Deja, ši tendencija nesikeičia. Remiantis demokratijos stebėsenos organizacija „Freedom House“, šalių, kuriose demokratijos lygis smunka, jau 15 metų yra daugiau nei tų, kuriose laisvės daugėja.
Kitas demokratijos tyrimų institutas „V-Dem“ situaciją vertina ne ką geriau. Jeigu 2010 metais vos 6 procentai pasaulio gyventojų buvo valstybėse su stiprėjančiais autoritarizmo bruožais, tai 2020 metais šis skaičius padidėjo iki 34 procentų. Žiūrint griežtai (ne tik į politinių rinkimų egzistavimą), daugiau nei pusė pasaulio gyvena įvairiose autokratijose.
Vienas iš didelių, šviežių praradimų – Indija. Dėl žiniasklaidos cenzūros, apribojimų nevyriausybinėms organizacijoms, religijos laisvės suprastėjimo „V-Dem“ ją įvardija jau ne demokratija, o tik rinkimine autokratija. Laisves toliau veržia konsoliduotos diktatūros – Rusija, Baltarusija, Kinija.
Tai ne tik Rytų tendencija. Nors yra sėkmės istorijų (Tunisas), bet demokratija pastarąjį dešimtmetį smuko visur: Lotynų Amerikoje (Brazilija), Azijoje (Tailandas), Afrikoje (Mauricijus), Europoje (Serbija) ir net ES (Vengrija, bet neramių tendencijų yra ir Lenkijoje). Tai tik ryškiausiai atvejai.
Kodėl pasaulis patiria demokratijos dekadansą?
Anna Lührmann ir Staffanas I. Lindbergas savo įtakingame straipsnyje (2019 m. publikuotas žurnale „Democratization“) teigia, kad kiekvieną demokratizacijos bangą istoriškai sekė autokratizacijos banga.
Pagal šią tezę, dabartinis nuosmukis yra natūralus, nes pasaulyje po trečiosios demokratizacijos bangos (pradžios taškas – 1974 m. Portugalijos gvazdikų revoliucija) padaugėjo laisvės, bet kartu daugiau yra kam griūti. Pastarasis nuosmukis prasidėjo ne vakar, o jau maždaug 1995 metais: maždaug nuo tada, kai demokratijos užuomazgas Baltarusijoje sunaikino Aleksandras Lukašenka.
Lyginant su 1900 m., kai tikrų demokratijų apskritai nebūta, situacija vis dar yra žymiai geresnė: skelbti demokratijos pabaigą ankstoka.
Tam iš esmės pritaria kitas demokratijos tyrėjas Larry Diamondas, kuris „Journal of Democracy“ (2021 m.) teigia: per trečiąją demokratizacijos bangą atsirado daug rinkimais paremtų režimų, kurie nesukūrė stiprių, tvarių liberalios demokratijos institucijų.
Einant laikui, silpnesnieji atkrenta. Į nuosmukį yra linkusios tos demokratijos, kurios iki šiol netapo kokybiškomis: rengė konkurencingus rinkimus, pasižymėjo žodžio ir balso teisėmis, bet jų nepalaikė stipria pilietine visuomene, teisės viršenybe, stipriomis, atsakingomis politinėmis partijomis.
Demokratinių politinių institucijų – kartu su pasitikėjimo, tolerancijos normomis visuomenėje – silpnumas yra vienas iš veiksnių, kurie paaiškina demokratijos nuosmukį. Tačiau yra ir kitų priežasčių. Ir nors dėl demokratijos pabaigos panikuoti neverta, reikia jas rimtai vertinti.
Pagal Diamondą, šiuolaikinėje politikoje matosi ištobulintas populistų ir autoritarų (kategorijos labai persidengia) metodų arsenalas. Šie metodai demokratiją išardo gudriai, lėtai, per laipsnišką eroziją. Tai pastebi ir Madeleine Albright knygoje „Fašizmas. Įspėjimas“: pasaulyje susiformavo savotiška despotų kolegija, kurioje į diktatūrą linkę lyderiai mokosi vieni iš kitų.
Populizmo ir „bepročių“ diktatorių (šiaip jau racionalių, nes jų veiksmai fokusuoti į vieną – išlikti valdžioje) versija pas mus yra bene ryškiausia. Tačiau būtų klaida nematyti kitų tarptautinių tendencijų. Visų pirma, JAV atsitraukimo nuo demokratinių vertybių sklaidos. Tokios politikos reputacija patyrė smūgį per karus ir nevykusias demokratizacijos pastangas Irake ir Afganistane.
Yra vilčių, kad atsitraukimo strategiją pakeis Joe Bideno administracija. Pasaulio demokratijų forumas – pirmas žingsnis.
Kita tarptautinė tendencija yra socialinė ir ekonominė nelygybė. Technologijų pažanga ir finansų sektoriaus (lyginant su gamyba) stiprėjimas lėmė ne tik naujas galimybes globalizacijos laimėtojams – tai vedė ir prie dar didesnes turto koncentracijos mažumos rankose.
