Nereiktų pamiršti fakto, kad daugiau negu pusantrų metų (nuo 2018 m. gruodžio iki 2019 m. rugpjūčio) vyriausybėje dirbo tik vyrai. Saulius Skvernelis žiniasklaidai tuomet teigė, kad moteris myli ir gerbia, bet renkantis ministrus svarbiau profesionalumas. Lietuva buvo tapusi vienintele ES šalimi, kurios vyriausybėje nėra moterų, nors kadencijos pradžioje dirbo trys ministrės.
Praėjusį gruodį I. Šimonytės vyriausybė tapo rytinių ES narių lydere pagal lyčių lygybę. Visgi toks rezultatas labiau atspindi dabartinę politinę konjunktūrą, o ne poslinkius visuomenėje.
Kritikuojantys požiūrį, kad Lietuvos politikoje trūksta lyčių lygybės, puikų argumentų turėjo ir 2009-2012 m. Tada trys iš penkių Valstybės gynimo tarybos narių buvo moterys: prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Tačiau tokia padėtis tik maskavo padėtį – kai Andriaus Kubiliaus vyriausybė pradėjo darbą, R. Juknevičienė jame buvo vienintelė moteris, nuo 2009 m. prie jos prisijungė Ingrida Šimonytė.
Nuo ko priklauso moterų įtraukimas į vyriausybes? Puikų Europos šalių moterų atstovavimo vyriausybėse 1970-2015 m. tyrimą atlikusi Dee Goddard išskyrė tris vyriausybių formavimo strategijas, kurios gali lemti moterų skaičių ministrų kabinete.
Pirmoji strategija dominuoja, kai partija orientuojasi į tai, kad savo buvimo valdžioje laikotarpiu galėtų keisti politinę darbotvarkę. Kairiosios partijos paprastai lyčių lygybei skiria daugiau dėmesio negu kitų ideologijų politinės jėgos.
Todėl jų lyderiai yra labiau linkę į vyriausybę deleguoti moteris negu centristinių ar dešiniųjų partijų vadovai. Kairiosios partijos dažniau už dešiniąsias turi ir moterų kvotas rinkiminiuose sąrašuose bei moterų partines organizacijas.
Antroji strategija dominuoja tada, kai partijos tikslas yra pasiekti, kad ji gautų kuo daugiau naudos organizacijai iš buvimo valdžioje. Ši strategija orientuota į tikslą kuo ilgiau išlikti vyriausybėje. Todėl savo ministrus į vyriausybes deleguojantys lyderiai ieško patikimų ir kompetentingų ministrų. Jau ankstesni tyrimai yra parodę, kad, vyraujant tokiam požiūriui, moterys dažniausiai pralaimi, nes vertinant kandidatus neišvengiama šališkumo dėl lyties.
Tačiau politikoje (kaip ir versle) moterys lyderės dažniau linkę pasitikėti ir kelti į aukštesnius postus moteris.
Trečioji strategija yra orientuota į tai, kad vyriausybėje dalyvaujanti partija per kitus rinkimus gautų kuo daugiau balsų. Todėl šalyse, kur visuomenėje yra įsitvirtinęs lyčių lygybės siekis, lyderiai nevengia dar prieš rinkimus pažadėti, kad, pergalės atveju, sieks subalansuoto ministrų kabineto. Tačiau visuomenėse, kur moterims trūksta lygių galimybių ir šis klausimas keliamas rečiau, lyderiai mažai kuo rizikuoja nepasirinkdami moterų.
Kaip šie faktoriai veikia Lietuvos kontekste? Partijų strategijas atskleisti ne visada lengva, be to, jos realybėje gali būti gerokai labiau susipynę negu teoriniuose modeliuose (ypač siekis išlikti vyriausybėje ilgam ir maksimizuoti gautų balsų skaičių). Tačiau ideologinius faktorius, moterų lyderių vaidmenį ir visuomenės normas išanalizuoti galima.
„Comparative Manifesto Project“ (juo remiasi ir D. Goddard) tyrėjų komanda, analizuojanti partijų rinkimines programas, vienintele kairiąja partija Lietuvoje laiko Lietuvos socialdemokratų partiją, tačiau jos 2016 m. įvertis kairės-dešinės skalėje (kuri sudaroma įvertinus partijų nuostatas beveik 30 skirtingų klausimų), nedaug didesnis negu Darbo (DP) partijos. Be to, pagal šį indeksą LSDP yra labiau centristinė negu daugelis didžiųjų Vakarų Europos kairės partijų.
Socialdemokratai nuolat akcentuoja lyčių lygybės politikoje svarbą. Partija jau senokai yra įgyvendinusi lyčių kvotų principą rinkimuose – viena lytis negali sudaryti daugiau negu 60% sąrašo, kiekviename kandidatų dešimtuke privalo būti bent keturios moterys. Kvotų efektas nėra vienareikšmis, bet jis būdingas daugeliui Europos kairiųjų partijų.
