Visi puikiai žino, kas atrado Ameriką, tačiau kaip įvykiai klostėsi toliau ir kaip atvykėliai elgėsi su vietiniais gyventojais Kristupo Kolumbo atrastoje „Indijoje“, suvokiama miglotai. Būtent apie tai savo knygoje „Konkistadorai“ rašo meksikiečių istorikas Fernandas Cervantesas. Pats būdamas vieno iš konkistadorų palikuonis, šis Bristolio universiteto Istorijos fakulteto lektorius pateikia išsamią ispanų atradimų ir užkariavimų istoriją, paremtą nauju vertinimu. Šį kūrinį geriausia 2020 metų knyga pripažino tokie leidiniai kaip „The Sunday Times“, „Times Literary Supplement“, „The Tablet“ ir „The Lady“.
Pirmieji Amerikos tyrinėtojai ir kolonistai iš Ispanijos jau tapo legendomis apipinta tema. Kadaise konkistadorai buvo garbinami kaip nuotykių ieškotojai, platinę krikščioniškąją kultūrą ir padėję sukurti neregėto masto imperiją. Tačiau dabar juos smerkiame už žiaurumą ir žmonių išnaudojimą. Aukso bei šlovės siekę konkistadorai sunaikino senąsias actekų bei inkų civilizacijas ir pridarė išties šiurpių dalykų.
Tačiau ankstyvųjų naujųjų laikų Ispanijos ir jos užkariautos Amerikos intelektualine bei religine istorija besidomintis F. Cervantesas nei aukština konkistadorus, nei juos smerkia. Jis tiesiog skatina suprasti istorinį kontekstą ir atskleidžia kultūrinį pasaulį, suformavusį konkistadorų mąstyseną ir elgesį.
Knygos autorius nuplėšia mitų bei fikcijos uždangą ir panardina skaitytoją į vėlyvųjų viduramžių imperializmo pasaulį. Mums šis pasaulis pažįstamas ne ką geriau nei patys konkistadorai – Naujojo Pasaulio čiabuvių tautoms. Naudodamasis gausybe įvairių šaltinių, tokių kaip dienoraščiai, laiškai, metraščiai bei traktatai, F. Cervantesas performuoja ispanų užkariavimų Naujajame Pasaulyje istoriją, pateikdamas ją to meto politinės bei intelektualinės aplinkos fone.
O šios istorijos pagrindiniai veikėjai konkistadorai vaizduojami su savo didingomis ambicijomis ir moralinėmis priešpriešomis.
Knygoje „Konkistadorai“ atgimsta visi garsūs atradėjai nuo Kolumbo iki Cortéso, Pizarro ir vėlesniųjų, o naujai pateikiamas pasakojimas apie ispanų užkariavimus Naujajame Pasaulyje verčia susimąstyti, kaip šis laikotarpis negrįžtamai pakeitė visos istorijos eigą.
1492 m. ekscentriškasis genujiečių jūrininkas Kristupas Kolumbas, panoręs per Atlanto vandenyną nuplaukti iki Indijos, aptiko keletą Karibų regiono salų. Po to pasipylė gausybė ekspedicijų, kurios baigėsi stulbinamu dviejų galingų civilizacijų užkariavimu: Meksikos actekus 1521 m. užkariavo Hernánas Cortésas, o Peru inkus, prabėgus kiek daugiau nei dešimtmečiui, įveikė Franciscas Pizarras. Habsburgų imperatoriaus bei paties Dievo vardu abu šie vyrai paverginėjo, žudė ir taip įtvirtindami savo viešpatystę vadino save užkariautojais.
Tose didžiulėse naujai užimtose teritorijose energingi ir neretai grobuoniški naujakuriai labai greitai įrėžė savo pėdsaką. Dabar mums atrodo sudėtinga įsivaizduoti pasaulį, kurio politinių reikalų centre vyrauja religinė kultūra. Tačiau tik tada, kai būsime pasirengę atvirai ir noriai priimti tą mums svetimą kultūrinį pasaulį, galėsime aiškiai suvokti, kad jis buvo ne mažiau žmogiškas.
