Beje, pasirodo konservatoriai ne tik mokesčių reformas priima naktį, sprendimai dėl ministrų taip pat – naktiniai. Panašu, kad senų įpročių neketinama atsisakyti. Deklaruojama nauja politinė kultūra, asmeninės atsakomybės prisiėmimas subliuško kaip tas balionas, juk reikia gelbėti savus. Panašu, kad Lietuvoje turime naujų nepotizmo pavyzdžių ir juos sukūrė valdantieji. Na, bet kai žadi per rinkimų kampaniją daugiau jėgos, tai vėliau tą jėgą pagal paskirtį ir naudoji.

Apie sankcijas Baltarusijai, apie „Belaruskalij“ tranzitą per Lietuvą žinojo visi, kurie nors kiek buvo susiję su šia sritimi. Apie tai, kad tranzitui sankcijų nėra, taip pat žinojo. Ne paslaptis, kad šiuo metu apie 30 proc. visos Klaipėdos uosto krovos sudaro tranzitiniai kroviniai iš Baltarusijos, o iš jų kalio trąšos – apie 26 proc. visos Klaipėdos uosto krovos, bei kad neigiamas poveikis visai Lietuvos ekonomikai būtų apie 300 mln. eurų per metus. Be to, dėl Baltarusijos krovinių tranzito per Lietuvą sustabdymo didelius nuostolius patirtų ne tik Lietuvos, bet ir kitų ES valstybių narių bei trečiųjų valstybių įmonės ir piliečiai. Pagaliau, tai prieštarautų ES ir Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams.

LG vadovas, suprasdamas galimas rizikas ir norėdamas apsaugoti įmonę nuo finansinių nuostolių, ieškojo sprendimų, nes jo užduotys yra praktinės – įmonės pelningumo rodikliai. Sprendimus turėjo priimti politikai, Vyriausybės nariai, nes ir sankcijų prašė politikai, ne verslas. Bet politikai, deklaravę norą ir gebėjimą prisiimti asmeninę atsakomybę, tylėjo ausis susklendę: o gal niekas nesužinos. Sužinojo, ir tuomet pagal geriausias tradicijas konservatoriai įjungė savo retoriką, kad be šios vyriausybės valstybė žlugs, o visi, kas galvoja kitaip – Kremliaus agentai. Tiesiog „nuostabus“ būdas pridengti savo nekompetenciją. Iš pradžių garsiai šaukti, kad reikia sankcijų, prašyti jų tarptautiniu lygiu, o vėliau tų sankcijų negebėti pritaikyti?

Jeigu jau valdantieji nusprendė, kad bet kokia kaina turi vadovautis vertybine politika, kad Lietuva yra pajėgi išsilaikyti ir jai nereikia baltarusiškų trąšų, o tuo pačiu ir mokesčių, tai reikėjo bent iš esmės pasižiūrėti į situaciją ir teisinį reglamentavimą. Bet kam, juk lengviau buvo laukti visus keturis mėnesius ir, matyt, tikėtis, kad viskas kažkaip išsispręs savaime. Susisiekimo ministras, matyt, norėjo pinigus išgelbėti, o užsienio reikalų ministras galvojo apie valstybės reputaciją. Ir kai savaime niekas nepasidarė, tuomet reikėjo ieškoti kaltų, o kai labai ieškai, be abejo, tokie atsiranda.

Taigi dabar Vyriausybė išgelbėta, galima toliau dirbti. Pavyzdžiui ieškoti, kaip bus užpildytas biudžetas, kai Lietuvos geležinkeliai neteks savo pajamų, o tuo pačiu galės mokėti mažiau mokesčių. Ar ieškoma alternatyvų, kokie kitų kroviniai galėtų būti vežami? Kol kas nė vienas Vyriausybės narys apie tai nepasisakė. Dabar visi supuolė spręsti galvosūkio, kaip trąšų traukinius sustabdyti, apie valstybės biudžetą galima bus vėliau pagalvoti. Pagaliau, juk visai nesudėtinga pasiskolinti ar užkrauti žmonėms dar didesnę mokesčių naštą, vėl ir vėl kelti kainas. Tokia ta mūsų politikų „vertybinė politika“, už jų sprendimus ir vizijas turi sumokėti eilinis žmogus, kuris tiesiog nori uždirbti tam, kad galėtų gyventi. Nes dėti pastangų ir ieškoti alternatyvių kelių, akivaizdu, kad niekas nesiruošia. Jeigu jau per 4 mėnesius nebuvo sugebėta išsinagrinėti sutarčių, tai kaip galima tikėtis rimtų strateginių sprendimų?

Per pirmuosius šios kadencijos metus valdantieji sugebėjo sugadinti santykius su Kinija ir mūsų įmonės priverstos ieškoti kelių, kaip nuvežti ar gauti prekes. Aišku, politikai kreipėsi į Europos Komisiją, bet šis kelias yra ilgas, o verslas negali tiesiog imti ir sustoti. Dabar dar papildomos sankcijos dėl trąšų, nors iš esmės tranzitui sankcijos nėra pritaikytos ES mastu. Valdantieji labai drąsiai atsisako pinigų ir įdirbio, kuris buvo padarytas ieškant naujų rinkų. Griauti visuomet buvo labai paprasta, tik statyti yra žymiai sudėtingiau. O ir kol kas nesimato, kad kas nors norėtų išspręsti visą tą košę, kurią sugebėjo užvirti XVIII vyriausybė.