Mes, Baltijos šalys, nuo Sovietų sąjungos jau buvome atsiskyrę beveik porą metų anksčiau, todėl po 1991-ųjų metų rugpjūčio pučo vykusią sąjunginės valstybės griūtį išdidžiai stebėjome iš šalies. Nors mūsų teritorijoje tebebuvo sovietinė armija, kurios išvedimas baigtas tik 1993 m. rugpjūčio 31-ąją.
Po trijų dešimtmečių pusė Lietuvos jau neprisimena, kaip gyveno prie sovietų, arba negali prisiminti, nes gimė laisvoje Lietuvoje. Dabartiniai keturiasdešimtmečiai anuomet buvo vos dešimties, tai prisiminti galėtų nebent didžiųjų Sąjūdžio mitingų nuotaikas arba sovietinio plombyro skonį, priklausomai nuo to, kurie prisiminimai vėliau buvo skatinami.
Penkiasdešimtmečiai spėjo paragauti ne tik sovietinių ledų, bet ir pajusti represinę žlungančios valstybės prigimtį, o iš tikrųjų pažįstanti Sovietų sąjungą karta dabar jau sulaukė pensijos ir traukiasi iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo.
Nusivylusiems anuomet iškovota laisve lietuviams arba Kremliaus propagandos troliams kartais išsprūsta, esą viskas, ką turi Lietuva, buvo sukurta Sovietų sąjungos laikais, o po jos žlugimo išmokome tik griauti. Neva sovietai mums nutiesė kelius, pastatė gamyklas, įvedė elektrą ir dujas, davė butus ir išmokė skiepyti vaikus. Gudresni dar prideda, kad Sovietų sąjunga padovanojo Lietuvai Vilniaus ir Klaipėdos kraštus bei Druskininkus, kurie šiaip jau tarpukario Lietuvos Respublikai niekada nepriklausė.
Šitą Putino Rusijos ir Lukašenkos Baltarusijos propagandos reguliariai pakartojamą pasakėlę sutinku ne tik įsiveldamas į ginčus su feisbuko anonimais, bet retkarčiais išgirstu ir atokiuose Dzūkijos kaimuose, kai užstalėje prasiveržia metų metus kauptos po santvarkų virsmo taip ir nesugebėjusių prisitaikyti žmonių nuoskaudos.
Pabandykime sąžiningai paskaičiuoti, kas mums liko iš Sovietų sąjungos. Tai jau tikrai ne keliai, nes ten, kur asfaltas neatnaujintas nuo sovietinių laikų, iš jo liko vien draiskalai ir duobės. O dauguma magistralinių kelių, net jei ir tebėra tose pačiose vietose, kur buvo sovietmečiu, jau keletą kartų perkloti iš naujo. Didžiausias investicijos į kelių infrastruktūros atnaujinimą ir žvyrkelių asfaltavimą į Lietuvą atėjo iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų laikotarpiu nuo 2004 m., kai mums pavyko įsiprašyti į ES.
Visa sovietmečio pramonė, sukurta planinės ekonomikos sąlygomis ir integruota į visos šalies ekonomiką, po Sovietų sąjungos žlugimo negalėjo toliau sėkmingai veikti. Ir ne tiek todėl, kad žlugo tiekimo ryšiai, bet pirmiausia dėl tos priežasties, kad jos produkcija negalėjo konkuruoti su tobulesniais Vakarų Europos ir Azijos šalių gaminiais.
Dešimtmečiais siuvę kietus kaip medinės klumpės ir per kelis mėnesius suplyštančius batus, litavę visai ne mikroskopinio dydžio mikroschemas elektronikos prietaisams, kurių technologijos kažkada nukopijuotos nuo vakarietiškų pavyzdžių, žmonės ne iš karto suprato, kad jų gamyklos vertos tik tiek, kiek galima gauti už priduotas į metalo laužą stakles. Šiandien Lietuva turi konkurencingą pasaulyje farmacijos, maisto, baldų, elektronikos komponentų pramonę, bet visa ji sukurta iš naujo ant sovietmečio gamyklų griuvėsių arba plyname lauke.
Energetikos sistemoje stulpai, laidai, transformatoriai ir juolab valdymo įrengimai jau nauji, dujas gauname per pačių pasistatytą SDG terminalą „Independence“, net ant Seirijų kalvų sukasi vėjo jėgainės, o dar neseniai dirvonavusiuose laukuose spindi saulės elektrinių plokštės. Tris dešimtmečius nesugebėjome atsijungti nuo sovietinio BRELL žiedo, bet pastačius „LitPol Link“ jungtį su Lenkija esame pasiruošę iš jo išsivaduoti.