Knygą iš anglų kalbos vertė Romualdas Grigaliūnas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Likus keletui mėnesių iki savo trečiosios kelionės pradžios, Kolumbas parašė laišką savo broliui Bartolomé – jame atsispindėjo nesuvaidintas nuoširdumas – ir pripažino, jog tikisi labai greitai susitikti Hispanioloje. Tačiau visai prieš išplaukdamas Kolumbas padalijo savo laivus į dvi eskadras: pirmajai nurodyta plaukti tiesiai į Hispaniolą, nenukrypstant nuo antros kelionės metu nustatyto trumpiausio maršruto, o antroji, kuriai vadovavo pats admirolas, turėjo stipriai pasukti į šalį, į neištyrinėtą Atlanto vandenyno teritoriją
Šį sprendimą veikiausiai pakurstė monarchų reikalavimai bei įvairiausia kritika, kurią Kolumbui teko iškęsti. Tuo metu buvo įprasta manyti (net jo kritikai nedvejodami sutiktų), kad visos teritorijos, esančios toje pačioje platumoje, turėjo išsiskirti akivaizdžiai panašiomis savybėmis. Kolumbas matė didžiulius aukso telkinius prie Voltos žiočių (dabartinėje Ganoje).
Tad kodėl gi nepamėginus kirsti Atlantą ties šia platuma? 1498 m. pavasarį Kolumbas jau buvo apsisprendęs įvykdyti kaip tik tokį sumanymą. Tuometinės jo nuotaikos buvo puikiai perteiktos nurodymuose, jo parašytuose tiesiai į Hispaniolą plaukusiems laivams: „Tebūna Viešpats mano vedlys ir tenuveda mane kur nors, kad tai būtų naudinga tiek Jam, tiek mūsų ponui ir poniai, karaliui ir karalienei, nes šiuo keliu dar niekad joks žmogus nėra keliavęs ir jūra ši yra nežinoma visai.“
Laivynas iš Sanlukar de Baramedos, esančios į šiaurę nuo Kadiso, pajudėjo 1498 m. gegužės 30-ąją. Po įprasto sustojimo Kanarų salyne Kolumbas padalijo laivus į dvi grupes, kaip ir buvo suplanavęs, ir išsiuntė vieną eskadrą į Hispaniolą, o su kita pats išplaukė pietų kryptimi, Žaliojo Kyšulio salų link. Birželio 30 d. jo laivai pasiekė Bua Vistą. Jau kitą dieną jis atvyko į Santjago salą, kur oras pasirodė kenksmingas sveikatai. „Susirgo visa mano įgula, – rašė jis, – todėl neketinau ten užsibūti.“ Nenukrypdamas nuo savo plano, jis judėjo toliau į pietus, prie tos vietos, kuri, jo manymu, atitiko Voltos žiočių platumą, tačiau netrukus pasiekė tą nenuspėjamą regioną prie pusiaujo, vadinamą tykos juosta. Aštuonias ilgas dienas eskadra praleido kepinančiame karštyje, kol galiausiai liepos 22 d. keliauninkams nusišypsojo sėkmė, ėmė pūsti pietryčių vėjas, tad Kolumbas skubiai patraukė vakarų kryptimi. Sunku nustatyti, ar jis pats žinojo, kad pasiekė savo norėtą platumą – jo pasakojimas pernelyg prieštaringas. Vis dėlto liepos pabaigoje jis veikiausiai jau nestokojo optimizmo. Dar nebuvo pastebėjęs jokios sausumos, o tai šį kartą buvo teigiamas ženklas: kadangi Kolumbas žinojo, kad artėja prie dienovidinio, kertančio Hispaniolą, sausumos nebuvimas bylojo apie tai, kad bent jau palei tą lygiagretę, kuria jis dabar keliavo, portugalai nepadarė jokių naujų atradimų, į kuriuos galėtų reikšti pretenzijas. Jeigu Vandenyne ir yra koks nors nežinomas pietinis žemynas, kuo, pasak gandų, tikėjo Portugalijos karalius Jonas, tai Kolumbas kol kas nieko panašaus neaptiko.
