Tomas Sinickis. Ar kažkas pasikeitė socialiniuose tinkluose?

Spalio dešimtąją žmonės mini pasaulinę psichinės sveikatos dieną. Kaip aš ją paminėjau?

Ironiška, bet po beveik dvejų metų pertraukos, šių metų spalio dešimtąją, sugrįžau į socialinius tinklus. Tiksliau į vieną – feisbuką. Kaip man ten sekėsi pastarąsias dešimt savaičių? Buvo visko. Papasakosiu, nes „išsipasakoti yra sveika“, sako psichoterapeutai.

Pirmas įspūdis? Nepasikeitė niekas. Viskas labai panašu į tai, kas buvo visada: vieni rėkia viena, kiti rėkia kita, daužomi kibernetiniai snukiai visomis priemonėmis, nėra jokių stabdžių, viskas galima. Kaip jau kažkada minėjau, vyksta kibernetinis pilietinis karas.

Anksčiau man atrodė, kad vyko (gan juokingos, nes nereikšmingos) kibernetinės muštynės, t.y. apsispjaudėm feisbuke ir tiek to, pamiršom. Dabar, deja, tonas pasikeitė. Skirtumas gal tas, kad feisbuko lietuviškoji auditorija, atrodo, smarkiai senstelėjo – bent jau ta auditorijos dalis, kur garsiai kalba. O kai sensti, iš vienos pusės turi vis daugiau laisvo laiko, bet iš kitos pusės – vis mažiau laiko žemėje.

Todėl turi mažiau, ką prarasti. Tad viskas, atrodo, pasidarė labiau hardcore.

Kalbant apie “Baltojo katino svetainę”, galime prisiminti, kaip kažkada, būdami jauni, iš jos juokėmės. Nesupratome, kodėl ji egzistuoja ir laukėme, kol dings iš ekranų. Gyvavo ilgai ir galiausiai numirė. Bet katė juk turi devynis gyvenimus. Sugrįžo. Dabar sulaukėme šimtų tokių svetainių. Kiekvienas save gerbiantis įtakdarys transliuoja šią laidą kone kasdien. Negana to, kiekvienas, kuris dar nėra įtakdarys, nori tokią turėti. Pažanga padaryta. Išvada? Taip. Katės valdo internetą. Prieš kates nėra prasmės kovoti.

Tomas Sinickis

Atsiradę (ar patobulinti) algoritmai, panašu, slopina pateikiamos informacijos sklaidą. Tai reiškia kelis svarbius dalykus: (1) vartotojas dar labiau užsiskleidžia savo burbule, t.y. mato tik tai, ką turėtų matyti anot dirbtinio intelekto; (2) Feisbuko naujokams, siekiantiems populiarumo, turėtų būti kur kas sunkiau pritraukti sekėjų negu būtų buvę prieš, sakykim, penkerius metus; (3) vartotojai, turintys daug sekėjų, turėtų jaustis pakankamai saugiai dėl savo įtakdarystės versliukų, mat feisbukas pats pasirūpins, kad jų informacija pasiektų kuo didesnę auditoriją; jiems padeda tas pats dirbtinis intelektas, kuris galvoja paprastai: daugiau sekėjų – daugiau parodymų.

Zuckas sprendžia už mus: jei paspaudei porą kartų Sinickio nuorodą, tau Sinickį rodys visą laiką. O jei Sinickis dar ir sumokės už tai, tuomet tikriausiai matysi vien Sinickį.

Iš komercinės pusės, Zuckui tai turėtų atrodyti logiška. Vis dėlto, jei populiariam vartotojui suteiksi daugiau viešumo, jis gaus daugiau pajamų iš rėmėjų už savo „Baltojo katino svetainės” transliaciją (šluota, siurblys, kava, patalynė, namų kvapas ir t.t.) ir tavo platformos nepaliks. Ranka ranką plauna. Klausimas: ar toks buvo jaunojo Zucko tikslas iš pat pradžių? Atsakymas: koks skirtumas? Kai tavo Dievas yra doleris, nesvarbu, koks buvai jaunas ir apie ką tuomet svajojai. Svarbu pelnas – čia ir dabar – ir bendrovės akcijų kaina.

Kalbant apie „Baltojo katino svetainę”, galime prisiminti, kaip kažkada, būdami jauni, iš jos juokėmės. Nesupratome, kodėl ji egzistuoja ir laukėme, kol dings iš ekranų. Gyvavo ilgai ir galiausiai numirė. Bet katė juk turi devynis gyvenimus. Sugrįžo.

Dabar sulaukėme šimtų tokių svetainių. Kiekvienas save gerbiantis įtakdarys transliuoja šią laidą kone kasdien. Negana to, kiekvienas, kuris dar nėra įtakdarys, nori tokią turėti. Pažanga padaryta. Išvada? Taip. Katės valdo internetą. Prieš kates nėra prasmės kovoti.

Jei neklystu, Kottleris – marketingo krikštatėvis – sakė, kad internetas ir (ypač) socialiniai tinklai padarys dezinformaciją, manipuliaciją ir melą neįmanomais. Jo idėja, matyt, buvo ta, kad dėka interneto, mes galime priartėti prie tobulos konkurencijos, kai vartotojas gaus visą įmanomą informaciją ir gebės priimti racionalų sprendimą. Neliks vietos melui, vartotojų apgaudinėjimui ir – galbūt – per dideliam pelnui. Labai idealistinis požiūris. Svajonė.

Galbūt senukas (ar senelyzas, ar seneliumbas – nežinau, kuri forma vartotina gatvėse šiandien) neįvertino to, kad informacijos bus tiek, kad tiesiog visko suvartot nebus įmanoma ir, be to, bus dar keli emocinio intelekto stokojantys pirmūnai, kurie tą informaciją valdys, ją apdirbs ir ja manipuliuos, kaip nori, siekdami pelno sau! Taip, internetas yra visų. Bet feisbukas, Instagram, Google ir visi kiti socialiniai tinklai (t.y. tinklai tinkle) – ne.

Galiausiai jau nebėra aišku, ar informacinės technologijos (ir perdėta informacija) vartotojui padeda ar kenkia. Ekonominė teorija – kiek man žinoma – teigia, kad kuo daugiau informacijos vartotojai gauna, tuo geriau vartotojui. Deja, niekas nenumatė, kad informacijos gali būti per daug, jau nekalbant apie tai, kad dabar tų rankų, kurios kontroliuoja informaciją (ir, tuo pačiu, tiesą) vis mažėja. Kartais, kaip minėjau aukščiau, dažnai tai net ne rankos ir ne galvos, o programinio kodo eilutės.

„Ir ką mums, Tomai, su šią informaciją dabar daryti?”, klausiate jūs manęs.

Aptarkite tai prie Kūčių stalo su artimaisiais. Susitarkite, kad mažiau spjaudysit vieni kitiems į kibernetinius veidus, dažniau paskambinsit mamai, apkabinsit brolį ir sesę, mažiau gersit, rūkysit ir viską vieni kitiems atleisit.

OK