Deja, kai kurie jų – įtakingi, bet, laimei, jų nedaug. Neišvengiamai daugėja suprantančių, kad tik išmintingomis, nuosaikiomis ir nuosekliomis pastangomis galime įveikti virusą, iškilusias ekonomines bei finansines ar užsienio politikos problemas.
Nustoję tikėti bei pasitikėti baimės, konfrontacijos ir priešpriešos propaganda, kuri mus atvedė į rekordinių perteklinių mirčių valstybę, vykdančią trumparegišką ir neskaidrią užsienio politiką. Teisinės valstybės krizė kone kiekviename žingsnyje ir kiekviename sprendime. Jei sveikatos ir pabėgėlių iššūkiai bent iš dalies buvo mums primesti, tai visuomenės susikalbėjimo ir užsienio reikalų krizės, kuri grasina milžiniškomis ekonomikos ir finansų problemomis – sukurta mūsų pačių. Lyg būtų maža, Advento laikotarpiu Seimo nariai prasivardžiavo „asilais“.
Ką čia bepridursi: intelektualus „bazaras“ nuo „užsičiaupk“ iki „gal į snukį“. Drąsesni kumščius ir paleido. Kiti lyg keršydami uždraudė Seimo nariams į Seimą atvykti: arba skiepas su PGR‘u, arba negali balsuoti. Ir tai ne „Dviračio žinių“ siužetas, o Tautos atstovybės paskutinės savaitės įvykių kaleidoskopas. Visuomenėje įsivyravęs emocinis smurtas, kurį minėjau prieš keletą mėnesių, prasiveržė jau ir fiziniu pačiuose Seimo rūmuose. Su policija ir ikiteisminiais tyrimais. Dabar smurtą artimoje aplinkoje galime stebėti iš toli (...nutolusios Tautos atstovybės).
Baimės, diskriminacijos, priešpriešos ir žeminimo, neteisės pandemija skleidžiasi visu grožiu jau ir ten, kur būtina ieškoti sutarimo ir konsensuso.
Ir visa tai vyksta tuo metu, kai Lietuva patiria didžiulę užsienio reikalų politikos krizę, prasidėjusią nuo netoliaregiško ir neskaidraus veikimo Baltarusijos atžvilgiu iki besiplečiančio konflikto su Kinija, kuris gresia milžiniško masto nuostoliais Lietuvos ekonomikai ir finansams. Krizė tik prasidėjo, o nuostolius jau galime prognozuoti Lietuvos geležinkeliuose ir Klaipėdos uoste, nuostolius skaičiuoja ne tik Lietuvos gamintojai, eksportuojantys produkciją į Kiniją, bet ir gamyboje naudojantys kiniškus pusgaminius.
Užsienio investuotojai Lietuvoje grasina stabdyti ne tik gamybą jau veikiančiose įmonėse, bet ir būsimas investicijas. Lietuvos investicinis klimatas amžiname įšale gali sustingti ilgam, o Kinija nesustoja gąsdinusi kitomis atsakomosiomis priemonėmis. Kad ir kaip prašytume, visų ekonominių ir finansinių nuostolių nepadengs Europos pandeminės ar kitokios išmokos. Lyg mums buvo maža baltarusiškų pabėgėlių, Rusijos tranzito į Karaliaučių rūpesčių ir kariuomenės sankaupos prie Ukrainos sienos.
Pyktis ir priešprieša išstūmė išmintingą ir tvirtą lyderystę įstatymų leidžiamojoje ir vykdomojoje valdžioje.
Teisminė grandis kitų dvejų grandžių tiek pažeminta (turiu mintyje gilią reputacinę krizę bei itin žemą finansavimą), kad su dideliu apgailestavimu tenka konstatuoti: bent jau kol kas valstybės gyvenime Teisėjų balsas nėra girdimas visuomenėje. Žinoma, tam yra nemažai ir kitų priežasčių: Teisėjas negali pareikšti išankstinės nuomonės dėl bylos, o Teismo vykdomas teisingumas, deja, yra lėta vertybė. Jis neskirtas greičiu konkuruoti su abejotino teisėtumo politiniais sprendimais, išskyrus retas išimtis, kai pats kreipimasis į Teismą sustabdo teisės akto galiojimą.
Lyderystės ir tinkamų sprendimų vakuumas gimdo nusivylimą. Pastarasis – nepasitikėjimą. O nepasitikėjimas gimdo nestabilumą ir realius iššūkius valstybingumui.
Visgi, šv. Kalėdos – stebuklų metas. Esame pasaulio dalis ir kartu su visu pasauliu verčiame naują istorijos puslapį. Ženklų tokiam pokyčiui tikrai daug. Sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Pasaulį išvydo daug lengvesnės formos Omicron, kuriuo užsikrečia ir suserga visi vienodai tiek skiepyti, tiek ir neskiepyti. Specialistai pastebi, kad netrukus jis gali tapti vyraujančiu Lietuvoje. Apie ligos sunkumą skiepytų ir neskiepytų grupėse kol kas duomenų nedaug: logiška, kad prieš dvejus metus pagamintas skiepas vargiai veiks šiųmetinę itin pakitusią atmainą.
Kol kas skelbiama, kad trečiasis skiepas saugos 10 savaičių. (Ir iš kur tokie duomenys, kai pačiam Omicron vos mėnuo? Ar nebus taip, kaip ir su Delta, kai po kelerių mėnesių paaiškėjo, kad vakcinų efektyvumas blėso daug greičiau nei skelbta?). Socialiniuose tinkluose plinta apmokėtos propagandos neatsakytas klausimas: kaip trečias skiepas gali apsaugoti nuo Omicron, kai pirmi tokie patys du skiepai nuo jo nesaugo? Prieš pandemiją niekam nekiltų net į galvą mintis skiepytis dvejų metų senumo vakcina prieš stipriai pakitusį virusą: pavyzdžiui, skiepytis dvejų metų senumo vakcina nuo gripo. Laimei, trečias skiepas bent veikia prieš Delta, nors ir nesukuria garantijos, kad neužsikrėsite ar neplatinsite ligos.
