Audros trąšų stiklinėje (kaip procesą taikliai įvardino politologas Mažvydas Jastramskis) tęsiasi. Derėtų paklausti savęs: kokia šių audrų priežastis? Ar mes ginčijamės dėl Lietuvos užsienio politikos padėties ir galimų naujų krypčių? Ar ginčijamės dėl alternatyvių scenarijų? Esamų ir būsimų grėsmių sprendimo būdų?

Ne. Ginčas vyksta kaip ambicijų politikos tąsa. Kažkas nori išmesti ministrą Landsbergį, kažkas ministrą Skuodį, kažkas abu. Kažkas nori „Lietuvos geležinkelių“ vadovo atsakomybės, kažkas politinės atsakomybės, kažkas prezidentūros atsakomybės. Visa ši atsakomybė, savaime suprantama, yra ne konstruktyvūs pasiūlymai, klaidų taisymai, sprendimo būdai, o tiesiog atsistatydinimas.

Šią priešstatą aš įvertinčiau paprasta skirtimi – nuo ambicingos politikos perėjome prie ambicijų politikos. Ir šį ambicijų politikos žaidimą tęsiame pandemijos, migracijos ir galimo Rusijos karo su Ukraina akivaizdoje.

Šią priešstatą aš įvertinčiau paprasta skirtimi – nuo ambicingos politikos perėjome prie ambicijų politikos. Ir šį ambicijų politikos žaidimą tęsiame pandemijos, migracijos ir galimo Rusijos karo su Ukraina akivaizdoje.

Lietuvos užsienio politika Vakaruose ne kartą buvo pagarbiai įvertinta kaip ambicinga. Ar kalbėtume apie Rytų partnerystės formatą, ar apie Lietuvos sankcijų siūlymus, diplomatinę kovą už žmogaus teises ir demokratiją regione ir net tolesniuose, iš pirmo žvilgsnio neaktualiuose mūsų interesams pasaulio kraštuose.

Didžioji šio ambicingumo paslaptis glūdėjo gebėjime susitarti dėl užsienio politikos krypčių ir tikslų. Šis susitarimas daugiau ar mažiau galiojo nepaisant to, kuri politinė jėga laimėtų rinkimus. Būtent šio kryptingo darbo dėka Lietuvai pavyko tapti Europos Sąjungos ir NATO nare, įtvirtinti save kaip vertingą patirtį ir svarius argumentus turinčią regiono žaidėją Rusijos ar jos politinės galios sklaidos klausimu.

Nei žymioji istorinė takoskyra tarp prezidento ir premjero Algirdo Brazausko bei faktinio Lietuvos valstybės vadovo, Seimo pirmininko ir Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio, nei prezidento Valdo Adamkaus ir kelių skirtingų valdžių, nei Dalios Grybauskaitės ir Andriaus Kubiliaus, Gedimino Kirkilo, Algirdo Butkevičiaus ar Sauliaus Skvernelio vidaus politikos ambicijos netapdavo priežastimi atsisakyti daugmaž vieningos laikysenos užsienio politikos klausimų fone.

Net jei pozicijos ir nesutapdavo, jos būdavo derinamos ir į pagalbą ateidavo valstybės interesą suprantančių patarėjų komandos. Baimė, kad vidinės politinės rietenos gali sugriauti ambicingus užsienio politikos siekius, sustabdydavo nuo demaršų net ir tamsiuoju Rolando Pakso prezidentavimo laikotarpiu.

Bet dabar, turbūt sudėtingiausiu per tris dešimtmečius užsienio politikos prasme laikotarpiu, mes stebime, kaip aktualių ir jau vėluojančių sprendimų paieškas užgožia nuolatiniai apsišaudymai tarp politinių lyderių, institucijų, net ir šias situacijas stebinčių viešosios erdvės komentatorių.

Tiesą sakant, mane apima nuoširdi neviltis matant problemų mastą ir Lietuvos situacijos pavojingumą, o tuo pačiu metu stebint, kaip žymiai svarbesniu klausimu tampa ne strategijų kūrimas, jų realizavimo planavimas ir įgyvendinimo darbai, o banalūs galios žaidimai.

