Ar jums niekas nekliūva šioje pastraipoje? Iš tiesų nedaug tetrūko, kad eurą būtume rašę be kaitomų galūnių, kaip tango.
Apie finansinę eurų įvedimo pusę nediskutuokime, verčiau pasidomėkime pavadinimo istorija. Jos įdomioji dalis prasideda ne tada, kai bendrosios valiutos pavadinimą laiške Europos Komisijos prezidentui Žakui Santerui (Jacques Santer) 1995 metais pasiūlė belgų mokytojas Žermenas Pirlio (Germain Pirlo) ir net ne tada, kai mitologinė Finikijos karalaitė Europa sėdo ant jaučiu pasivertusio Dzeuso, kupino gašlių MeToo kėslų. Lingvistinė intriga gimė 1997 metų birželio 18 dienos Europos Tarybos reglamente Dėl tam tikrų nuostatų, susijusių su euro įvedimu. Dokumento preambulėje teigta, kad valiutos pavadinimas visose oficialiose kalbose bus tas pats, suprask euro, atsižvelgiant į abėcėlių skirtumus, žr. iliustraciją.
Dokumentas solidus, bet su kalbinėmis jo nuostatomis nutiko tas pats, kas nutiktų su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijomis Europos Centriniam Bankui. Finansininkų logika buvo paprasta: jeigu valiuta vieninga, tai ir šnekėti visi turi vienodai. Jie pamiršo, kad kalba gali turėti daugiskaitą ar nemažai kaitomų galūnių ir kad apskritai kalboje neįmanoma visko sudėlioti nei į balanso turto ir nuosavybės skiltis, nei į pelno ir nuostolių ataskaitas.
Pasipylė sodrus kritikos lietus. Anglakalbiai euro zonos nariai airiai smerkė savo finansų ministrą, kuris TV laidoje stropiai vengė daugiskaitinės euro formos euros, užtat tarė „dollars“ ir „cents“. Gavo į kaulus ir ministrą mėgdžiojantys žurnalistai, kurie „nepaisė instinkto tarti daugiskaitą euros“ ir „kėlė kultūrinį pavojų“. Oponentai atsakė sheep precedentu, suprask, daugiskaitoje jokių galūnių nepridedame, ir avims viskas tinka. Žiniasklaida suskilo į dvi stovyklas – vieni daugiskaitoje rašė euros, o kiti laikėsi euro.
Sarkazmais svaidėsi visos būsimosios euro zonos šalys. Lingvistinis finansininkų sumanymas užkliuvo net amerikiečių žiniasklaidai, nors, sakytumei koks jų reikalas. Nemanykite, kad tik Lietuvoje vyksta siutimas dėl gramatikos!
Kai kurie kritikai smeigė į jautriausią vietą – apmokestinimą ir sakė, kad problemų dėl euro galūnių nekyla tiems, kurie teturi vieną vienintelį eurą, o dviejų eurų turtas – jau bėda. Aš savo ruožtu irgi stebiuosi: nejaugi euro zonos kūrėjai tikėjosi, kad mokesčiai visose šalyse bus renkami taip tobulai, kad piliečių kišenėse niekada neskambės daugiau kaip vienas euro ir nereikės sukti galvos dėl daugiskaitos?
Galų gale susiklostė tokia padėtis: Europos Sąjungos centrinių institucijų teisiniuose dokumentuose ir ten, kur siekia finansininkų rankos, rašoma tik euro ir neatsižvelgiama į kalbų specifiką. O visi kiti eurųzonoje kalba ir rašo taip, kaip matote šioje lentelėje.
Lietuviškas euro pavadinimas irgi turi savo istoriją. Batalijos prasidėjo 2004 metais, kai Lietuva prisijungė prie Europos pinigų sistemos valiutų keitimo mechanizmo ir sušvito viltis žvanginti eurus lietuviškose kišenėse.
Bėda buvo tokia, kad mūsų euroderybininkai arba neatidžiai skaitė dokumentus, arba mokykloje praleido pamoką apie galūnių kaitymą, arba tiesiog taip apsidžiaugė galimybe įsivesti eurus, kad pasirašė visus pakištus dokumentus jų neskaitę. Ir sutiko visur ir visada vartoti tik formą euro.