Tačiau tos aštuonios dienos, praleistos tykos juostoje, turėjo pasekmių. Vynas virto actu, didžioji dalis geriamojo vandens išgaravo, o lašinių bei sūdytų menkių atsargos galėjo bet kurią akimirką sugesti. Žinodamas, kad Hispaniola yra kažkur į šiaurę nuo jo, Kolumbas irgi nusprendė pasukti šiaurės kryptimi, naiviai nė nesusimąstydamas apie tai, kad jam liko visiškai nedaug plaukti iki milžiniško žemyno. Ir tada, liepos 31 d., jis pastebėjo kažką, kas priminė „tris kalnus“, kuriuos buvo galima aprėpti „vienu žvilgsniu“. Kolumbas savo trečiąją kelionę buvo dedikavęs Švenčiausiajai Trejybei, todėl šis „didis stebuklas“, kaip tai apibūdino Bartolomé de Las Casasas, atrodė nesuvokiamai panašus į tai, kas tiksliai pavadinta „gražiai apskaičiuotu teologinės semiotikos dalyku“. Be to, šis įvykis paaiškina ir tai, kodėl sala su tais trimis pastebėtais kalnais iki šių laikų vadinama Trinidadu.
Tyrinėjant šią derlingą salą, Kolumbo pasigėrėjimo ir sumišimo pojūtis kas minutę augo. Čiabuviai nebuvo tokie juodaodžiai, kokius jis tikėjosi rasti šioje platumoje, ir visai nepriminė tainų. Apsvaigęs nuo galutinio įsitikinimo, kad dabar jis jau tikrai atsidūrė Azijoje, Kolumbas palaikė juos „maurais“ ir įtikino save, jog medvilninės juostos, kurias jie dėvi ant galvų, yra „turbanai“. Po to, keliaudamas gilyn į Parijos įlanką, jis išgirdo tai, kas niekaip negalėjo sutilpti į jokį paties admirolo susiformuotą išankstinį nusistatymą: „Kurtinamas riaumojimas lyg triukšmas, kurį keltų milžiniška banga, dūžtanti į uolas <...>, ir srovės, tekančios iš rytų į vakarus su begaliniu patvinusį Gvadalkivyrą primenančiu įniršiu.“ Joks europietis iki tol nebuvo matęs nieko, kas bent iš tolo prilygtų Orinoko estuarijai. „Iki šios dienos, – po keleto mėnesių rašė Kolumbas, – vis dar jaučiu, kaip mano venomis teka baimė, kurią tada pajutau, manydamas, jog dėl tokios jėgos mūsų laivams gresia pavojus apvirsti.“
Tam tikru atžvilgiu šie netikėti reiškiniai Kolumbą privertė padaryti stebėtinai objektyvias išvadas. Pavyzdžiui, rugpjūčio 13 d., kai buvo visai netoli salos, kurią pavadino Margarita (netoli šiaurės rytinės pakrantės dabartinėje Venesueloje), admirolas rašė, kad visi įrodymai byloja, jog jis atsidūrė „labai dideliame žemyne, kuris iki tol buvo neatrastas“. Tai negalėjo būti paprasčiausias entuziastingas tvirtinimas, nes visiškai neatitiko nei jo pasaulio masto skaičiavimų, nei, rodos, nepalaužiamo įsitikinimo, kad jeigu jis ir nebuvo Azijoje, tai bent keliavo kažkur netoli jos. Nenuostabu, kad jis vis sugrįždavo prie apmąstymų, kuriuos sukėlė Pierre’o d’Ailly idėja, jog tolimiausiose Azijos žemėse visgi galėtų gyventi antipodų tautos. Ir vis dėlto visi aplink esantys įrodymai Kolumbui rodė, jog jis papuolė į kažkokią visiškai „naują“ vietą, o ne Azijos dalį. Galbūt kaip tik čia jam su visa ironiška jėga ir kirto jo paties išsakytas aforizmas: „Kuo daugiau keliauji, tuo daugiau sužinai.“