Tiesą sakant, mane apima nuoširdi neviltis matant problemų mastą ir Lietuvos situacijos pavojingumą, o tuo pačiu metu stebint, kaip žymiai svarbesniu klausimu tampa ne strategijų kūrimas, jų realizavimo planavimas ir įgyvendinimo darbai, o banalūs galios žaidimai.

Akivaizdu, kad artimiausiu metu geranoriškų santykių tarp prezidentūros ir Vyriausybės sukurti nepavyks. Abipusės nuoskaudos liejasi per kraštus. Kita vertus, visų institucijų lyderiai turėtų nepamiršti, kad dienos pabaigoje jie yra vertinami ne pagal gebėjimą laimėti žodžių mūšius, o pagal valstybės intereso gynybą. Ir čia galima nusileisti net ir tau nepatraukliems asmenybės bruožams ar ignoruoti kandžias pastabas.

Istorijos vadovėliuose mažai vietos bus anekdotams, intrigoms ar savimeilės apraiškoms. Galiausiai viską į vietos sudėlioja efektyvumas ir paprastas klausimas: ar šio meto valdžia sustiprino, ar susilpnino valstybę?

Trąšų skandalas yra tik vienas iš pastarųjų metų pavyzdžių, kai žengdami ambicingus užsienio politikos žingsnius įsiveliame į sureikšmintas vidaus politikos kovas. Ko vertas vien jau simbolinis premjerės ir prezidento susistumdymas dėl dalyvavimo Europos Vadovų Taryboje. Arba skirtingai išgirstos ar skirtingai suprastos žinutės dėl Vokietijos kanclerės skambučio Baltarusijos diktatoriui.

Kaltę čia turi prisiimti visos pusės. Ir savotiško arbitro, vienytojo, koordinatoriaus vaidmenį užimti turintis šalies vadovas, kuris dažniau elgiasi lyg šokių projekto teisėjas, pasakantis, kas jam patiko, kas ne, dalinantis balus, nors pats vargiai sutrepsėtų polką.

Kaltę turi prisiimti ir tie, kurie pamiršta, kad prezidento institucija yra ne simpatijų ir antipatijų klubas, kuriame gali pasirinkti, su kuo nori bendrauti, o su kuo ne. Nekreipdamas dėmesio ar patogiai pamiršdamas, kad prezidentas yra renkamas tautos ir jam suteikiamas papildomas pasitikėjimas bei politinio valstybės reprezentavimo galia.

Kaltę turi prisiimti ir viešosios erdvės komentatoriai, kurie dažnai patys pakursto papildomas emocijas, užsukdami vidaus politikos siautulį ten, kur iš esmės galėtume viską išspręsti tiesiog atsitraukdami ir pažvelgdami į savo sprendimus iš tarptautinės perspektyvos.

Savaime suprantama, kad žymiai smagiau stebėti politinius galios žaidimus, išsirinkti savo komandą ir sirgti už jos pergalę. Problema čia ta, kad kai kuriais klausimai žaidžiame ne skirtingose komandose, o rinktinėje ir kai kuriais klausimais „sau į užpakalį įsispirianti Vyriausybė“ ar „vėl nuomonę keičiantis prezidentas“ yra mūsų pačių ir mūsų intereso atstovai.

Taigi, kodėl ambicinga politika pamažu virsta ambicijų politika? Šios nesėkmės prielaidas tiksliai yra suformulavęs filosofas Leonidas Donskis.

„Mes tiek jėgų eikvojame niekams – vienas kito kompromitavimui ir diskreditavimui, jėgos žaidimams ir parapinio lygio politiniam maskaradui, – kad praradome bet kokį stambesnį mastelį europiniams ir pasauliniams įvykiams matuoti bei susivokti juose. Viskas vienodai svarbu ir nesvarbu, apie viską rašoma ir kalbama ta pačia infantiliai atsainia arba, priešingai, isteriška ir rėksminga maniera.“

Mūsų politiniame elitui (o ir politikos apžvalgininkams) dabar būtų pati proga atsitraukti, pažiūrėti į šį procesą iš šalies ir įvertinti europinį bei pasaulinį jo mastelį. Galbūt pasirodys, kad tai, ką stebime, tėra parapinio lygio politinis maskaradas, kuriame diskutuojama nebe dėl sprendimų ir valstybės intereso, o dėl simpatijų ar neapykantos apraiškų.