Kalbininkai nesnaudė. 2004 metų rugsėjį Kalbos komisija oficialiai pareiškė, kad „griežtai nepritaria Europos Sąjungos šalių finansų ministrų pasitarime priimtam sprendimui ES teisės aktuose visomis Europos Sąjungos šalių kalbomis vartoti vienodą nekaitomą bendros valiutos pavadinimą euro.“
Aukščiausieji valstybės pareigūnai pripažino klaidą (Sic!), Kalbos komisija sukūrė puolimo planą, surašė protingus argumentus, su kuriais Vyriausybė supažindino Nyderlandų Karalystės Ministrą Pirmininką ir Europos Sąjungos Vadovų Tarybos pirmininką Janą Peterį Balkenedą. Buvo surengtas platus reidas po Europos Sąjungos centrinių institucijų kabinetus. Ofenzyvos rezultatas: Europos Sąjungos dokumentų tekstuose leista vartoti visas bendrosios valiutos pavadinimo linksnių formos, išskyrus vardininko formą euro. Toks apribojimas netaikomas kitiems lietuvių kalba rašomiems tekstams.
Šalutinis gausių ir įtikinamų pokalbių rezultatas buvo toks: aukštieji Briuselio ir Strasbūro valdininkai ilgai vienas kitam pasakojo, kaip Europos Sąjunga kultūriškai praturtės įsileidusi tokią nuostabią, nepaprastą, muzikalią, archaišką ir užsieniečiui praktiškai neišmokstamą kalbą.
Kad ir kvailas viską suprastų, Kalbos komisija nutarimu „Dėl Europos Sąjungos bendrosios valiutos pavadinimo lietuvių kalboje“ įtvirtino visų dvylikos linksnių galūnes: eũras, eũro, eũrui, eũrą, eurù, eurè, eũrai, eũrų, eũrams, eurùs, eũrais, eũruose. Tamsta, ar jau pastebėjai fatališką Komisijos klaidą? Taip, žinoma, juk pamirštas šauksmininko linksnis eũre! eũrai! O mandagus svečias nešaukiamas neateina. Neatėjo euras į Lietuvą 2007 metais, ir buvo liūdna ir žvarbu.
Daug kas tada šaipėsi iš Lietuvos banko vadovo Reinoldijaus Šarkino, neva susimovė pažadėjęs naująją valiutą 2007 metais. R. Šarkino tvirtai ištartas „Aš pasakiau, kad bus, reiškia – bus“ tapo 2006 metų citata. Padavimai ir legendos byloja, neva R. Šarkinas labai nenorėjęs linksniuojamų eurų, lietuviškose kaitomose galūnėse įžvelgęs pavojų Lietuvos monetarinei politikai ir piktai kalbėjęs Kalbos komisijos pirmininkei Irenai Smetonienei: „Per tave neįsivesime euro!” Nežinau, kaip Tamsta, bet aš netikiu šia istorija. Pokalbio metu šalia su žvake šalia nestovėjau ir tik kartoju, ką girdėjęs, atseit, už ką pirkau, už tą ir parduodu, esu silpnas verslininkas. Tikrai nemanau, kad Reinoldijus Šarkinas, nepriekaištingų manierų žmogus, galėtų kaip koks danas į moterį kreiptis mužikišku „tu“, ypač jei šią moterį gerbia net pats Algis Ramanauskas-Greitai!
Taigi eurų neįsivedėme, vėliau užgriuvo finansinė krizė, nuo kurios ilgai kosėjome, ir euro zonos nare tapome tik 2015 metų sausio 1 dieną.
Kalbos komisija vėl nesnaudė ir dar 2014 metais priminė, kad „Europos Sąjungos bendrosios valiutos pavadinimas euro, Lietuvos Respublikos teisės aktuose vartojamas vietoj vardininko formos euras, turi būti išskiriamas kaip kitos kalbos žodis (paprastai pasviruoju šriftu)“, taigi, kaip citata.
Lietuviškose eurų monetose irgi matome „1 euro“, „2 euro“. Finansininkai įtvirtino savo kalbinį norą, tačiau neteko girdėti, kad kas klaustų „Ar turi du euro?“ ar prašytų „Paskolink vieną euro“. Kalbame žmoniškai: „duok du eurus“, „palikau padavėjui vieną eurą“. Puikus pavyzdys, kai institucijos lenkia kalbos normas savo kryptimi, o mes bendraujame normalia žmonių kalba. Tą patį rodo ir VDU tekstyno paieška: visi euro linksniai rado sau vietos, išskyrus abu vietininkus ir šauksmininkus.
Beje, dviskaitos forma du euru skamba visai neblogai. Tik, šiukštu, nesakykite to Europos Centriniam Bankui!