O kitais atžvilgiais Kolumbas akivaizdžiai troško pasilikti sau pačiam puikiai pažįstamame intelektualiniame pasaulyje, jaukiame ir saugiame, netrikdomas nežinomybės ir nesuvokiamų dalykų. Parijos įlankoje jis aptiko vidutinio klimato oro sąlygas bei saldoko vandens, ir tai jam pasirodė taip tobula, kad pamanė tame esant kažin ką antgamtiška. Faktas, kad jie aptiko keturių upių žiotis, neabejotinai priminė Rojaus sodo aprašymą Pradžios knygoje. Žinoma, būtų buvę nepriimtina ir įžūlu teigti, kad jis pasiekė žemiškąjį rojų, „vietą, – rašė jis, – kur niekam eiti nevalia, išskyrus gavusiuosius Dievo malonę“. Tačiau galvoje jam nė abejonė nekilo dėl to, kad jis yra netoli Edeno. Viskas puikiai atitiko ir tradicinius teiginius, jog žemiškasis rojus yra kažkur toli Rytuose. Be to, padėjo paaiškinti kitaip sunkiai suprantamus klimato pokyčius, kuriuos jis buvo pastebėjęs maždaug už šimto lygų į vakarus nuo Azorų, bei užfiksuotą Šiaurinės žvaigždės deviaciją nuo jai įprastai priskiriamos vietos, kol nuokrypio kampas progresyviai mažėjo, nepriklausomai nuo platumos. Žiūrint iš primygtinai empirinės Kolumbo perspektyvos, tai galėjo reikšti tik viena: jis plaukė aukštyn. Dėl to padarė išvadą, kad pasaulis nėra apvalus, veikiau „kriaušės formos“ – arba, fantazavo jis, „tarsi kas turėtų visiškai apvalų kamuolį, o kažkur ant jo paviršiaus būtų lyg moters krūtis įtaisyta taip, kad ta vieta, kurioje galėtume įsivaizduoti spenelį, būtų labiausiai išsišovusi ir arčiausiai dangaus“. Kokia dar tinkamesnė vieta galėtų būti žemiškajam rojui?
Ši nepaprasta teorija, vis labiau nuo tikrovės atitrūkusio Kolumbo proto produktas, užgožė tikrąją admirolo nuojautą, kad jis gali būti atradęs kažką visiškai nauja. Maždaug tuo metu prie jo metaforiško aklumo dar prisidėjo ir itin skausminga akių liga, kuria jis pirmąsyk buvo susirgęs prieš ketverius metus, kol tyrinėjo Kubą, ir kuri dabar vėl pradėjo jį kamuoti. Tęsti savo stebėjimus jam buvo labai sunku, o kančia priminė užmirštas atsakomybes Hispanioloje. Taigi rugpjūčio 15-ąją, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmių dieną, jis nusprendė išplaukti tolyn nuo Venesuelos krantų, vis dėlto tikėdamasis kuo greičiau vėl sugrįžti į „pasaulio viršūnę“, ir patraukė nuraminti savo nerimaujančio brolio.
Jei ne tas akių skausmas, tikėtina, kad Kolumbas būtų ir toliau tęsęs Venesuelos pakrantės tyrinėjimus, o pirmosios užuominos apie kontinentinį šios vietovės pobūdį būtų pasitvirtinusios. Tačiau tuo metu jo sprendimas sugrįžti į Hispaniolą sukėlė daug skubesnių susirūpinimų – rūpesčių, kurie galutinai užbaigė bet kokius tokio tipo spėliojimus.
Rugpjūčio 19 d., vos tik pasiekęs salą, jis suprato, kad sprendimas perskelti savo laivyną į dvi eskadras buvo klaida. Naujieji atvykėliai nutarė prisijungti prie jo priešų. Nerimą keliantis skaičius žmonių ėmė vis labiau nusivilti klaidinamai didingais Hispaniolos apibūdinimais, kuriais žarstėsi Kolumbas. Pasak Bartolomé de Las Casaso, posakis „Tenuveda mane Dievas į Kastiliją!“ tapo priesaika, dažniausiai skambėjusia tarp atkaklių reikalavimų leisti laisvai grįžti namo. Ir Kolumbas noriai tą leidimą suteikė. Ir visgi jo priešininkai, sugrįžę į Ispaniją, pradėjo organizuoti maištingas demonstracijas kiekvienąkart, kai Izabelė ir Ferdinandas surengdavo viešas audiencijas. Taip žmonės išreiškė savo gilų nusivylimą melagingais Kolumbo pažadais bei smerkė jo tariamą veidmainystę.
