2002 metų gruodžio pabaigoje Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų frakcija paskutinėje metų spaudos konferencijoje surengė savotišką totalizatorių. Frakcijos seniūnas Andrius Kubilius Seime akredituotiems žurnalistams išdalijo lapus su dešimčia kitų metų įvykių ir paprašė spėti, kaip viskas vyks ateinančiais 2003 metais.
Vienas pirmųjų klausimų buvo, kas laimės 2003 metais vyksiančių prezidento rinkimų antrąjį turą. Tuomet atrodė, kad šis klausimas – lengviausias.
Likus keliems mėnesiams iki 2002 metų pabaigos Lietuvos prezidento rinkimų neabejotinas lyderis buvo Valdas Adamkus. Tai kas, kad jo rinkimų kampanija nebuvo pati atkakliausia, novatoriškiausia ir labiausiai įsimintina. Visos tuometinės apklausos rodė, kad V. Adamkus – labiausiai žmonių mėgstamas politikas.
Taigi visi ženklai rodė vieną, o rezultatas išėjo kitas. Nuo to karto tapo aišku, kad apklausos – apklausomis, prognozės – prognozėmis, bet žymiai „patikimesnis“ būdas spėti ateitį – žiūrėti į būsimus įvykius matantį krištolinį rutulį. Taigi, ką žada mums 2022 metai?
Turiu pripažinti, kad iškilo viena nedidelė problema. Per naujametinį šventinį šurmulį netyčia sudaužiau krištolinį rutulį, tad prognozes teks laikyti labiau edukuotais spėjimais, nei paremtais neklystančia magija.
2021 metais valdantieji ne kartą miestui, pasauliui ir ypač Daukanto aikštei parodė, kad šiandien valdančioji koalicija Lietuvoje duoda politinio žaidimo toną. Lietuva gali miegoti ramiai: 2022 metų pradžioje prezidento Gitano Nausėdos, Sveikatos teisės instituto ar Igno Vėgėlės „tankai“ nepralauš darnios šiandieninės valdančiosios koalicijos gynybos.
Kadangi valdančiųjų komanda iš esmės neatnaujinta, tad tikėtina, kad ir įsiklausymo į nuomones iš šalies taip pat nebus. Kad ir kas tai būtų: pandemijos valdymas, migrantų krizė, auganti infliacija ar dar kas nors, valdžioje esantys žino, kad jie žino ir išmano geriau nei visi aplinkui kartu sudėjus.
Patarimai ir konstruktyvi kritika – nepageidautina. Tad antra „patikima“ išvada – visose srityse bus daugiau to paties, kas buvo 2021 metais. Kadangi valdančiųjų sprendimai ir mastymo logika neklystanti, vadinasi, padidinus tokių pačių sprendimų kiekybę bus gautas kokybinis pagerėjimo lūžis.
Objektyvesnis – tai pinigai. Kadangi Lietuva yra euro zonos šalis narė, jai nereikia per daug sukti galvos, iš kur į biudžetą gauti pinigų. Gyventume vis dar su litais, neįmanoma būtų kelerius metus gyventi su nuolatiniu deficitiniu biudžetu.
Pinigų trūkumas verstų labiau mąstyti ir vertinti pasirinktos politikos efektyvumą bei adekvatumą. Kadangi pinigai nuo pandemijos sukeltų ekonominių padarinių iš ES ekonomikos skatinimo programos liejasi vos nesustabdomai, tai valdantiesiems poreikio pergalvoti pasirinktos krypties nėra.
Subjektyvesnis veiksnys – tai valdančiųjų ir ištikimiausių jos rėmėjų begalinis tikėjimas, kad 2022 metais kone viskas stebuklingai išsispręs. Virusas pasitrauks, migrantai nesiverš į Lietuvą, infliacijos augimas sustos, energetinių išteklių kainos nukris ir viskas šalyje augs bei žydės. Geriausiai šį tikėjimą iliustruoja internetinėje erdvėje klaidžiojantys pasakymai, kad dabartinė valdančioji koalicija yra geriausia, kas Lietuvai nutiko per pastaruosius trisdešimt metų. Tereikia kantrybės, ir šviesus rytojus tuoj tuoj išauš.
Kol turėjau ateitį rodantį krištolinį rutulį, tol galėjau drąsiai sakyti, kad tai su realybe prasilenkiančios fantazijos. Rutulio nebeturiu, tad taip drąsiai ir vienareikšmiškai teigti negaliu. Tenka pripažinti – gal ko nors, kas paslėpta ir matoma tik išrinktiesiems, mums, paprastiems mirtingiesiems, neduota pamatyti.
Kita vertus, yra kas matosi plika akimi, – dabartinei premjerei Ingridai Šimonytei, turint tokius bendražygius, ir piktų priešų nereikia. Trečia išvada – 2022 metais neabejotinai pamatysime valdančiųjų šūvius sau į kojas. Jei 2021 metais tokie veiksmai buvo „Belaruskalij“ ar teisingos nuomonės žiniasklaidoje pirkimas – Ciniško chirurgo istorijos, tai 2022 metais galime tikėtis ko nors panašaus.
Valdančiųjų komanda patikrinta, užgrūdinta. Žino, kaip ir kada pačiu netinkamiausiu laiku padaryti gerą kliurką. Telieka laukti.
Įvairios visuomeninės organizacijos, iniciatyvūs piliečiai gali protestuoti, rašyti peticijas, skelbti bado ar kitokias akcijas, – kol rinkimų nėra, tol tai mažai efektyvu. 2021 metai buvo nerinkiminiai metai, tai protestuok neprotestavęs, bet pakeisti valdančiųjų nuomonės galimybių nebuvo.
2022 metais taip pat nėra rinkimų, tad bent jau metų pirmoje pusėje niekas per daug neturėtų keistis. Tiesa, 2022 metų ruduo gali įpūsti naujų vėjų. Iš Seimo tribūnų vis labiau bus matyti 2023 metų savivaldybių tarybų rinkimai. Nors tai – ne Seimo rinkimai, tačiau rinkimai.
Toliau lengvabūdiškai numoti ranka į prezidento, visuomeninių organizacijų, piliečių įvairias iniciatyvas nebus laikoma gero tono ženklu. Be to, vieniems iš mažųjų šiandieninės valdančiosios koalicijos partnerių – Laisvės partijai – reikės bent ką nors pateikti savo rinkėjams. Nedidelio kiekio narkotikų turėjimo dekriminalizavimą, tos pačios lyties asmenų partnerystę, Stambulo konvenciją ar dar ką nors.
Atėjus į savivaldos rinkimus tuščiomis, net ir ištikimiausi Laisvės partijos gerbėjai gali to nesuprasti. Problema, kad didiesiems koalicijos partneriams, Tėvynės sąjungos krikščioniškajam sparnui, tai raudona linija, kurios peržengti nevalia.
Tad ketvirta ir turbūt pati svarbiausia 2022 metų išvada – antroje metų pusėje dabartinis status quo gali išsibalansuoti.
P. S. Tai yra teksto autoriaus asmeninė pozicija, kuri nebūtinai sutampa su Manto Martišiaus nuomone metų pabaigoje.
