Gediminas Kirkilas. Emmanuelis, „Super Mario“ ar visgi Olafas?

Iš politikos pasitraukus Angelai Merkel, Europoje (ir ne tik), natūralu, kilo diskusija, kas perims lyderystę Bendrijoje. Atrodytų, šis klausimas nebūtų toks aktualus, tačiau po kiekvieno ryškaus lyderio, o tokia buvo Vokietijos kanclerė, pasitraukimo vienaip ar kitaip susidaro vakuumas, atsiranda net savotiškas lyderystės ilgesys.

Kita vertus, gali būti, jog turėsime laikotarpį ir be aiškios kurios nors šalies lyderystės, juolab kad pati ES turi ir savo prezidentą, t. y. Vadovų Tarybos pirmininką, taip pat Europos Komisijos, Europos Parlamento pirmininkus. Kuriuos, beje, kaip ir ankstesnius ES vadovus, Angela Merkel gal šiek tiek ir užgoždavo.

Šiuo metu diskusijose apie būsimą naują lyderį ES viduje akys, natūralu, krypsta į Prancūzijos prezidentą Emanuelį Macroną ir tai realu, nes jis jau senokai tam ruošiasi, aktyviai propaguodamas stiprios, suverenios Europos viziją ir ne tik. Palankiai jam klostosi ir politinis Europos Sąjungos kalendorius: nuo sausio pirmosios Prancūzija perėmė pirmininkavimą ES, suformavo ambicingą bendrijos stiprinimo darbotvarkę.

Gediminas Kirkilas

Tačiau dvidešimt septynių šalių Bendrijai, šiuo metu purtomai įvairiausių krizių, tokia lyderystė vis dėlto būtų svarbi, gal net būtina. O sprendžiant geopolitinius iššūkius, asmeninė lyderystė dažnai tiesiog nepakeičiama. Tokią lyderystę ne sykį demonstravo ta pati Angela Merkel. Ar matome tuos, kurie galėtų realiai šį vakuumą užpildyti? Naujasis lyderis gali atsirasti ir ne iš karto, jam ar jai reikės laiko, kaip jo kažkada reikėjo ir buvusiai Vokietijos kanclerei.

Neatmesčiau, kad gali formuotis ir savotiškas lyderystės triumviratas – Prancūzija, Vokietija, Italija, ekonomiškai galingiausios, politiškai ambicingiausios, stipria ir suverenia Europa suinteresuotos Sąjungos narės. Bet kuriuo atveju jos vienaip ar kitaip lems Bendrijos veiksmus bei iniciatyvas, su jomis privalės bendradarbiauti bet kuris lyderis.

Diskutuojant apie būsimą naują lyderį ES viduje akys, natūralu, krypsta į Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, ir tai realu, nes jis jau senokai tam ruošiasi, aktyviai propaguodamas stiprios, suverenios Europos viziją (ir ne tik). Palankiai jam klostosi ir politinis Europos Sąjungos kalendorius: nuo sausio pirmosios Prancūzija perėmė pirmininkavimą ES, suformavo ambicingą Bendrijos stiprinimo darbotvarkę.

Tiesa, Emanuelio Macrono būtent pirmininkavimo periodu dar laukia ir Prancūzijos prezidento rinkimai, kurie tikrai nebus lengvi ir dėl stiprių įvairių politinių pakraipų konkurentų, ir dėl to, kad šioje šalyje valstybės vadovo rinkimai tiesiog niekada nebūna lengvi. Nėra abejonių, kad dabartinis prezidentas, kuris, beje, dar nėra paskelbęs apie savo kandidatavimą, visą šio pusmečio europinę darbotvarkę išnaudos ir rinkimams. Prancūzijos lyderystė ES turėtų būti patraukli rinkėjams bei atitiktų šios šalies ambicijoms.

Gediminas Kirkilas

„Galite pasikliauti – esu pasirengęs, kad šis pirmininkavimas, vykstantis tik kartą per 13 metų, būtų jūsų pažangos laikas“, – drąsiai, matyt, jausdamasis tikru Europos lyderiu, prieš pat Naujuosius pareiškė Prancūzijos prezidentas.

