Atsitiko tai, ko pradėdama žaidimą Vyriausybė nė nesapnavo – užraukti Baltarusijos kalio trąšų tranzitą iš jos reikalauja visa marga opozicija. Tie patys valstiečiai, kuriuos per rinkimus finansiškai rėmė auksiniai Birių trašų terminalo vyrukai.
Taip, tai atrodo keistai. Taip, gali iki užkimimo teisingai šaukti, kad valstiečiai ir Skvernelio pasekėjai yra hipokritai – šventeivos ir veidmainiai. Tik kas iš to?
Faktas kaip blynas – Vyriausybė, dar neseniai išdidžiai nešusi sankcijų Baltarusijos diktatoriui vėliavą, vartosi iš sankcijų gaidžio, kad „nepriklauso“, „gali perimti Latvija“ ir kitus dalykus šneka maždaug kaip ką tik sutartines traukė Karbauskis, Skvernelis ir Paluckas.
Kodėl staiga apsivertė Vyriausybės smėlio laikrodis? Ką Vyriausybė padarė ne taip, kad smėlis jos laikrodyje ėmė byrėti tarsi atvirkščiai?
Neapskaičiavo. Galima sakyti, nė neskaičiavo. Realiai tai blefavo. Manė, kad sankcijų reikalas išsispręs savaime, nuo mūsų pajamų – kaip nuo žąsies vanduo. Regis, tebemano. Kada nors. Iš principo.
O reikėjo įsivertinti savo galimybes. Jei viena Lietuva negali užbaninti net Lukašenkos kalio trąšų tranzito per Klaipėdą, kaip visą savaitę girdėjom iš vertybėmis grįstos politikos šalininių lūpų, kaip tada, jų manymu, vieni atsilaikysim prieš beprecedentį Kinijos spaudimą?
Tai nereiškia, kad negalima toliau laikytis savo. Tai reiškia tik tai, kad būtina atsakyti į šį klausimą. Ne mintyse. Visuomenei. Be išsisukinėjimų ir nutylėjimų.
Situacija daugiau nei įdomi. Lietuva pasiryžusi dėl Taivaniečių atstovybės laikytis kare su Kinija iki paskutinio verslo užsakymo, įskaitant netiesioginius, o tai šimtai milijonų. Bet tuo pat metu daro viską, kad išgelbėtų Lukašenkos trąšų tranzitą, kurio netekę geležinkeliai prarastų gal pora dešimčių milijonų, o Udovickio ir Dambrausko terminalo nuostoliai būtų gal 80 milijonų kasmet.
Marionetinis diktatorius Lukašenka – baisesnis už pasaulinį diktatorių Xi? Kinijos importą galime greitai pakeisti, o kalio trąšų tranzito ne?
Užsienio politika tapo vidaus politikos problema. Dar daugiau – užsienio politika tapo rimta didžiausios valdančiosios partijos ir visos Seimo daugumos problema. Ką reiškia, kad kiekvienas konservatorius (Šimonytė, Landsbergis, Pavilionis, Maldeikis) kalio trąšų tranzito sankcijų dilemą aiškina vis kitaip?
Tai, kad nebuvo jokio plano, ką reikės daryti JAV įvedus sankcijas. Jei bent už užsienio politiką atsakingi konservatoriai tokį planą būtų turėję, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Pavilionis nebūtų pakilęs tokiam skutamajam skrydžiui prieš partijos lyderį ir Vyriausybę, kad jį reiktų taip nusodinti ir dar jėga tempti iš lėktuvo. Kad ir koks keistas šnekutis jis kartais būdavo.
Asmeninės ambicijos Lietuvoje yra svarbesnės už valstybės reikalą. Tai Seimo dauguma kaip ir prarado balsą. Kurių nebeužtenka net biudžeto įstatymui priimti, gelbėtojo Vinkaus reikia.
Dar daugiau, užsienio politikos problemos, tapusios vidaus politikos ir koalicijos problema, grasina bumerangu sugrįžti į užsienio politiką. Sulipę į iš politinės „Humanos“ paimtas valstietiškas roges, kad „nesam 51-oji JAV valstija“, pamirštam, kad ir NATO 5 str. automatiškai negalioja be JAV Kongreso pritarimo ginti Lietuvą.
Savaime tai neišsispręs. Vyriausybė iš esmės turi tik dvi galimybes.
Pirmoji – pripažinti, kad gryna vertybinė užsienio politika jai per sunki. Pinigai už kalio trąšų tranzitą mus šildo labiau nei galimybė realiai prispausti diktatorių Lukašenką. Tai būsim kaip Latvija, Vokietija, Vengrija, ir tiek žinių. Šio varianto trūkumas – tai pripažinus itin keistai atrodys pralaimima kova su komunistine Kinija.
Antroji – užsienio politikoje toliau laikytis vertybinės linijos. Tačiau tokiu atveju Vyriausybė turi aiškiai ir tiksliai įvardyti visuomenei galimus ekonominius verslų ir valstybės nuostolius. Įspėti, kad sąjungininkų čia neturėsim dar ilgai.
Sąjungininkai, priešingai, yra pasiryžę mus išdurti ir uždirbti iš prekybos su Baltarusija, o ypač Kinija. Pvz., Lenkija, kuri nelaiko Kinijos grėsme savo saugumui, entuziastingai džiaugiasi augančia prekyba su Pekinu. Vyriausybė privalo aiškiai įvardyti, kas mums yra svarbiau. Ko mes siekiam – ar uždirbti dar vieną kitą milijoną eurų, ar garantuoti valstybės saugumą? Ką gausim mainais už prarastus iš prekybos su diktatoriais šimtus milijonų eurų?
Po to, kai Rusija paskelbė ultimatumą NATO, kurio vienas reikalavimų – palikti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis be gynybos, grąžinti viską į XX a. pab. lygį, o Putinas grasina karu Ukrainai, nėra didesnio tikslo nei pasiekti, kad JAV kariai įsikurtų nuolatinėse bazėse Lietuvoje. Dabar, o ne kada nors, kai „savaime“ išsispręs“ JAV sankcijos „Belaruskalij“.
Vardan to tikslo galima eiti į konfrontaciją ir su Lukašenka, ir su Xi. Prarastus iš prekybos su jais pinigus kada nors vis tiek uždirbsim. Praradę laisvę prarasim ir galimybę apskritai uždirbti.
Trečia, ką privalu aiškiai pasakyti žmonėms ir verslams, tai, kad tų variantų miksas neįmanomas. Kai bučiuoji kieno nors batus, aiškinti jų nešiotojui, kaip tas negražiai elgiasi su uigurais ar Cichanovskiu, neišeina. Tuščias oro virpinimas. Nebus čia nei pyst savaime, nei Kūčių vakaro stebuklo, kai prabilę gyvuliai tvartelyje pasufleruoja Vyriausybei kokį naują pyst.
Arba kalio trąšų tranzito sustabdymas dabar, arba mąstymo tranzitas į tuščią retoriką ir anei skripkos, anei dūdos, anei pyragėlio.
Ar yra gerų žinių?
Viena žinia – gera. Kaip parodė žaibiškas Vyriausybės šalininkų mąstymo tranzitas į tai, kad mums neprivalu vykdyti JAV sankcijų „Belaruskalij“ trąšų tranzitui, megztosios beretės dar nemirė. Gyvesnės už gyvus. Kita žinia – prasta. Megztosios beretės gali pritarti bet kokiam valdžios posūkiui, gali svyruoti su ja drauge, bet jos nieko negali valdžiai patarti.
