Harari įkvėpėjas

Lietuvoje ne taip plačiai žinoma JAV geografo ir istoriko Jaredo Diamondo pavardė, bet tikrai dauguma girdėjo, o nemažai mūsų ir skaitė talentingo žydų istoriko Yuvalio Noah Harari knygą „Sapiens: glausta žmonijos istorija.“ Pastaroji knyga ilgą laiką buvo populiariausių knygų topuose ir Lietuvoje, ir pasaulyje.

Autorius pateikia 11 su asmeninių krizių eiga susijusių veiksnių, kuriems esant gerokai padidėja žmogaus gebėjimai įveikti krizę. Sąrašas ilgas, bet įvardijami tokie veiksniai, kaip krizės pripažinimas, asmeninės atsakomybės prisiėmimas, materialinė ir emocinė pagalba iš kitų žmonių, sektini pavyzdžiai, kantrybė, paslankumas ir kiti.
Jaunius Špakauskas

Lietuviškai išleista ir ne viena kiek mažesnio ažiotažo susilaukusi J. Diamondo knyga, taip pat ir „Ginklai, mikrobai ir plienas: visuomenių likimas“. Būtent ši knyga bei jos autorius, kurį Y. Harari sutiko mokydamasis Oxforde, garsiam žydui sukėlė tikrą akademinės karjeros nušvitimą, vėliau įkvėpusį parašyti „Sapiens“, tapusios globaliu skaitytojų fenomenu ir išversta į bent 60 kalbų.

Kaip šalys įveikia krizes

Nors mėgstamą autorių Y. Harari įkvėpusios knygos neskaičiau daugiau iš principo, nes tikėjausi užprogramuoto nusivylimo, panašiai kaip mėgstamos knygos skaitytojas vengia ekranizacijos, tačiau kita J. Diamondo knyga „Sumaištis: Kaip šalys išgyvena krizes“ man pasirodė be galo aktuali. Visų pirma, kad Lietuva susiduria su daugybinėmis krizėmis ir buvo smalsu sužinoti, ką apie krizes ir būdus joms įveikti sako geriausių pasaulio universitetų absolventai, visą gyvenimą paskyrę mokslui.

J. Diamondo knygos idėja – nepaprastai paprasta – „norint sėkmingai įveikti išorines ar vidines krizę sukėlusias jėgas, būtina keistis pasirinktinai. Ši taisyklė vienodai tinka ir šalims, ir individams.“

Autorius pateikia 12 su asmeninių krizių eiga susijusių veiksnių, kuriems esant gerokai padidėja žmogaus gebėjimai įveikti krizę. Sąrašas ilgas, bet įvardijami tokie veiksniai, kaip krizės pripažinimas, asmeninės atsakomybės prisiėmimas, materialinė ir emocinė pagalba iš kitų žmonių, sektini pavyzdžiai, kantrybė, paslankumas ir kiti.

Vis tik nepaisant prestižinio išsilavinimo, prestižinių apdovanojimų bei gana įdomios analizės, J. Diamondas vis tiek netyčia išsiduoda, kad kaip ir dauguma Vakarų intelektualų, skausmingai nesupranta Rusijos. Tas nesupratimas gal būtų ir pusė bėdos, tačiau galvon įkyriai peršasi mintis, jog autorius yra netgi suklaidintas propagandinių Kremliaus naratyvų, kurie veikia it lėtai besiskverbianti infekcija, sumaniai maskuojanti pačios ligos buvimą.
Jaunius Špakauskas

Analogišką metodą autorius taiko ir valstybių gebėjimui įveikti krizes, pasitelkdamas įvairių šalių, kurias teigia neva gerai pažįstantis, pavyzdžius.

Autorius apžvelgia išties fenomenalią Vokietijos pokario atsigavimo istoriją, kuri mums gerokai mažiau žinoma nei II-ojo Pasaulinio karo pradžia, eiga ir pasekmės, taip pat Čilės atsikūrimą po brutaliai žudikiško Augustu Pinočeto karinio režimo, Suomijos karą su Rusija (aka Sovietų sąjunga), modernios Japonijos atsikūrimą ir iššūkius, kurie laukia JAV ateityje.

Gana keista, kaip praktiškai visiškai ignoruojama Kinija – ekonominė galia, kuri jau šio dešimtmečio pabaigoje taps pati didžiausia visame pasaulyje.

J. Diamondo įžvalgos, atrodo, visai įdomios, nors rašymo stilių (ar vertimą) galima drąsiai kritikuoti, nes jis nė šiukštu neprimena neįtikėtinai sklandžios ir visapusiškai įtraukiančios Y. Harari plunksnos.

Kaip Diamonas nesupranta Rusijos

Vis tik nepaisant prestižinio išsilavinimo, prestižinių apdovanojimų bei gana įdomios analizės, J. Diamondas vis tiek netyčia išsiduoda, kad kaip ir dauguma Vakarų intelektualų, skausmingai nesupranta Rusijos. Tas nesupratimas gal būtų ir pusė bėdos, tačiau galvon įkyriai peršasi mintis, jog autorius yra netgi suklaidintas propagandinių Kremliaus naratyvų, kurie veikia it lėtai besiskverbianti infekcija, sumaniai maskuojanti pačios ligos buvimą.