Tarp labiausiai įsižeidusių jo priešų buvo tie patys vyrai, kuriuos Kolumbas išsirinko savo įtakai Hispanioloje stiprinti. Dabar sukilėlių lyderis buvo Franciscas Roldánas, žmogus, kurį Kolumbas paliko vadovauti Isabelos miesteliui, kai pats 1496-aisiais išplaukė atgal į Ispaniją. Ilgame kardinolui Jiménezui de Cisnerosui skirtame laiške, parašytame tam tikrą familiarumo lygį rodančiu stiliumi, Roldánas aiškino, kad visas projektas tapo nebesuvaldomas dėl alkio. Daugeliui ispanų pasirodė tinkama ramia sąžine nepaklusti įsakymams ir ieškotis maisto. Dar jis tulžingai skundėsi dėl Kolumbo brolio Diego Colóno nekompetentingumo bei žiauraus elgesio (ypač su tainais, kurie, suprantama, į tai atsakė, patys užpuldami Concepción ir Magdalenos tvirtoves), sukėlusio kolonistams mirtiną pavojų. Būtent tai ir privedė prie gėdingų žiaurumų, bet Roldánas tvirtai laikėsi nuomonės, kad tainai paprasčiausiai gynėsi. Jo paaiškinimuose buvo justi absoliutus atitolimas nuo Kolumbo. O visai netrukus Roldáno korespondentas Jiménezas de Cisnerosas tą susvetimėjimo jausmą perteikė ir monarchams.
Roldánui buvo paprasta pritraukti daug alkanų naujakurių tiesiog priminus, kad jiems dar nebuvo mokami atlyginimai, todėl jų persikėlimas į kitus regionus ieškant maisto bei turtų būtų visiškai pagrįstas. Ten nuvykus, jiems būtų daug lengviau įtikinti tainus, kad nelinki jiems blogo, ypač tuo atveju, jei čiabuviai laikytų juos tironiškojo Diego priešininkais. Kai pradėjo sklisti įtarimai, jog Kolumbo laivynas nuskendo, o pats admirolas veikiausiai žuvo, Roldáno argumentai pasidarė praktiškai nenuginčijami. Jeigu Kolumbas iš tikrųjų nebegyvas, tai Roldánas dabar tapo lygiateisis su Diegu, kurio autoriteto nepaisyti jam darėsi vis paprasčiau.
1498 m. kovo pabaigoje du ispanų laivai per klaidą nuleido inkarus netoli Žaragvos, esančios pietinėje Hispaniolos pakrantėje. Vadovaujami Alonso Sánchezo de Carvajalio bei kitų Kolumbo pasekėjų, jie gabeno puikiai aprūpintą karinę įgulą, kurią admirolas akivaizdžiai ketino panaudoti kaip papildomą palaikymą Diegui prieš agresiją demonstruojančius tainus. Iš pradžių nustebę, kad tame regione susidūrė su tiek daug ispanų sukilėlių, dauguma Kolumbo sąjungininkų nusprendė prisijungti prie Roldáno, kuris, jei tikėtume Peteriu Martyru, lengvai juos suviliojo pažadais, kad „jie, užuot mojavę kauptukais, glostys mergelių krūtis“. Visgi rugpjūčio pabaigoje nuolatos augantis Roldáno pasitikėjimas savimi patyrė stiprų sukrėtimą, kai jį pasiekė žinia, jog Kolumbas vis dėlto atvyko į Hispaniolą. Pradžioje Roldánas mėgino išlošti laiko. Paskui, spalio 17 d., jis nusiuntė Kolumbui laišką, kuriame paaiškino savo elgesį. Dėstė, kad sukilti jį pastūmėjo paprasčiausias siekis neleisti tironiškajam donui Diegui raginti kitus kolonistus daryti daugiau nusikaltimų. Taip jis tikėjosi išlaikyti tarp naujakurių „darną ir meilę“, būdamas įsitikinęs, kad sugrįžęs į salą Kolumbas išklausysiąs abi puses. Šiaip ar taip, nuo Kolumbo atvykimo jau buvo praėjęs daugiau nei mėnuo, o jis taip ir nepabandė susisiekti su Roldánu, todėl šiam su savo pasekėjais neliko nieko kita („siekiant išsaugoti mūsų garbę“), tik prašyti leidimo pasukti skirtingais keliais.
