Pirmiausia, ekskursas į netolimą praeitį.

Šių metų liepą, kai Seimas priiminėjo ankstesnę Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ versiją, žmogaus teisių srityje dirbantys specialistai sulaikę kvapą laukė Prezidento Gitano Nausėdos veto. Tokio žmogaus teisių apsaugos kartelę nuleidžiančio įstatymo Seimas jau seniai nebuvo priėmęs.

Liepos 20 d. Prezidento vyr. patarėjas Povilas Mačiulis viešai pasakė, kad priimtos pataisos išmeta migrantų žmogaus teises į šiukšlių dėžę. Tačiau jau kitą dieną Prezidentas pataisas pasirašė, sakydamas, kad skubos tvarka priimtas įstatymas yra „skylėtas žmogaus teisių prasme“ bei paragino jį kuo greičiau taisyti. Be kitų probleminių įstatymo aspektų, Prezidentas dėmesį atkreipė į tai, kad priimtas teisės aktas galimai pažeidė negrąžinimo principą, taip pat atėmė teisę skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimus apeliacine tvarka.

Seimas išgirdo Prezidento raginimą ir ėmėsi taisyti įstatymą. Tačiau „ne į tą pusę“... Ketvirtadienį priimtos pataisos numato ypač trumpus terminus, per kuriuos teismui galima apskųsti Migracijos departamento sprendimus dėl prieglobsčio nesuteikimo, taip pat paliekama nuostatą, kad asmens prieglobsčio prašymas nepriimamas net ir tuo atveju, kai asmuo jau yra šalies teritorijoje (atvykus nereguliariu būdu).

Tačiau labiausiai siaubą kelianti ir tarptautinius žmogaus standartus paminanti nuostata – galimybė migrantus laikyti sulaikytus vienerius metus be teismo sprendimo. Iki šiol galiojusi įstatymo redakcija leido tai daryti iki šešių mėnesių, o naujai priimta redakcija sulaikymo terminą leidžia pratęsti dar pusei metų.

Reikia ar nereikia tokio pratęsimo – spręs Migracijos departamentas bei Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Ir tik jei žmonės skųs sprendimus, jie bus peržiūrėti teismo.

Prieš Prezidentui sprendžiant dėl šios jam ant stalo pateiktos dilemos – nueiti lengviausiu kelia ar vetuoti pataisas – galima būtų priminti Lietuvai gresiančią tarptautinės bendruomenės kritiką bei pralaimėtas bylas Europos Žmogaus Teisių Teisme. Taip pat kad viena vertus, kalbame apie vertybinę užsienio politiką, demokratijos ir teisės viršenybės principus, tačiau priimame įstatymus, dėl kurių į mus gali baksnoti bet kas, įskaitant Kiniją, Rusiją ir Baltarusiją.
Jūratė Juškaitė

Kitaip tariant, dėl vienos svarbiausių žmogaus teisių suvaržymo spręs biurokratai ir sieną saugantys pareigūnai. Laisvės apribojimai bus taikomi ir šeimoms su mažais vaikais, nelydimiems nepilnamečiams bei kitiems pažeidžiamiems asmenims.

Seime pataisas palaikė 81 Seimo narys, prieš – 14, susilaikė – 15 parlamentarų.

Svarbu pažymėti, kad nemaža dalimi šios pataisos priimtos tų politikų, kurie viešumoje save pozicionuoja kaip krikščioniškųjų vertybių gynėjai, balsais. Nepadėjo net ir gruodžio 23 d. ryte Seimo narius pasiekęs Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko arkivyskupo Gintaro Grušo laiškas. Jame įtakingiausia Katalikų Bažnyčios figūra Lietuvoje šias pataisas apibūdino kaip dar labiau apsunkinančias pabėgėlių padėtį, o sulaikymą įvardijo kalėjimui prilygstančiomis apgyvendinimo sąlygomis.

Prieš Prezidentui sprendžiant dėl šios jam ant stalo pateiktos dilemos – nueiti lengviausiu kelia ar vetuoti pataisas – galima būtų priminti Lietuvai gresiančią tarptautinės bendruomenės kritiką bei pralaimėtas bylas Europos Žmogaus Teisių Teisme. Taip pat kad viena vertus, kalbame apie vertybinę užsienio politiką, demokratijos ir teisės viršenybės principus, tačiau priimame įstatymus, dėl kurių į mus gali baksnoti bet kas, įskaitant Kiniją, Rusiją ir Baltarusiją.

Tačiau labiausiai norėtųsi, kad sprendimas vetuoti ar nevetuoti pataisas ateitų ne dėl galimos kritikos ar gresiančių bylų, bet dėl tikėjimo, kad mes esame brandi valstybė, aiškiai pasirinkusi savo vertybes ir jų besilaikanti ne tik tada, kai jomis patogu pamosuoti prieš Rusiją ar Baltarusiją.
Kitaip migrantų žmogaus teises ne tik išmesime į šiukšlių dėžę, bet dar ir gerai jas patrypsime, kad niekam nebekiltų minčių jų iš ten išimti.