Nelygybę ypač paskatino tarptautinė finansų krizė, kurios pasekmės socialiniams konfliktams (ypač per populistinių, neliberalių jėgų sustiprėjimą) yra ilgalaikės. Neoliberalizmas mūsuose dažnai siejamas su perdėtais ekonominės pažangos baubais, skleidžiamais kairiųjų. Visgi nors demokratiją ir laikome politiniu režimu, ji negali tikėtis didelio palaikymo iš gyventojų, jeigu veikia aštrios ekonominės nelygybės sąlygomis. Demokratija yra palankesnė ekonominiam klestėjimui (tokie atvejai kaip Singapūro yra išimtys), tačiau be lygybės siekio ji liks trapi.
Šių tarptautinių tendencijų (demokratinių vertybių sklaidos ir nelygybės) reversas yra būtinas atsižvelgiant į tai, kad dvi aktyviausios pasaulio diktatūros – Rusija ir Kinija – tikrai nemiega.
Diamondas jų veikimą vadina „aštriąja galia“: siekiu įpjauti Vakarų demokratinį audinį, pažeisti pasitikėjimą institucijomis.
Rusija tą daro per savotišką antidemokratinį terorizmą –paramą kraštutinei dešinei, kibernetines atakas, trolius socialiniuose tinkluose. Kinijos veikimas yra subtilesnis, bet ilgesnėje perspektyvoje jis galingesnis ir pavojingesnis. Ši valstybė negaili resursų užsienio šalių universitetams, politikams, žiniasklaidai, finansuoja įvairius infrastruktūros projektus.
Kinijos dosnumo logika yra paprasta: pirma, užčiaupti kritiką jos represyviam režimui, antra, propaguoti Kinijos valdymo modelį kaip geresnį, efektyvesnį. Deja, ant to pasimaunančių nestinga.
Būtent šiame kontekste reikia vertinti Lietuvos užsienio politiką Kinijos atžvilgiu. Nors trumpuoju laikotarpiu tai gali atrodyti neprotingai (ekonomine prasme) ir erzinti dalį ES valstybių, ilgesnėje perspektyvoje Vakaruose turėsime pasirinkti: arba kinų pinigai, arba demokratija. Lietuva rizikuoja, bet gali tapti ta šalimi, kuri ateityje bus vertinama kaip drąsi pionierė.
Visgi vykdant demokratinėmis vertybėmis paremtą politiką, verta pasižiūrėti ir į save.
Demokratija turi būti kritiška ir vengti šlovinimų sau – palikime tai diktatūroms. Taip, Lietuva yra demokratiška šalis, turime aiškias politines ir pilietines laisves. Tačiau ši demokratija yra su rimtais trūkumais ir dar prireiks daug pastangų, norint užsienyje mus pateikti kaip siekiamą modelį.
„Freedom House“ Lietuvą priskiria prie laisvo pasaulio. Tačiau bendras balas neidealus: 90 iš 100. Nurodoma, kad piliečių nepasitenkinimas valdžia yra susijęs su socialine ir ekonomine nelygybe, korupcijos apraiškomis. „V-dem“ mus klasifikuoja kritiškiau: ne kaip liberalią, o tik rinkiminę demokratiją. Tai reiškia, kad turime rimtų problemų įgyvendinant laisvę ir lygybę – visų pirma, teisės viršenybės srityje.
Tai, kad Lietuvoje kai kurie piliečiai yra lygesni už likusius, nėra naujiena. Apie tai kalba ir eiliniai gyventojai, ir faktai. Tik prieš pora metų mus sukratė skandalas, kai dėl įtariamo kyšininkavimo buvo suimti net penki advokatai ir aštuoni teisėjai, tarp jų – vienas iš Aukščiausiojo teismo.
Demokratija verkia, kai rimti žurnalistiniai tyrimai, apnuoginantys pūlinius, nelygybę, mobingą vienoje iš valstybės arterijų – sveikatos apsaugos sistemoje – sulaukia vos kelių parlamentarų dėmesio. Tai kartu parodo, kad rimtų problemų yra ir tuose institutuose, kurie turėtų palaikyti liberalią demokratiją – politinėse partijose ir pilietinėje visuomenėje, privalančioje spausti politikus.
Prisiminkime politikos mokslo tezę: nekokybiškos, stiprių institutų neturinčios demokratijos smunka dažniau. Lygybės prieš įstatymą, sveikatos apsaugos, socialinės nelygybės ir kiti klausimai velkasi iš kadencijos į kadenciją. Tuo metu politikai įsiaudrinę murkdosi trąšų stiklinėje ir Seime vadina vienas kitą asilais, o gudrių populistų viliojama visuomenė nukreipia dėmesį į neesminius dalykus. Kai ateina rinkimų laikas, balso teise pasinaudoja vos kas antras.
Demokratijos pasaulyje ir Lietuvoje neapginsime, jeigu patys jos negerbsime.
