Vilniaus Kremlius su generaliniu sekretoriumi viduje kažkada buvo sovietinių meno darbuotojų rūmai (kas atsimena), ten dar buvo ir imperatoriaus Napoleono praeinančios prancūzų kariuomenės laikinas biuras, ir pono Michailo Nikolajevičiaus Muravjovo (Muravjovo-koriko), XIX amžiaus Vilniaus generalgubernatoriaus, rezidencija, bet viskas dar nieko palyginti su nelabai senais laikais, net ir Rolandas Paksas iš ten gelbėjo Lietuvą nuo elito, kai buvo nužengęs trumpam iš lėktuvo gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

Jūs klausiate, iš kur tas mūsų generalinis sekretorius ir prezidiumo pirmininkas toks lyg be stuburo ir be nuomonės. Jūsų klausimas teisingas. Draugas generalinis sekretorius pats nebeatsimena, ką sakęs anksčiau, bara ministrus ir ministrų tarybos pirmininkę draugę Ingridą ir užsienio reikalų skyriaus vedėją draugą Gabrielių, kad su juo kažko nederina, kelia ultimatumus, bet nereikėtų generalinio sekretoriaus kaltinti.

Juk ne pats jis kalbas rašo, visi žino, kad Vilnius Kremliuje yra politbiuras iš vieno žmogaus, o jame yra gerbiama patarimų grupės pirmininkė draugė Asta, kurios darbas yra barti nesupratusius. O generalinio sekretoriaus darbas nėra turėti nuomones ar principus, jo darbas yra išgyventi iki artimiausio Centro Komiteto plenumo 2024 metais ir vėl gauti partijos ir liaudies pasitikėjimą.

Nėra tokios bėdos, kurios negalėtum ištaisyti, taikliai pabučiavęs budeliams ir raudoniesiems komunistams į sėdimąją.

Štai dabar po draugo generalinio sekretoriaus žodžių tik ką draugai iš Pekino pagyrė Lietuvą pripažinus klaidą. Štai kaip mūsų prezidentas moka spręsti reikalus. Nėra tokios bėdos, kurios negalėtum ištaisyti, taikliai pabučiavęs budeliams ir raudoniesiems komunistams į sėdimąją.

Galima būtų stebėtis, kodėl neatsiranda vietos moraliai politikai, principams ar vertybėms, bet kad mechanika paprasta. Stebėtis nereikia. Kokie rinkėjai, tokie ir išrinktieji.

Praėjo šventės, atėjo ir išėjo Senelis Šaltis, tuoj ir eglutę nupuošim. Kas vyko per šventes? Darbo žmonės, liaudies atstovai, darbininkai, valstiečiai ir inteligentija susėdo švęsti. Ką jūs sau manote, ar nebuvo prie kiekvieno mišrainėm ir mandarinais nukrauto stalo padūsavimų, kokia čia mūsų ta kvaila Vyriausybė, net su kinais pykstasi prie aukštų Amūro upės krantų ir Geltonosios jūros pursluose, o juk reikia draugauti. Dabar vėl brolybę pamiršo, prieš draugišką ir gerai besitvarkančią Baltarusiją tvoras stato, o reikia statyti tiltus.

Baltarusiai ir tai už mus trigubai didesni, reik pagarbą rodyt. Šita konservų-buhalterių kompanija, matai, trąšų nenori diktatoriui vežioti, o juk ten pinigai – o rublis yra rublis, ar ne, Rimai? Režisierius vot, pavyzdžiui, gerai pakalbėjo, raz dva ir premija kišenėje, juk draugas Vladimiras Vladimirovičius savų neskriaudžia. Dar Donatas Banionis mokė, kad niekas taip nevertina tikrų lietuvių menininkų, kaip draugas Rusijos prezidentas. O šita visa, atsiprašant, bobausybė tai ką daro? Pykstasi su visais, loja, kaip šunytis ant dramblio, savo vietos nežino. Jau net škes buvęs generalinis sekretorius draugas Valdas ir tas škes liepia Lietuvėlei savo vietą, tskant, žinoti, aukščiau bambos nešokti.

Dabar vėl brolybę pamiršo, prieš draugišką ir gerai besitvarkančią Baltarusiją tvoras stato, o reikia statyti tiltus. Baltarusiai ir tai už mus trigubai didesni, reik pagarbą rodyt.

„Ar apsimoka morali politika?“, klausiu aš. Klausimas neteisingas, atsako man Lietuvos rinkėjai, kas ta moralė, tu geriau sakyk, kiek pinigų, bulvių ir kontrabandinio dyzelino vienoj ar kitoj pusėje? Dėl Europos Sąjungos ideologinio pagrindo niekada nebuvo abejonių, nes kam ta ideologija, kai yra trinkelės kiekviename rajono centre ir fondų pinigai taip švariai plaunasi, kad net blizga.

„Čia griauna žmonių darbo vietas“, sako mieli Lietuvos rinkėjai. Taip, žinoma. Antrasis pasaulinis karas ir sąjungininkų bombardavimai irgi daug darbų uždarė Trečiajame Reiche, pagalvokit patys, kiek žmonių ubagais paliko Vokietijoje ir turėjo viską iš naujo statyti, o viskas kodėl? Nes gi galėjo gražiai gyventi, galėjo draugauti, susitarti, kaip susitarė 1939 metais, pasidalinti gražiuoju Europą, bet matai čia kariauti užsimanė.

2022 metai gali atnešti išsivadavimą nuo pandemijos, o gali ir ne. Tačiau jau dabar galiu pasakyti, ko jie tikrai neatneš niekada.

Šalyje, kurioje labiau gailima griaunamo nacionalinio stadiono šiukšlyno, paminko sovietiniam pakalikui rašytojui Cvirkai, okupantų skulptūrų ant Žaliojo tilto, stalininio Žalgirio stadiono negu savo garbės, orumo ir principų, kuriems priklijuota nedidelės kainos etiketė, tikrai nereikia tikėtis, kad greitu laiku bus kokie nors veiksmai, dėl kurių bus galima didžiuotis.

Šalyje, kurioje labiau gailima griaunamo nacionalinio stadiono šiukšlyno, paminklo sovietiniam pakalikui rašytojui Cvirkai, okupantų skulptūrų ant Žaliojo tilto, stalininio Žalgirio stadiono negu savo garbės, orumo ir principų, kuriems priklijuota nedidelės kainos etiketė, tikrai nereikia tikėtis, kad greitu laiku bus kokie nors veiksmai, dėl kurių bus galima didžiuotis.

Didžiuotis buvo galima sprendimu dėl Taivano atstovybės, tačiau pasirodė, kad šis pasididžiavimas per didelis ir per grėsmingas palyginti su Daukanto aikštės Kremliaus gyventojo menkučiu aštuonerių-devynerių metų berniuko pasididžiavimu, ir vietoje tikro pasaulinio pasididžiavimo turime tėvišką Pekino dėdžių pagyrimą už tai, kad pabrukome uodegą. Gal jubiliejaus proga, per partijos suvažiavimą Pekine, net ir kokį tautų draugystės medalį įteiks.