Stiprėja jausmas, kad žiūriu ne gyvenimą, bet praeito dešimtmečio kalėdinį filmą. Iš jo scenarijaus dar pradiniame etape iškarpytos visos žiūrovui nuotaiką galinčios sugadinti scenos. Pagrindiniai veikėjai – banalūs ir nuspėjami, jų dvejonės ir kančios – ne ką tikresnės už prekybos centro Kalėdų senelio barzdą.
Svarbiausias teigiamas herojus – aukštas ir gražus vyras, niekada neturintis laiko, nes vieną dieną būtinai reikia į Europos vadovų tarybą, kitą – kokį neklusnų ministrą išsikviesti. Bet prieš šventes nutinka Kalėdų stebuklas, ir jis, viską metęs, susitinka su basomis kojomis ledą nuo Daukanto aikštės grindinio tirpdžiusiomis mamomis.
Ir tik tamsus konservatoriaus šešėlis atsikrenkščia: o tai ne paprasčiau būtų prezidentui Gitanui Nausėdai iškart su Ramūnu Karbauskiu pasikalbėti, kam dar atskirai su basomis kiekvieno jo spektaklio aktorėmis?
Naisių teatro mokyklą prasta savo vaidyba išduodanti Kalėdų pasaka galėtų niekuomet nesibaigti – kam mums ta rūsti realybė. Deja, net jei Kūčių vakarą pavyks išsitraukti patį ilgiausią šieno stagarą, tai dar ne būtinai reiškia, kad Naujųjų metų nepasitiksite reanimacijoje. Dabartinė ramybė yra tyla prieš pačią baisiausią audrą.
„Matome ateinant naują audrą“, – šią savaitę sakė Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regioninio padalinio direktorius Hansas Kluge, o PSO specialusis pasiuntinys Europai Vytenis Povilas Andriukaitis kylančią omikrono bangą palygino su cunamiu.
Vos tik šventės pasibaigs, mūsų laukia labai sunki žiema, gerokai sunkesnė už pernykštę. Nes pernai tokiu metu bent galėjome tikėtis, kad skiepai greitai užbaigs pandemiją. Dabar jos galo nematyti, o farmacijos kompanijos puikiai žino, kad nespės sukurti ir prigaminti omikronui adaptuotos vakcinos anksčiau, negu naujoji mutacija spės išplisti po pasaulį. Juolab, kad liko nepanaudoti milžiniški kiekiai senųjų skiepų, skirtų alfa atmainai.
Prieš metus beveik neišgirdome „leftisto“ popiežiaus Pranciškaus raginimo solidariai pasidalinti vakcinomis su Trečiojo pasaulio šalimis, tai iš mažai skiepytų šalių po omikrono bet kada galim gauti tokių mutacijų, kurios išguldys mus visus. Nepavydžiu nei sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui, nei savo veiklos prasme kartą jau suabejojusiai Ingridai Šimonytei, nes tobulų sprendimų, ką dabar reikėtų daryti, nežino nė viena pasaulio šalis.
Per Kalėdas beliks tik melstis, kad Viešpats mūsų pasigailėtų ir prie šito XXI a. maro dar nepridėtų didelio karo ir kitų Apokalipsės raitelių dovanų.
Tikėjausi, kad telkdama pajėgas prie Ukrainos sienų Rusija tik siekia derybų su Vakarais, bet po Vladimiro Putino metinės konferencijos supratau, kad sprengimą užpulti kaimyninę šalį jis jau priėmė. Beliko tik surengti provokaciją Donbase ir tankai pajudės.
Vietoje mielos Kalėdų istorijos, pasijuntu tarsi vaikas, kuriam pozicija ir opozicija, tarsi išsiskyrę tėvai, bando sekti visiškai skirtingas siaubo pasakas, stumdydamiesi prie lovelės ir pertraukdami vienas kitą. Tada jau gali atrodyti, kad visi jie meluoja, o patys šiurpiausi baubai, tykantys kambario šešėliuose, yra netikri. Užteks tik užsimerkti ir išnyks piktas COVID-19 virusas, ūsuotas Minsko tarakonas, Kremliaus kandis bei kerštinga kiniška Mikės Pūkuotuko parodija ir net klimato krizės prakeiksmas. Nedaug trūksta, kad galėčiau patikėti, esą jie nė kiek ne tikresni už tariamą Billo Gateso, George Soroso ir Klauso Schwabo pasaulinį sąmokslą visus mus paversti bevaliais jų vergais.
Ar gali žydų pabėgėlių šeimoje daugiau kaip prieš du tūkstančius metų gimęs kūdikis mums parodyti išeitį iš aklavietės? Kol neišsižadėjome bent ištarti jo gimimo dienos pavadinimo, nepakeitėme steriliomis „žiemos šventėmis“, kurios nieko neprimins ir nesuerzins. Ne kitatikių, o pirmiausia mūsų pačių, vengiančių prisiminti, kieno gimtadienį dabar švenčiame.
Jėzaus atneštos išganymo žinios užteko žlungančios nuo tautų kraustymosi išjudintų barbarų minių Romos imperijos gyventojams. Užteko likusiems gyviems po Didžiojo maro europiečiams. Užteko įkalintiems Sovietų imperijos lageriuose kunigams ir dūstantiems ankštuose bunkeriuose be vilties laimėti paskutinį mūšį Lietuvos partizanams.
Kai Kūčių vakarą nusipurtęs sniegus suklumpu įšalusioje Veisiejų bažnyčioje, išeinu į apniukusią naktį atsikratęs beprasmių pretenzijų viską žinoti ir rišliai sau bei kitiems paaiškinti. Tebūnie Tavo valia, daugiau nebenoriu priešintis.
Nugalėjai – be Tavo meilės pasaulis man nepažinus. Tik su tokia pabaiga mano Kalėdų pasaka ne tik pati įgauna nebanalią prasmę, bet ir virsta kasmet iš naujo per žiemos saulėgrįžą aktualizuojamu amžinojo gyvenimo pažadu.
