Kiniją“, ypač kai šaukia niekada milijonų savo rankomis neuždirbę, skamba liūdnai juokingai.

„Draugiškoji Rusija“, kuri be kriminalinio Putino režimo tikrai būtų tapusi draugiška, iškėlė ultimatumą mums visiems atsistoti ant kelių ir tuojau pamatėme bėgančias žiurkes iš vis dar nesiruošiančio skęsti Lietuvos laivo, prieš 30 metų apsisprendusio plaukti į Vakarų pusę.

„Draugiškoji Rusija“, kuri be kriminalinio Putino režimo tikrai būtų tapusi draugiška, iškėlė ultimatumą mums visiems atsistoti ant kelių ir tuojau pamatėme bėgančias žiurkes iš vis dar nesiruošiančio skęsti Lietuvos laivo, prieš 30 metų apsisprendusio plaukti į Vakarų pusę. Kartoju: diktatūrų pateisintojai kritikuoja pačią vertybinę politiką, nepriklausomos Lietuvos šerdį, - padėję ją ant miesčioniškumo svarstyklių, žinoma, sukčiaudami.

Sako, svarbiausia valstybės interesas, nors ir arkliui aišku, kad turima omenyje susitaikymą su šantažuotojais bet kokia kaina. Sako „nereikia provokuoti“ apsimesdami nesuvokiantys, kad diktatūroms reikia totalaus nuolankumo. Čia kaip toje Ezopo pasakėčioje apie vilką ir ėriuką: „Tu kaltas vien esi, kad alkanas esu!“.

Putino Rusija yra didžiausia pasaulio valstybė, kuri jaučiasi tiek imperialistiškai alkana, kad net sukūrė pasakėčią apie Rusiją, tuoj tuoj atakuosiančią NATO.

Miesčionys jam pritaria: „o gal, jeigu nešoksime prieš Putiną ir Kiniją, mus paliks ramybėje?“ Tai va, kad net nesiruošia palikti, kiek jiems besilenksi. Gaila, kad valdančioji dauguma, atgaivinusi vertybinę užsienio politiką ,miesčionių džiaugsmui taip kapitaliai susimovė. Na, nedraugauja šiais laikais Lietuvoje vertybės su miesčioniškumu.