Nepamenu nė vieno prezidento, per kurio kadenciją taip garsiai ir taip dažnai reikštųsi jo patarėjai. Pažiūrėkim. Atrodo, kiek tai susiję su užsienio politika, Skaisgirytės pavardę žiniasklaida linksniuoja dažniau nei paties prezidento. Naujųjų metų išvakarėse apie save priminė ir Segalovičienė. Pažėrė kritikos Vyriausybei. Už ką? Iš esmės už viską.
Jausmas toks, lyg vyriausiasis karinių pajėgų vadas slepiasi už patarėjų nugarų. Gali būti, kad toks bendravimo būdas ateina iš bankininkystės sektoriaus. Ten, jei gerai pamenu, tuometinis banko prezidento patarėjas, o dabar mūsų prezidentas, irgi dažniau kalbėdavo negu pats (banko) prezidentas. Matyt, sulaukus paaukštinimo, reikia irgi daugiau darbo duoti vyr. ekonomistams, t.y. vyr. patarėjams. Toks savotiškas best practice iš korporatyvinio pasaulio, pritaikytas gerovės valstybės valdyme.
Lyderystės netvarka partijų viduje prasidėjo dar prie Skvernelio, t. y. prie Karbauskio. Ar prie Skvernelio? Nesuprasi, kuris iš jų iš tikrųjų buvo svarbesnis. Buvo įvesta mada būti partijos pirmininku, generolu per rinkimus, bet netapti premjeru, pasislepiant už kito nugaros. Aišku, tokiu būdu yra, iš vienos pusės, išvengiama atsakomybės ir tuo pačiu, iš kitos pusės, išsaugomas veidas, jei valdymas nepaeina ir kyla visuomenės nepasitenkinimas.
Konservatoriai – labai kitokie negu valstiečiai, bet nebūtinai. Taip, Šimonytė buvo pirmoji sąraše, bet partijai vadovauja Landsbergis. Landsbergis neva dirba Šimonytei vyriausybėje, bet kaip ir vadovauja jai partijoje.
Įdomus paradoksas: Šimonytė vadovauja vyriausybei, kurioje jai dirba Landsbergis, bet dėl koalicijos tariasi Landsbergis, nes vadovauja partijai, kurioje jis svarbesnis už Šimonytę, kuri partijos sąraše visgi yra pirma. Visiems viskas aišku? Na, gal partijoje ir nėra organizacinės schemos, kurioje būtų nurodomi vadovai ir pavaldiniai – žinot, kaip banke. Iš kur mums žinoti?
Žodžiu, nesuprasi, kas ką ir kokiais atvejais gali bausti, girti, peikti, atleisti. Užtat išeiti iš darbo Šimonytė Landsbergiui, kaip matėme, neleisti gali, net jei jis prašo būti atleistas. Panašią užuominą metė ir prezidentas, bet tas, aišku Šimonytei tikriausiai nurodyti nelabai ką gali, nes jokiose schemose kartu nefigūruoja. Kas kam atsakingas, kokiomis aplinkybėmis ir pan. tapo visiškai neaišku. Politologai tikriausiai gali išaiškinti, kaip kas užrašyta Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Bet visa tai vis labiau primena tik teoriją, kuri su praktika mažai ką turi bendro.
Akivaizdu, kad yra susidaręs ryškus lyderystės vakuumas, kurį mes desperatiškai bandome užpildyti. Kaip mes jį užpildome?
Mes šią skylę užpildome veteranais. Jau kurį laiką aktyviausiai į nūdienos aktualijų diskusijas žiniasklaida buvo įtraukusi prof. Vytautą Landsbergį. Atrodo, kad vos žmogus grįžo iš ligoninės, iškart buvo pagautas už pakarpos ir atitemptas į žiniasklaidos priemones reikšti nuomonės visais aktualiais klausimais. Jam – 89-eri.
Praeitą savaitę, matyt, buvo nuspręsta šiek tiek paįvairinti turinį. Todėl ta proga vėl ryškiai sužibo Valdo Adamkaus žvaigždė: Širdžių prezidentas pasisakė ir apie antivakserius per nacionalinį transliuotoją, ir apie, anot buvusio prezidento, klaidingą vyriausybės politiką Kinijos atžvilgiu. Padarė įspūdį net dabartiniam prezidentui, kuris po kelių dienų iš esmės pakartojo tą patį, ką pasakė Adamkus. Adamkui – 95-eri.
Galiausiai buvo atsiklausta ir Grybauskaitės, kuri irgi skėlė porą antausių dabartinei jaunajai politikų kartai. Ją prisiminėme taip šiltai, kad jau pradėtas svarstyti jos sugrįžimas į prezidentūrą. Panašu, kad dabartiniai hibridai ir elektromobiliai, važinėjantys vis siaurėjančiomis Politikopolio gatvėmis, keleivių nepaveža. Duokit mums seną, patikrintą, patikimą dyzelį. Grybauskaitei – 65-eri.
Šioje vietoje pikti liežuviai gali apkaltinti žiniasklaidą tuo, kad vaikosi sensacijų ir neleidžia nusipelniusiems senoliams ramiai ilsėtis. Tačiau reikia nepamiršti, kad žiniasklaida ne vien formuoja visuomenės nuomonę, bet taip pat yra visuomenės nuotaikos atspindys. Tad, matyt, ne veltui iš pensijos yra traukiami senieji patriarchai bei buvusi prezidentė.
Kai vaikai pasimeta, iškart ieško tėvų. Net visažiniai, drąsūs, revoliuciją paskelbę, namus palikę paaugliai grįžta namo. Tas pats, panašu, vyksta su mumis visais. Negaunam atsakymų į tai, kas vyksta, nesuprantam, ar gerai darom, ar blogai, ar iš mūsų tyčiojamasi, ar meluojama, ar kalbama tiesa. Todėl ir bėgam pas senolius, ieškodami atsakymų.
Kokį signalą mes siunčiame mūsų garbaus amžiaus buvusiems lyderiams? Kad patys susitvarkyti negalime.
Per trisdešimt nepriklausomybės metų nei susitart išmokom, nei pasitikėjimo savim užsiauginom pakankamai, kad be senelių galėtume funkcionuoti. Kita vertus, gal jie patys mums tinkamų pamatų nepadėjo, kad užaugtume savarankiški. Todėl dabar mes neleisim jiems ramiai numirti.
Tegul dirba toliau. Tampykim juos visus, kol pagaliau čia bus gerovės valstybė.