Pasak „Litgrid“ generalinio direktoriaus Roko Masiulio, prisijungimas prie Europos tinklų ir veikimas sinchroniniu režimu su Lenkija, Vokietija ir kitomis kontinentinės Europos valstybėmis bus užtikrintas ne vėliau nei 2025 m.
Turbūt liūdniausiai šiuo požiūriu atrodo nerenovuoti didžiųjų miestų miegamieji mikrorajonai. Jeigu serialo „Černobylis“ kūrėjams Fabijoniškės tiko sovietmečio Pripetės masinių scenų filmavimui, tai net jo nežiūrėjusiems aišku, kad 30 metų ten nedaug ką pakeitė. Paradoksalu, bet sovietinių daugiabučių renovacija gerokai sparčiau vyksta ne sostinėje, o rajonų centruose ir mažuose miesteliuose, kur nekilnojamasis turtas gerokai pigesnis. Tačiau ir Vilniaus panoramoje, jeigu specialiai neieškosite užkonservuotų sovietmečio kampelių, akivaizdžiai dominuoja ikisovietinio laikotarpio paveldo ir šio amžiaus statinių dermė.
Kodėl man taip knieti ištrinti sovietmetį iš mano šalies kraštovaizdžio, pirmasis puolu pritarti Žaliojo tilto balvonų ar išdaviko Petro Cvirkos paminklo griovimui? Juk tai irgi paveldas, primenantis būsimoms kartoms, kaip ir kokioje šalyje gyveno jų tėvai ar seneliai.
Atsakau į šį klausimą paprastu palyginimu. Laisvės atėmimo bausmę atlikę žmonės, kurie daugiau nenori sugrįžti į kalėjimą, stengiasi panaikinti kameros kaimynų padarytas tatuiruotes ir vengia giminės baliuje atlikti kriminaline romantika persunktas kalinių dainas, o savo vaikams pasakoti apie patirtus už grotų pažeminimus. O tie, kurie „zonos“ patirtimi didžiuojasi, dažniausiai į ją dar ne kartą sugrįžta. Nelaisvė ir okupacija nebuvo ir niekada netaps mūsų savasties dalimi. Ji buvo laikina ir pasibaigė drauge su Sovietų sąjungos žlugimu.
1982 m. birželio 8 d. geriausias visų laikų Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Ronaldas Reaganas savo kalboje Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmuose Sovietų sąjungą pavadino Blogio imperija. Šiomis dienomis, prisimindamas Sovietų sąjungos žlugimą, neabejoju, kad to blogio patyrėme gerokai per daug ir niekada jo nepasiilgsime.
Apsidžiaugčiau, jeigu visai nereikėtų rašyti ir kalbėti apie Sovietų sąjungą, bet šiomis dienomis vis iš naujo ją prisimena vienas piktas didelės, bet skurdžios valstybės valdovas. Vladimiras Putinas ne kartą Sovietų sąjungos žlugimą pavadino „didžiausia XX a. geopolitine katastrofa“, o šią savaitę tai dar kartą pakartojo ir ta pačia proga prisiminė, kaip 90-aisiais Peterburge uždarbiavo vairuodamas taksi. Geriausiai ta tema pajuokavo televizijos kanalo „Dožd“ laidų vedėjas ir muzikantas Misha Kozyrevas, feisbuke pasidalindamas raudonos kepuraitės su užrašu „Make Putin a taxi driver again“ nuotrauka.
Jei Sovietų sąjunga nebūtų žlugusi, V. Putinas dabar būtų KGB pensininkas, gyventų kažkur Leningrado pakraštyje, dviejų kambarių bute ir sodintų ridikėlius kolektyvinių sodų sklype. Tačiau šiandien jis kelia reikalavimus Vakarų valstybių lyderiams pripažinti buvusią Sovietų sąjungos teritoriją išskirtine Rusijos įtakos zona, kurioje NATO nedislokuotų savo pajėgų, ir telkia armiją prie Ukrainos sienų. O senas pokštas, kad visi žmonės, geriausiai žinantys, kaip valdyti valstybę, vairuoja taksi, pasak Sankt Peterburgo Europos universiteto profesoriaus Ivano Kurillos, dabar tapo visai nejuokingu.