Autorius daro ir dar vieną klaidą, dažnai suviliojančią konfrontuojančias puses – priešą bandyti suvokti per savo vertybių sistemą. Tai dažniausiai sutinkamas vakariečių taktinis nesusipratimas – manyti, jog oponentas pasaulį suvokia taip pat, kaip ir tu bei operuoja tomis pačiomis vertybėmis ir taisyklėmis. Tai ta apmaudi vakariečių arogancija, kuria J. Diamondas kaltina savo paties valdžią.
Jaunius Špakauskas

Štai knygos pabaigoje, kalbėdamas apie tai, kas laukia pasaulio, J. Diamondas šokiruoja klaidinga savo gimtinės JAV politikos interpretacija. Jo teigimu, "žlugus Sovietų sąjungai, JAV valdžia <...> nusprendė, kad Rusija yra nesvarbi, silpna ir pagarbos neverta valstybė. JAV skubiai išplėtė NATO – priėmė anksčiau Sovietų sąjungai priklausiusias Baltijos respublikas, be to, Rusijai griežtai nepritariant palaikė NATO karinę intervenciją kare su Serbija ir Rytų Europoje dislokavo balistinių raketų, tariamai reikalingų gintis nuo raketas galinčio panaudoti Irano. Suprantama, dėl šių ir kitų JAV veiksmų Rusijos vadovai pajuto grėsmę.“

Šokiruoja, kaip Harvardo ir Kembridžo diplomai neapsaugo autoriaus nuo tokių fakto klaidų, kaip kad supratimas, kad neegzistavo toks niekas kaip sąjunga – tai buvo agresorės Rusijos valdomo žudikiško režimo okupuotos laisvos valstybės.

Stebina ir istorinės realybės ignoravimas, mums skausmingai vis primenantis dar prieš 82 metus pasirašytą Molotovo – Ribbentropo paktą, kai du masiniai žmogžudžiai – Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas – pasidalino Europą it pyragą.

J. Diamondas savo knygoje leidžia ir sakinį, kad „Ukraina pavojingai provokuoja Rusiją“.

Ir šlykštu, ir netikslu Baltijos bei kitas respublikas, taip pat ir Ukrainą, laikyti pokerio žetonais, kuriuos Rusija gali mainyti kaip panorėjusi tam, kad spręstų milijonų žmonių likimą taip, tarsi tie žmonės absoliučiai neturėtų jokios laisvos valios protingai pasirinkti. Taip pat ir šiandien, kur prie Ukrainos sienos Vladimiras Putinas sutelkęs daugiau kaip 170 tūkst. karių, nes jį, tik pamanykite – kažkas ir vėl „provokuoja“.

Autorius daro ir dar vieną klaidą, dažnai suviliojančią konfrontuojančias puses – priešą bandyti suvokti per savo vertybių sistemą. Tai dažniausiai sutinkamas vakariečių taktinis nesusipratimas – manyti, jog oponentas pasaulį suvokia taip pat, kaip ir tu bei operuoja tomis pačiomis vertybėmis ir taisyklėmis. Tai ta apmaudi vakariečių arogancija, kuria J. Diamondas kaltina savo paties valdžią.

Apskritai tokios fakto klaidos maskuoja ir imperialistinę pasaulėžiūrą, kuri kartais būdinga ir vienoje, ir kitoje Atlanto pusėje gyvenantiesiems.

Skaitytas, bet neatsakytas mano laiškas profesoriui

Kelias dienas nešiojausi nusivylimą ir apmaudą autoriaus klaidomis, bet vis tiek nusprendžiau pasivarginti ir parašyti jam laišką vieną šeštadienio popietę.

Elektroninio pašto įskiepiai rodo – profesoriui jo Kalifornijos universiteto paštu adresuotas laiškas perskaitytas tris kartus. Tik atsakyti vis tik pasivarginta.

Vis tik, esu tikras, kad mums, lietuviams, svarbu suvokti tai, ką rašiau profesoriui laiške: „Vakarų intelektualų bei politikų nesugebėjimas suprasti geopolitinių ir istorinių niuansų mums turėtų tarnauti kaip vėsinantis priminimas – nors ir esame sąjungininkai, neturime prabangos aklai jais pasitikėti.“

Tą galima iliustruoti įžvalgiais paties J. Diamondo žodžiais: „didelių šalių grėsmę patiriančios mažos šalys turi būti budrios, apsvarstyti ir realistiškai įvertinti alternatyvas.“

Neprarandu vilties, kad vieną dieną ir mes būsime išmintingesni savo pačių pasirinkimuose, o garsūs profesoriai Vakaruose suvoks tai, ką idealiai iliustruoja buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus žodžiai – „Rusija yra ne supervalstybė, Rusija yra superproblema.“