Ta pažanga, anot jo, būsianti geriau kontroliuojant Bendrijos sienas, reformuojant Šengeno erdvę, stiprinant gynybą, kovojant su klimato kaita, už moterų ir vyrų lygybę, diegiant inovacijas, plėtojant europinę pramonę. Įdomu tai, jog Emmanuelis Macronas, kaip ir dera tikram prancūzui, nepamiršo ir kultūros. Tačiau svarbiausia, jog jis išties yra nusiteikęs ir pasiruošęs europinio lyderio vaidmenį prisiimti.

Tiesa, Emmanuelio Macrono būtent pirmininkavimo periodu dar laukia ir Prancūzijos prezidento rinkimai, o jie tikrai nebus lengvi ir dėl stiprių įvairių politinių pakraipų konkurentų, ir dėl to, kad šioje šalyje valstybės vadovo rinkimai tiesiog niekada nebūna lengvi. Nėra abejonių, kad dabartinis prezidentas, kuris, beje, dar nėra paskelbęs apie savo kandidatavimą, visą šio pusmečio europinę darbotvarkę išnaudos ir rinkimams. Prancūzijos lyderystė ES turėtų būti patraukli rinkėjams bei atitikti šios šalies ambicijas.

Tarp galimų Europos lyderių minimas ir Italijos premjeras Mario Draghi, labai patyręs politikas, be to gerai pažįstantis Briuselio koridorius ir, aišku, finansus, aštuonerius metus vadovavęs Europos Centriniam Bankui. „Super Mario“, kaip jį pavadino pagal kompiuterinį žaidimą, turi ir daugiau privalumų. Jis greitai stabilizavo Italijos ekonomiką bei politiką, efektyviai pakeitęs prieš tai valdžiusius populistus. Jis puikiai išmano Europos ekonomiką bei finansus, lengvai bendrauja, kas itin svarbu vadovams kontaktuojant tiesiogiai.

Neatsitiktinai tas pats Emmanuelis Macronas suskato pasirašyti su Mario Draghi vadinamąją Kvirinalo sutartį, kuri jau vadinama istorine, – ES raginama reformuoti fiskalinę politiką ir ne tik. Iš esmės tai dviejų įtakingų ES šalių įsipareigojimas gilinti europinę integraciją. Tuo Prancūzijos prezidentas savotiškai užsitikrino gerokai vyresnio Italijos premjero paramą konkurencijoje dėl europinės lyderystės, sustiprino dvišalius santykius, kurie senokai buvo temdomi įvairių nesutarimų.

Suprantama, kad į europinius lyderius vienaip ar kitaip pretenduos ir naujasis Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. Kol jis įsibėgės, neatmestina, kad formuosis mano minėtas triumviratas – Paryžius, Berlynas, Roma. Tačiau ir pačioje Vokietijoje jau keliamas klausimas, ar Vokietija po Angelos Merkel išsaugos europinę lyderystę. Bet kuriuo atveju naujam ES lyderiui į Vokietijos nuomonę teks vienaip ar kitaip atsižvelgti.

Kas šiuo požiūriu būtų naudingiausia ar palankiausia Lietuvai? Triumviratas, Emmanuelio Macrono lyderystė ar biurokratiškai vadovaujantis Briuselis? Angelos Merkel lyderystė mums buvo naudinga daugeliu aspektų, kad ir todėl, jog ji geriau suprato Rytų Europą ir būtent rytinių Europos sienų saugumo tikslais pasiryžo perkelti į Lietuvą 2017 metais Vokietijos vadovaujamą NATO kovinę grupę – virš tūkstančio karių.

Bet kuriuo atveju akivaizdu, jog kuo didesnis politinis susiskaldymas šalies viduje, tuo silpnesnis mūsų balsas Europoje. Negalima užmerkti akių, jog ilgai egzistavęs šalies politinių jėgų sutarimas, pakankamai darnus prezidentūros, Vyriausybės ir Seimo darbas užsienio politikos srityje yra praktiškai subyrėjęs. Ir ne tik - kritiškai apie šias problemas pasisako ir daugelis ekspertų.