Šalia šio gamtos pokšto dar ir beatsiveriančios akivaizdžios smegduobės daugumoje kitų valdymo sričių Lietuvoje, krūva neatsakytų klausimų, nuovargis dėl nuolatinių karantinų ir ekstremalių padėčių, persisotinimas nuolatine baime. Kai viskas įgriso tiek, kad daugiau tylėti ir taikstytis nebeįmanoma: tą rodo gyventojų apklausų apie ryškiausius politikus rezultatai, per savaitę surinktų daugiau nei 100.000 piliečių parašų prieš galimybių pasą, įvairios viešos akcijos ir mitingai, basų mamų prašymai ir palapinės prie Seimo, vis garsesni visuomenės lyderių perspėjimai.
Bet pabudimui ir krypties keitimui reikia lyderio. Reikia išmintingų ir drąsių sprendimų. Išmušė Prezidento valanda. Išoriniai ir vidiniai veiksniai atveria unikalią progą imtis lyderystės. Tai nėra vien politologiniai pasamprotavimai, bet iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylanti teisinė pareiga.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Prezidentas ir Vyriausybė sudaro vykdomosios valdžios grandį. Lietuvos valstybės konstitucinei santvarkai yra būdingas dualistinės (sudvejintos) vykdomosios valdžios modelis: vykdomąją valdžią Lietuvoje vykdo Respublikos Prezidentas bei Vyriausybė.
Prezidentas ne tik skiria atsakingus vykdomosios valdžios pareigūnus, tiesiogiai atlieka Konstitucijoje numatytas valdymo funkcijas, leidžia aktus-dekretus, bet ir prižiūri vykdomosios valdžios veikimą.
Kitaip tariant, Prezidento neveikimas – ar tai būtų neperėmimas atsakomybės užsienio reikaluose, ar sprendžiant teisinės valstybės krizę (pavyzdžiui, nesikreipimas dėl Konstitucijai galimai prieštaraujančių poįstatyminių teisės aktų į Konstitucinį Teismą dėl galimybių paso) – rodytų Prezidento įsitikinimą, kad šie vykdomosios valdžios sprendimai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, o Prezidentas jiems pritaria. Ir nereikia baimintis etikečių ar kritikos: nuo kada teisinėje valstybėje įtvirtintas teisinis kelias išsiaiškinti dėl Vyriausybės sprendimų atitikimo Konstitucijai gali būti laikomas ydingu, netinkamu ar, apskritai, kritikuotinu?
Gal kritikai galės įvardinti kokį kitą Lietuvos Konstitucinėje santvarkoje man nežinomą skubų teisėtumo patikros būdą? Aš drįsčiau įvardinti net griežčiau, nesikreipimas į Konstitucinį teismą tuo atveju, jei Prezidentas ir didelė visuomenės dalis abejoja Vyriausybės reguliavimo teisėtumu, galėtų būti įvertintas kaip tinkamas Prezidento pareigų neatlikimas.
Prezidentas privalo imtis lyderystės ir užsienio reikalų srityje. Pagal Lietuvos Konstituciją būtent Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe šią užsienio politiką vykdo (84 str.).
Vyriausybei Konstitucija paveda „palaikyti ryšius“ su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, tačiau ji privalo vykdyti Prezidento dekretus (94 str.), kuriais pastarasis įgyvendina jam Konstitucijoje suteiktus įgaliojimus (85 str.). Nors Konstitucija nedviprasmiškai suteikia „pagrindinių užsienio politikos klausimų“ sprendimo funkciją Prezidentui, iki šiol užsienio politiką buvo įprasta spręsti bendru Prezidento ir Vyriausybės sutarimu. Kai bendradarbiavimas nevyksta, o Vyriausybės sprendimai Baltarusijos, Rusijos ar Kinijos atžvilgiu (net ir tokie, kurie pavesti Vyriausybei, pavyzdžiui, diplomatinių santykių užmezgimas) gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ar ekonominiam bei finansiniam stabilumui, Prezidentas privalo vykdyti Konstitucijoje nustatytą pareigą ir imtis savarankiškai spręsti šiuos „pagrindinius“ užsienio politikos klausimus, žinoma, Konstitucijos nustatytose ribose.
Drįstu tikėtis, kad Prezidentas tokios lyderystės imsis. Ir ne dėl to, kad nuolatiniais veto atmetimais jis yra kaskart sodinamas ant „nusiraminimo kėdutės“. O dėl to, kad sutelktų tautą, ypatingai sudėtingoje situacijoje, kurioje kartu su visu pasauliu atsidūrė Lietuva.
Lietuvai, dėl jos iracionalaus „iniciatyvumo“ dargi gresia tapti fronto linija, ekonomine, finansine, o gal net ir karine prasmėmis. Konstitucinis teismas pabrėžia, kad deramas Prezidento – valstybės vadovo konstitucinės pareigos vykdymas yra būtina piliečių pasitikėjimo pačia Lietuvos valstybe, kaip bendru visos visuomenės gėriu, ir jos institutais, sąlyga.
Kritišką valandą svarbiausia – drąsa, teigė romėnų rašytojas Publijus. Pridursiu, kritišką valandą lyderystė negali būti „dalinė“, apribota tik politiškai patogiais kompromisais.