Tačiau per didelė infliacija atnešė ir bėdą – ji neleidžia atsitiesti sunkiau gyvenantiems žmonėms, kurių gerbūvis vėl pradėjo menkti kaip pavasarį tirpstantis sniegas.

Blogai tai, kad šios sistemos eižėjimą (gaila, kad tai nutiko ne prieš dvidešimt metų, nes būtume nuėję kur kas toliau) ta pati infliacija vėl pristabdė. Šį kartą tai lemia dalykas, kuris nepriklauso nuo mūsų, – spartus pinigų nuvertėjimas, kai žmogui tenka galvoti, ne kaip gyventi, bet kaip išgyventi.

Pradėję kilti atlyginimai biudžetinėse įstaigose, didesnė minimali alga džiugesį atnešė trumpam. Dabar liko tik susierzinimas, kad gyvenimo kokybė, nepaisant didesnio eurų kiekio sąskaitoje, blogėja.

Blogiausia, kad vieno sprendimo, kaip greitai ir efektyviai tai pakeisti, čia nėra, nes keistis turi ne tik eiliniai piliečiai, bet ir darbdaviai, įpratę, jog verslo sėkmės formulė – kuo mažesnė alga ir kuo didesnė kaina viešuosiuose pirkimuose.

Blogiausia, kad vieno sprendimo, kaip greitai ir efektyviai tai pakeisti, čia nėra, nes keistis turi ne tik eiliniai piliečiai, bet ir darbdaviai, įpratę, jog verslo sėkmės formulė – kuo mažesnė alga ir kuo didesnė kaina vykdant viešuosius pirkimus. Technologijos, procesų valdymas ir kiti įdomūs terminai jų bendrovėms netaikomi.

„Minimalios algos didinimas yra būtinas. Kitais metais jis didės turbūt sparčiausiai, bet to didėjimo spartumas nepakankamas, nes infliacija irgi sparčiai didėja. Turbūt net baisiausiame košmare nesitikėjome, kad kainos taip kils ir minimalios algos padidėjimas staiga jau nieko nebereikš“, – teigė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė.

Citatos pabaiga.

Ką reiškia galvą nuleidę žmonės, kurių sąskaita uždirbami milijardai, rodo istorija „Delfi plius“.

„Delfi“ parašiusi moteris teigė, kad šiuo metu kaip tik ieško darbo, todėl beveik kasdien peržiūri naujai įkeltus darbo pasiūlymus ir jai darosi kraupu.

„Ir čia, žinokit, biuletenių niekas neima ir gerai būtų, kad jei vaikas serga, būtų, kas juo pasirūpina.. Darbas po 12 val. per dieną, dvi dirbi, dvi laisvos, įeina ir savaitgaliai. Darbo tiek, kad pavalgyti beveik neturim kada. Atlyginimas – 600 eurų į rankas."

„Ir čia, žinokit, biuletenių niekas neima; gerai būtų, kad jei vaikas serga, atsirastų, kas juo pasirūpina. Darbas po 12 val. per dieną, dvi dienas dirbi, dvi – laisvos, įeina ir savaitgaliai. Darbo tiek, kad pavalgyti beveik neturim kada. Atlyginimas – 600 eurų į rankas.

Nei juoktis, nei verkti. Mane būtų priėmę iš karto, nes turiu puikią patirtį ir rekomendacijų. Bet iš karto atsisakiau. Tai žmogaus teisių suvaržymas: nei pavalgyti, nei sirgti, nei slaugyti vaiko negali, varai non stop, reikalavimų sąrašas ilgiausias. Kaip gali save taip pažeminti ir dirbti už grašius? Dėl to ir trūksta darbuotojų“, – tikino moteris.

Ir kalbama čia ne apie smulkią šeimos įmonėlę, o apie didžiulį prekybos tinklą.

Ne ką geriau ir kitose srityse.

„Virš 600 eurų, 630, 650. Jeigu slaugytoja gauna 880 eurų, tai jau geras atlyginimas. O Norvegijoje slaugytoja, kuri turi normalų krūvį, dirba vienu etatu, į rankas gauna 4 tūkst. eurų“, – sako Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos pirmininkė Auristida Gerliakienė. Pasak Medikų sąjūdžio, Lietuvoje itin trūksta pagarbos šios specialybės darbuotojams – ir iš pačios visuomenės, ir iš darbdavio.

Norvegijoje jau 10 metų dirbanti slaugytoja tikina, kad čia jaučiasi kur kas geriau ne tik dėl finansinių priežasčių. „Lietuvoje nesididžiavau, kaip sakant, kad esu slaugytoja. Bet Norvegijoje, kai pasakai, jog dirbi slaugytoja, esi labai gerbiama, norvegams tiesiog tai yra vau: tu – slaugytoja“, – sako Andra Stumbrienė, slaugytoja Norvegijoje.

Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) prezidentas Danas Arlauskas įsitikinęs, kad nuo kitų metų daugiau nei dešimtadaliu, iki 730 eurų, didinama minimali alga (MMA) lems, jog verslininkai išaugusius įmonių kaštus bandys atsverti didindami produktų kainas. Jis pažymi, kad įmonių produktyvumas pastaraisiais metais šalyje neaugo taip sparčiai kaip darbuotojų algos.

D. Arlauskas teikia, kad augančius atlyginimus bandant atsverti didesnėmis kainomis, dalis verslų tiesiog „užsilenks“.

Tai, kad atlyginimų augimas šalyje pastaraisiais metais buvo grindžiamas ne išaugusiu produktyvumu, o kitais finansiniais šaltiniais, pažymi ir D. Arlauskas. Jis yra įsitikinęs, kad padidėjusi MMA pakelti kainas vers būtent tuos sektorius, kurie generuoja mažesnes pajamas, bei įmones, kurios veiklą vykdo regionuose.

„Atlyginimai stipriai viršija produktyvumą. Mes kol kas gyvename padedant išoriniams finansavimo šaltiniams, kurie didina valstybės įsipareigojimus. Kaip šeima – gyvena gerai, bet iš lizinguojamų prekių, iš paskolų. Lyg ir viskas puiku, tik situacijai pablogėjus šeima netenka automobilio, televizorių ir butų, kurie nupirkti už svetimus pinigus. Maždaug tokia dabar situacija“, – aiškino Darbdavių konfederacijos vadovas ir pridūrė, kad augančius kaštus įmonės pirmiausia bandys padengti didindamos savo produktų kainas.

Tačiau ne visas verslas mano taip pat. Pavyzdžiui, „Norfos“ vadovas ir savininkas Dainius Dundulis teigia:

„100 proc. sutinku. Komentuoja, kad trūksta darbuotojų... Tai pakelkit atlyginimą ir jų netrūks. Pasakysiu žmogiškųjų išteklių specialistams: ne šieno ir pagalvių reikia, o tiesiog atlyginimo.“

D. Dundulis

Tai vienas iš nedaugelio verslininkų, kuris vis dar tiki, kad žmogui tiesiog geriau gauti sutartą eurų kiekį bei kurti gyvenimą pačiam, kaip nori, ir nemėgina jo užliūliuoti įvairiais keistais priedais, kurie „įmonei beveik nieko nekainuoja“.

Čia ir atsakymas, ką daryti, – jei norime judėti į priekį, algos turi bent jau kilti tokiu pačiu tempu kaip ir infliacija. Kitaip mūsų geriausių žmonių vėl lauks Skandinavija. Atgal jie, paragavę ne tik didelių atlyginimų, bet ir įvertinimo, kad yra ne vergai, bet lygiaverčiai žmonės, nebegrįš. Valdžiai lieka du keliai – didinti MMA ir biudžetinių įstaigų darbuotojų algas, tai verčia pasitempti ir verslą. Tačiau tiesiog padidinti, bet nekeisti ir negerinti pačių įstaigų darbo kokybės, – beprasmis dalykas. Trumpai kalbant, reikalinga reforma.

Kalbant apie darbdavius, algų didinimas – tai darbdavių sprendimas, nes nuo jų priklauso darbuotojų efektyvumas. Reikia keisti procesus ir investuoti į technologijas. Darbuotojas, kuris pluša su kastuvu, neims paskolos, kad pirktų ekskavatorių ir su juo galėtų savo darbdaviui, mokančiam minimumą, suteikti dar didesnį pelną. Pirkti ekskavatorių – darbdavio, ne darbuotojo, reikalas.

Tą patį sako ir ekonomistas Romas Lazutka, komentuodamas didžiųjų prekybos tinklų skundus dėl darbuotojų trūkumo, tikino, kad jam nesuprantama, kaip rinkos ekonomikos sistemoje gali trūkti tam tikrų prekių.

„Šiuo atveju darbo jėga irgi yra prekė. Nebent tos prekės nori už kainą, kuri mažesnė, negu rinkoje susiklosčiusi. Paprastai sakau taip: jeigu noriu naujo automobilio už 7000 eurų, tai galiu manyti, kad nėra automobilių. Negaliu nusipirkti, vadinasi, nėra.

Bet jeigu aš mokėsiu daugiau, tai, matyt, nusipirksiu. Tai ir šiuo atveju yra elementari pasiūlos ir paklausos logika arba dėsniai. Jeigu man reikia darbuotojo, aš pateikiu skelbimą, darbo sąlygos irgi labai svarbios, bet darbuotojas gali neiti dirbti už vienokią algą, o už didesnę jam gali tikti ir sunkesnės sąlygos“, – teigė ekonomistas.

Autorius feisbuke.