Visgi, per paskutinius du dešimtmečius socialdemokratai moterų gausa Vyriausybėse nepasižymėjo. Pirmajame Algirdo Brazausko ministrų kabinete 2 iš 7 ministerijų vadovavo moterys. Po 2004 m. LSDP į vyriausybę moterų nedelegavo, jų atsirado tik tada, kai dabartinė partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė paliko Naująją sąjungą, kad išlaikytų socialinės apsaugos ir darbo ministrės postą. Kai 2006 m. LSDP suformavo mažumos vyriausybę, du iš septynių ministrų portfelių patikėjo moterims, bet vėliau Švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė atsistatydino. 2012 m. darbą pradėjusioje Algirdo Butkevičiaus vyriausybėje LSDP turėjo septynis portfelius, bet į kabinetą delegavo tik vieną moterį – Birutę Vėsaitę. Vėliau daugiau negu metus LSDP ministrių apskritai neturėjo, kol posto negavo Rimantė Šalaševičiūtė. 2016 m. vasarį vėl visi LSDP ministrai buvo vyrai, tokia padėtis truko keturis mėnesius, kol finansų ministre paskirta Rasa Budbergytė.
Išvada aiški – įsipareigojimas siekti lyčių lygybės politikoje nebūtinai lemia pasitikėjimą moterimis, kai reikia spręsti, kas dirbs vyriausybėje.
Antrąjį faktorių – moterų partijų pirmininkių įtaką renkantis ministrus – pamatuoti sunku. Iki pat 2020 m. Kazimira Danutė Prunskienė buvo vienintelė moteris, kuri stovėjo prie koalicijos narės vairo, kai buvo formuojama vyriausybė. Tačiau dabartinė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) turėjo labai ribotą įtaką vyriausybėje. 2004 m. suformuotoje A. Brazausko vyriausybėje pati K. D. Prunskienė gavo vienintelį portfelį, o kai G. Kirkilas 2006 m. suformavo mažumos ministrų kabinetą, LVŽS be K. D. Prunskienės į vyriausybę delegavo Vytą Navicką ir Petrą Vaitiekūną.
Ne vienodai moterų lyderių efektas matomas ir dabartinėje vyriausybėje. V. Čmilytės-Nielsen Lietuvos respublikos liberalų sąjūdis (LRLS) kontroliuoja dvi ministerijas, abiem vadovauja vyrai. Dvi iš trijų Laisvės partijos (LP) kėdžių vyriausybėje yra užėmę moterys (tarp jų ir LP pirmininkė Aušrinė Armonaitė). TS-LKD atvejis D. Goddard tyrime būtų priskirtas vyrų lyderystei. Tačiau premjerė I. Šimonytė turėjo didelę įtaką renkantis ministrus. TS-LKD yra delegavusi 9 ministrus: keturias moteris ir penkis vyrus.
Didžiausią pokytį siekiant moterų politinės lygybės atneštų ne nuolatinė kairiųjų partijų sėkmė ar moterų lyderių iškilimas – šie veiksniai dažnai tiesiog yra susiję su trumpo laikotarpio politine konjunktūra. Raktas slypi visuomenės požiūryje į moteris, ypač jų padėtyje darbo rinkoje. D. Goddard pastebi, kad šalyse, kuriose didesnė moterų procentinė dalis dalyvauja darbo rinkoje, vyriausybėse taip pat dirba daugiau moterų.
Lietuvoje šis rodiklis yra vienas nedaugelio, kur esame tarp ES lyderių – pagal moterų užimtumą Lietuvą lenkia tik Švedija. Tačiau daugelyje kitų sričių moterų ir vyrų lygybė dar tolima perspektyva. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos analizė parodė, kad vyrai Lietuvoje uždirba 12,4% daugiau. Kai kuriuose prestižiniuose sektoriuose, pavyzdžiui, finansų ir draudimo (36,3%), atotrūkis dar didesnis. ES atlyginimų skirtumus skaičiuoja valandiniu principu – moterys per valandą Lietuvoje uždirba 15,2% mažiau negu vyrai, šis rodiklis nežymiai viršija ES vidurkį. Lyčių lygybės indekso darbo rinkos kategorijoje Lietuva užima 11 vietą, o pinigų (vertinamos pajamos ir ekonominė padėtis) lenkia vos tris šalis. Tad kol moterys darbo rinkoje vis dar bus laikomos antrarūšėmis, toks požiūris smelksis ir į politiką. Nors Lietuvos moterys ir yra tarp labiausiai išsilavinusių ES.
Tad dabartinė padėtis, kai moterys vadovauja vyriausybei ir Seimui, turime lyčių atžvilgiu subalansuotą vyriausybę, jokiu būdu nereiškia ilgalaikio ir tvaraus pokyčio. Tik didesnė lyčių lygybė šalyje gali atnešti ilgalaikį pokytį ir politikoje. Kol kas ES lyčių lygybės indekse Lietuva lenkia vos šešias šalis, o atotrūkis nuo ES vidurkio moterų galios (politinės, socialinės ir ekonominės) dimensijoje yra pats didžiausias.