Gediminas Kirkilas

Tai, beje, paskatino tokias pačias misijas vykdyti Baltijos valstybėse ir kitas NATO šalis, Jungtinę Karalystę, Kanadą. Nuo to laiko tik Lietuvoje yra treniravęsi virš dvylikos tūkstančio karių iš devynių NATO šalių: Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Belgijos, Norvegijos, Liuksemburgo ir kt., tai gerokai sustiprino Lietuvos karių pasiruošimą, gebėjimą tinkamai sąveikauti su NATO ir ES partneriais.

Besikeičianti europinė lyderystė Lietuvai reikšminga: labai svarbu, kaip būsimas lyderis pažįsta Rytų Europą ir kaip ją supranta, koks bus jo požiūris į Rytų partnerystės politiką. Kaip reaguos į Europos geopolitinius iššūkius, kokios politikos imsis. Šiuo atveju yra ir daugiau klausimų, tačiau grįžkime į Tėvynę, ir čia bene pagrindinis – kaip atrodo mūsų pačių užsienio ir saugumo politikos gretos bei pati politika?

Ar tebeturime dar nors minimalų konsensusą šioje srityje? Tarp prezidentūros, Vyriausybės, Seimo, tarp politinių partijų, visuomenėje? Ar šalies užsienio politika netampa būsimų 2024-ųjų prezidento ir Seimo rinkimų diskusijų ir net tarpusavio kovos objektu, ko nebuvo dar nuo devyniasdešimtųjų vidurio, kai buvo pasiektas politinių partijų konsensusas dėl šalies integracijos į ES ir NATO.

Bet kuriuo atveju akivaizdu, jog kuo didesnis politinis susiskaldymas šalies viduje, tuo silpnesnis mūsų balsas Europoje. Negalima užmerkti akių prieš tai, jog ilgai egzistavęs šalies politinių jėgų sutarimas, gana darnus prezidentūros, Vyriausybės ir Seimo darbas užsienio politikos srityje yra praktiškai subyrėjęs. Kritiškai apie šias problemas pasisako ir daugelis ekspertų.

Taigi lyderystė būtina ir šioje srityje, pavyzdžiui, atnaujinant Lietuvos politinių partijų susitarimą dėl užsienio ir saugumo politikos. Prieš tai keliose konferencijose aptarus užsienio ir saugumo politikos iššūkius su ekspertais politologais, istorikais, filosofais, galbūt kitų sričių specialistais. Būtina išgirsti verslo, profesinių sąjungų, piliečių visuomenės nuomones. Be tokio atnaujinto ar naujo susitarimo nuoseklios užsienio politikos tikėtis nė neverta.

Opozicija, su kuria nebuvo tariamasi dėl įvairių dažnai kontroversiškų užsienio politikos posūkių, matydama pasekmes, už tai atsakomybės neprisiims. O tai reikštų nuolatinį užsienio politikos kurso kaitaliojimą, blaškymąsi, nenuoseklumą, kas šioje srityje ypač žalinga. Tai reikštų, jog prieš tai ilgą laiką konsensusinė (ir todėl sėkminga) šalies užsienio ir saugumo politika perkeliama į partijų rinkiminės kovos lauką, ir ji ypač paaštrės, artėjant 2024-ųjų prezidento ir Seimo rinkimams.

Matydami Europos lyderystės kaitą, privalome tam pasiruošti visapusiškai. Jei prezidentūra ir Vyriausybė po vieno ar kito sprendimo viešai aiškinsis, kas, kada ir kaip buvo informuotas ar ne, sklandaus ir šalies interesus atitinkančio darbo nematysime. Tuo atveju gal ir nebus aktualu, kas iš tiesų vadovauja Europai – Emmanuelis, „Super Mario“ ar Olafas.